Liz gyvenimas iki karo buvo toks, apie kurį pasvajotume kiekvienas. Vilniuje baigusi tarptautinę mokyklą, vaikystėje su tėvais daug laiko praleidusi JAV, 26 metų mergina puikiai kalba angliškai ir anglų kalbą vadina pirmąja savo kalba. Lietuvių kalbos ją išmokė auklė. Jos sesuo ir brolis, gimę Vilniuje, jau laiko save visiškais lietuviais ir tarpusavyje kalba lietuviškai.
Baigusi mokslus ji įsikūrė Vokietijoje, tačiau kaip verslo konsultantė daug keliavo – projektų turėjo Monake, Prancūzijoje, Italijoje, Portugalijoje ir pan. Jos klientai buvo 5 žvaigždučių viešbučiai ir kiti prabangūs prekiniai ženklai. Kad nebūtų nuododu, ji taip pat ji užsiėmė meno kūrinių verslu.
Liz buvo susikūrusi sėkmingą karjerą, saugų ir patogų gyvenimą, o socialiuose tinkluose dalinosi jį atspindinčiomis nuotraukomis. Šiandien jos paskyrose – visiškai kitokia informacija. Iš jų į mus žvelgia ne stilinga, savo išvaizdą puoselėjanti mergina, o mergina, savo grožį slepianti po šalmu ir neperšaunama liemene.
– Kokios aplinkybės lėmė, kad karo pradžioje atvykusi į Ukrainą vos kelioms dienoms vis dar esate čia?
– Mano močiutė gyvena Ukrainoje, Lvive. Tiesą sakant, nesu ten buvusi, močiutė visada atvažiuodavo pas mus į Vilnių. Kai prasidėjo karas, mano pirmoji mintis ir buvo – „močiutė“. Norėjau ją parsivežti pas save, tačiau įvykiai pasisuko kita linkme.
Pradėsiu nuo priešistorės. Pirmą kartą Ukrainoje buvau likus maždaug savaitei iki karo – Kijeve moderavau didelį renginį apie medijas ir politiką. Ten susipažinau su mielais žmonėmis ir palikau Kijevą su labai pozityvia energija, nors man visi sakė, kad prasidės karas. Langai jau buvo apklijuoti lipniomis juostomis, kad nuo sprogimų neišbyrėtų stiklai. Aš netikėjau, bet ukrainiečiai jau ruošėsi karui.
-
Sukrečiantis mariupolietės pasakojimas: 6 savaitės rūsyje, maistas kas 3 dienas ir bėgimas per žuvusiųjų kūnus
-
Pagalba Ukrainai: lietuvių garažuose gimsta šarvuoti automobiliai, dronų mechanizmai ir neperšaunamos liemenės
-
Vos prieš keturias dienas iš Rusijos nelaisvės grįžusi ukrainietė pagimdė dukterį
Jam prasidėjus, iš karto parašiau savo naujiems bičiuliams ir paklausiau, kuo galėčiau padėti. Vieno iš jų mergina kaip tik vyko iš Charkivo į Vokietiją ir reikėjo ją kažkur apgyvendinti. Parašiau visiems viešbučio, kuriame buvau įkūrusi savo verslo bazę, darbuotojams ir viena mergina atsiuntė savo tėvo kontaktą. Taip įsitraukiau į pabėgėlių apgyvendinimo reikalus. Mano telefonas pradėjo skambėti nenutildamas. Padedama vietinių vokiečių, iš Ukrainos pabėgusioms moterims su vaikais surasdavau transportą ir gyvenimo vietą.
Viena iš atvykusių merginų, 21 metų Aleksandra, Vokietijoje buvo užpulta ir apiplėšta. Ji susisiekė su manimi ir aš per socialinius tinklus surinkau jai pinigų pragyvenimui. Kai merginos problemos buvo išspręstos, pinigus paaukoję žmonės manęs paklausė, kaip jie toliau galėtų prisidėti prie pagalbos Ukrainai. Kaip tik planavau vykti į Ukrainą pasiimti močiutės ir pagalvojau, kad, surinkusi daugiau pinigų, galiu Lenkijoje nupirkti įvairių prekių, kurių prašė mano pažįstami, ir nuvežti į Ukrainą.
Taip aš su savo bendražygiu, padėjusiu man su pabėgėliais, atvykau į Ukrainą su humanitarine pagalba. Planavau čia pabūti 3–5 dienas, pasiimti močiutę ir išvažiuoti. Tačiau iš karto susirgau kovidu ir 7 dienas turėjau izoliuotis viešbutyje. Per tą laiką, nuotoliniu būdu bendraudama su vietiniais žmonėmis, užmezgiau labai daug ryšių. Tiek paprasti žmonės, tiek humanitarinės pagalbos srityje dirbantys savanoriai pradėjo man rašyti, kokių dalykų reikia. Man sekėsi ne tik tuos dalykus surasti Vokietijoje ar Lenkijoje, bet ir suorganizuoti jų atvežimą. Tuo metu žmonėms reikėjo visko – maisto, drabužių, avalynės vaistų.
Kai pasveikau, turėjau tiek daug užsakymų, kad negalėjau žmonėms pasakyti, kad viską metu ir išvažiuoju namo.
