Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) prancūzų kalbos dėstytoja Olivia Marie Anne Fritsch šiuo metu Lietuvoje atlieka studijų praktiką. Mergina pasakoja, jog nors prieš atvykdama čia, apie šalį beveik nieko nežinojo, tačiau liko nustebinta ne tik geromis lietuvių anglų kalbos žiniomis, palaikymu Ukrainai, bet ir europietišku požiūriu, rašoma VDU pranešime žiniasklaidai.
„Manau, kad tai, kas vyksta Ukrainoje, tikrai keičia prancūzų požiūrį į Rytų Europos regioną. Imame suprasti ir matyti Ukrainą kaip Europos dalį. Nepaisant tokios baisios situacijos, ši patirtis mus gali daug ko išmokyti ir atverti kelią solidarumui su kitomis šalimis. Netgi mes, prancūzai, kurie esame kiek arogantiški, suprantame, kad esame vieni su kitais labai tampriai susiję”, – sako VDU prancūzų kalbos dėstytoja.
Olivia savo gimtosios prancūzų kalbos moko ne tik universiteto studentus, derina darbą keliose Kauno mokyklose, bet ir nepamiršta po visą pasaulį išsibarsčiusių savo mokinių, nuolat laukiančių jos vedamų prancūzų kalbos pamokų.
Patinkančią veiklą rado neiškart
Kaip pasakoja Olivia, nors jai pačiai užtruko rasti sritį, kurioje norėtų save realizuoti, tačiau tikina šiuo metu esanti savo vietoje, o jos ateities planuose – sukurti prancūzų kalbos mokymosi platformą.
„Iš savo aplinkos patyriau nemažai spaudimo, ką turėčiau veikti baigusi mokyklą. Prancūzijoje yra įprasta išlaikius baigiamuosius egzaminus iškart stoti į universitetą. Tuo metu jaučiausi pasimetusi ir nežinanti, kuo noriu užsiimti gyvenime. Galiausiai po keleto metų savęs paieškų pasirinkau prancūzų kalbos literatūros studijas”, – pasakojimą pradeda ji.
Kaip įvardija pati Olivia, prancūzams dažnai sekasi sunkiau išmokti užsienio kalbas, tad norėdama patobulinti savo anglų kalbos žinias, „Erasmus+” mainų programos metu ji išvyko į Jungtinę Karalystę.
„Gįžusi supratau, kad mano anglų kalba tikrai patobulėjo, o prancūzų kalbą tiesiog įsimylėjau iš naujo. Natūraliai kilo klausimas: „O kodėl nepabandžius prancūzų kalbos mokyti užsieniečių?” Taip viename kalbos mokymui skirtame puslapyje susikūriau savo paskyrą ir pradėjau teikti pirmąsias pamokas”, – darbo pradžią prisimena mergina.
Ir nors pradžia nebuvo lengva, per pirmuosius veiklos metus ji spėjo ne tik susirasti mokinių iš įvairiausių pasaulio kampelių nuo Šiaurės, Pietų Amerikos iki Artimųjų Rytų, Azijos bei Okeanijos valstybių, bet ir įgavusi pedagoginės patirties mokslus tęsti prancūzų kaip užsienio kalbos mokymo magistro studijose.
„Studijuodama norėjau įgyti dar daugiau praktinės patirties, tad savo studijų praktiką pasirinkau atlikti Lietuvoje. Taip sutapo, kad Lietuva buvo pirmoji valstybė, kurios reklamą pamačiau internete. Jau pirmojo interviu su universiteto atstovais metu pajutau šiltą ryšį ir beveik iškart sulaukiau pakvietimo atvykti į Lietuvą”, – teigia Olivia.
Lietuvoje viskas labiau orientuota į produktyvumą
Mergina pasakoja, kad iki atvykdama čia, mažai žinojo apie Lietuvą.
„Nenoriu pasirodyti nemandagi, tačiau Prancūzijoje kalbėdami apie Rytų Europos šalis, vis dar jas esame linkę jas sugretinti su Rusija. Iš dalies dėl to, jog esame gana savanaudiški. Tačiau atvykusi į Lietuvą pamačiau, kad lietuviai ne tik labai gerai kalba angliškai – kur kas geriau už prancūzus, bet ir yra labai atviri Europai. Man taip pat didelį įspūdį paliko tai, kaip lietuviai palaiko Ukrainą”, – pabrėžia ji.
Kalbėdama apie dažnai prancūzams priskiriamą kiek arogantišką požiūrį į kitas tautas, Olivia sako, jog tai kyla iš didelio pasididžiavimo savo šalimi ir kalba.
„Tas arogantiškumas labiau pastebimas didžiuosiuose miestuose, ypatingai Paryžiuje. Prisideda ir tai, kad ne itin gerai kalbame angliškai – dažnai šia kalba užsieniečiui kažko paklausus, mes tiesiog nežinome, kaip atsakyti. Kaip paryžietė galiu atsakyti, kad nuvykę į Paryžių pamatysite nemažai pavargusių žmonių nerimastingais veidais, dėl ko gali susidaryti įspūdis, kad esame pikti. Viskas dėl to, kad esame išvarginti kasdienio skubėjimo. Prancūzų kalboje turime tokį išsireiškimą: Metro, Boulot, Dodo – metro, darbas, miegas. Tiesiog tokia yra paryžietiška kasdienybė”, – tikina mergina.
Nuvykę į Paryžių pamatysite nemažai pavargusių žmonių nerimastingais veidais, dėl ko gali susidaryti įspūdis, kad esame pikti. Viskas dėl to, kad esame išvarginti kasdienio skubėjimo.
Vis dėl to, ji pabrėžia, kad šalies pietuose žmonės kur kas atviresni atvykėliams. „Pietuose žmonės yra labiau atsipalaidavę ir linkę labiau mėgautis gyvenimu. Palyginus su paryžiečiais, jie niekur neskuba. Net jei ir nemoka anglų kalbos, dažnas vietinis tikrai nepaliks turisto bėdoje. Dažnai pastebiu, kad kai socialinėse medijose užsieniečiai skundžiasi prancūzais, esą esame šalti, labai dažnai jie būna aplankę tik Paryžių, iš ko susidaro nuomonę apie visą šalį”, – prancūzišką mentalitetą apibūdina Olivia.
Lygindama kultūrinius skirtumus tarp savo gimtosios šalies ir Lietuvos, mergina sako nepritarianti stereotipui esą lietuviai yra šalti žmonės.
„Gal iš pradžių gana keista pasirodė tai, kad žmonės čia nesišypso be priežasties. Pavyzdžiui, Prancūzijoje parduotuvėje atsiskaitant už prekes yra normalu ne tik pasisveikinti su kasininku, jam nusišypsoti, bet ir padėkojus palinkėti gražios dienos. Lietuvoje to tikrai mažiau. Iš pradžių man toks elgesys pasirodė kiek nemandagus. Tačiau taip nėra – tiesiog tokia yra vietinio elgesio norma, skiriasi manieros. Čia viskas yra labiau orientuota į produktyvumą. Žmonės susirenka dirbti, o ne kalbėtis. Bendraudama su moksleiviais taip pat nemažai šypsausi, kas jiems vis dar yra gana neįprasta”, – sako Olivia.
Šiuolaikiniam žmogui svarbiausia – praktinis užsienio kalbos panaudojimas
Anot šiuo metu Lietuvoje praktiką atliekančios prancūzės, per labai trumpą laiką jai ne tik reikėjo priprasti prie kitos šalies kultūros, bet ir išmokti suderinti darbą universitete ir net trijose mokyklose.
„Visos šios veiklos reikalauja nemažai pastangų, tačiau kartu tai leidžia pasisemti skirtingos patirties. Kiekvieną savaitę darbui mokykloje ir universitete skiriu apie 30 valandų. Panašiai laiko praleidžiu vesdama nuotolines pamokas savo mokiniams, gyvenantiems skirtingose šalyse. Tačiau tikrai nesiskundžiu tokiu krūviu, nes užsiimu tuo, kas man patinka. Be to, netolimoje ateityje tikiuosi sukurti savo pačios prancūzų kalbos mokymo platformą-įrankį, kurį kiekvienas vartotojas galės prisitaikyti pagal savo individualius poreikius”, – ateities planais dalinasi Olivia.
Dėstytoja pastebi, kad skiriasi ne tik jos mokinių amžius, bet ir kalbos mokymosi motyvai. „Studentai yra suaugę žmonės, sąmoningai pasirinkę ir rimtai nusiteikę mokytis prancūzų kalbos. Tuo metu mokykloje mokydamas paauglius, visų pirma, turi būti pedagogu – elgtis pagal tam tikras taisykles ir vertybes, nepasiduoti moksleivių provokacijoms ar šiems nesutelkiant dėmesio, net keletą kartų pakartoti pamokos turinį. Be to, dažna situacija, jog ne moksleiviai patys pasirinko mokytis šią kalbą, o jų tėvai”, – pedagoginio darbo subtilumus vardija mergina bei teigia pastebinti, jog prancūzų kalbos besimokantiems užsieniečiams sunkiausia perprasti rašybą.
„Prancūzų kalboje taip pat turime ir daugybę gramatinių taisyklių, kurios absoliučiai nieko nereiškia. Anksčiau mokantis kalbos buvo svarbu kuo taisyklingiau išmokti gramatiką ir suprasti kalbos struktūrą, ir tik po to pradėti kalbėti. Dabar žmonės mokydamiesi kalbą nuo pat pradžių koncentruojasi į gebėjimą ta kalba susikalbėti, o jaunimas nori išmokti ir žargoniškų žodžių”, – teigia Olivia.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad visos prancūzakalbės šalys turi savitumų. Štai prancūzai vis dažniau savo kasdienėje kalboje įterpia žodžių ar posakių, dažniau vartojamų iš Alžyro ar Maroko kilusių bendruomenių tarpe.
„Viena vertus, mes, prancūzai, esame linkę patys sukomplikuoti savo kalbą. Pavyzdžiui, vietoje skaičiaus „90” sakome „4 kartus po 20 plius 10”. O belgai turi vieną žodį skaičiui „90” nusakyti. Taip pat mėgstame tam tikras frazes sutrumpinti, tad dažnai patys kalbame netaisyklingai”, – pastebi mergina.
Pedagogams svarbu nepamiršti pasirūpinti savimi
Vis dėl to, pasak Olivios, svarbiausia jai mokinius ne tik išmokyti kalbos, bet sukurti ryšį su žmonėmis.
„Turiu mokinį iš Kyjivo, Ukrainos. Kai šalyje prasidėjo karas, jis negalėjo išvažiuoti iš šalies, todėl ieškodamas, kuo užsiimti ir pabėgti nuo karo kasdienybės, nusprendė mokytis prancūzų kalbos. Pradėjęs mokytis, jis nežinojo nė vieno žodžio prancūziškai, tačiau dabar, praėjus pusmečiui, stebiuosi, kokį progresą per šį laiką jis padarė: ne tik gali save išreikšti, bet ir perskaityti nesudėtingą tekstą prancūzų kalba. Tad matymas, kaip gali padėti žmonėms augti, tikrai atlygina visas įdėtas pastangas. Man tai pats geriausias jausmas”, – džiaugiasi mergina.
VDU studentus ir Kauno gimnazijų moksleivius prancūzų kalbos mokanti Olivia pabrėžia, jog vienas dalykas, kurio labai svarbu nepamiršti pedagogams – tai rūpestis savimi.
„Pasitaiko sunkių situacijų, kuomet, pavyzdžiui, mokiniai dėl tam tikrų priežasčių nusprendžia nebesimokyti kalbos: jiems atrodo, kad nedaro progreso arba pamokos tampa per didele finansine našta. Tuo metu gali imti galvoti, kad galbūt tai vyksta dėl tavo kaltės. Todėl mokytojams yra labai svarbu išmokti pasirūpinti savimi, kai reikia – atsitraukti ir išmokti atskirti profesinį gyvenimą nuo asmeninio. Kartais mes savęs nepaklausome ir dėl to patiriame perdegimą. Manau, kad tik pats jausdamasis gerai, galėti padėti kitiems žmonėms”, – tikina Olivia.