Po dviejų savaičių, kai buvau Lvive, man atvežė gydymo įstaigoms skirtų medicinos prekių maždaug už 50 tūkst. eurų. Prašymas buvo jas pristatyti ten, kur labiausiai reikia, – prie fronto esančioms ligoninėms. Tik negalėjau rasti žmogaus, kuriuo galėčiau taip pasitikėti, kad atiduočiau jam šį krovinį. Todėl nusprendžiau važiuoti pati.
Taip pradėjau važinėti į frontą. Mano komanda išsiplėtė ir manęs pradėjo klausinėti, kaip vadinasi mano grupė. Aš iš karto prisiminiau Aleksandros istoriją, nuo kurios ir prasidėjo ši veikla. Kai ieškojau jai finansinės pagalbos, kiekvieną savo postą feisbuke pradėdavau alex21 (taip vadinasi ir Liz paskyra instagrame, kurioje ji anglų kalba pateikia naujienas iš Ukrainos – red.). Taip gimė mano grupės pavadinimas.
Šiuo metu esame vienintelė organizacija Ukrainoje, kurios logistika apima net keletą šalių – JAV, Jungtinę Karalystę, Vokietiją, Lenkiją. Į frontą nuo Sumų iki Chersono aš galiu bet ką atvežti bet kur. Mes turime sandėlius, krovinines mašinas, viskas užaugo taip, kad man pačiai nesitiki, kad visa tai padariau.
– Kas jus motyvuoja likti Ukrainoje?
– Jeigu nevažinėčiau pati ir savo akimis nepamatyčiau, kas vyksta, nežinočiau situacijos. Čia yra daug problemų su korupcija – ne tik iš Ukrainos, bet netgi labiau iš užsienio pusės. Girdžiu labai daug istorijų, kaip čia atvyksta užsieniečiai, vagia drabužius, maistą, daiktus ir po to pardavinėja. Trys mašinos išvažiuoja iš Lvivo, o tikslą pasiekia tik viena. Todėl labai svarbu važinėti pačiai.
Tąkart supratau, kad bet kurią akimirką gali atsitikti bet kas. Tačiau ir prie to priprantama.
Man labai svarbu ir tai, kad galėčiau pati bendrauti su žmonėmis, kuriems atvežu maistą ar daiktus. Jiems tai labai stiprus palaikymas. Labai gera matyti, kaip keičiasi žmogaus akys, visa energija, kai jie išgirsta, kad mes atvažiuosime vėl, kad jų nepaliksime.
– Lankotės karščiausiuose karo taškuose, prie fronto linijos. Kaip tvarkotės su baime? Juk rizikuojate savo gyvybe.
– Buvo visko. Rusų dronų, kurie taikėsi į mus, tankų, kurie į mūsų pusę pradėjo šaudyti, aplink krentančių raketų. Galbūt sunku suprasti čia nebuvusiam, bet jeigu tu moki elgtis pavojingoje situacijoje, turi saugią aprangą, nevažiuoji aklai, nėra baisu.
Aš palaikau labai glaudžius ryšius su policija, kuri man labai padeda. Viena vertus, jie gali sužinoti, kiek vietoje yra žmonių, ko jiems tiksliai reikia, kur yra elektra ir vanduo, o kur nėra. Kita vertus, jie visada žino, kuris kelias tuo metu saugus, o kuris – ne. Būna, kad atvykstame į kaimą, bet policija liepia kelias valandas ramiai palaukti, nes dabar yra nesaugu. Ir laukiame, kol policija nepasakys, kad dabar yra saugus momentas, per kurį galime greitai išdalinti maistą. Mes kvailai nerizikuojame, saugome save.
Prie fronto, pavyzdžiui, į Charkivą raketos atskrenda kiekvieną naktį. Tačiau lygiai taip pat į ataką gali pakliūti bet kur. Liepos mėnesį buvau Vinicoje. Į šį miestą tuo metu dar nebuvo paleista nė viena raketa. Ir štai pačiame Vinicos centre, maždaug 200 m atstumu nuo manęs nukrito raketa. Ji praskrido man virš galvos su siaubingu garsu, maždaug 20–30 m aukštyje.
Tuo momentu tikrai buvo baisu. Aš žinojau, kad jeigu ją matau, ji nukris visai arti ir prasidės visiškas chaosas. Kai tu esi fronte, esi pasiruošęs viskam. Fronte aš net saugiau jausdavausi nei tuo metu Vinicoje. Buvo 10-a valanda ryto, daug žmonių, kas vaikščiojo, kas gėrė kavą, lauke žaidė vaikai, gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Vietoje nebuvo nei gaisrinių, nei medikų, tad galima įsivaizduoti, kas vyko toliau...
Tąkart supratau, kad bet kurią akimirką gali atsitikti bet kas. Tačiau ir prie to priprantama. Dabar į riziką žūti nuo raketos aš žiūriu kaip į riziką, kad mane gatvėje gali partrenkti mašina. Pagal raketos skleidžiamą garsą ar šviesą išmokau nustatyti, kaip ji toli. Ir baimės jau nėra. Vietiniai gyventojai jau net nekrūpteli, išgirdę raketos garsą ir tęsia tai, ką darė iki jos. Aš dar pakrūpčioju.
– Kokios patirtys jus labiausiai palietė?
– Pirmas pasirinkimas – Vinica. Sukrėtė kontrastas, kaip taikų gyvenimą pakeičia chaosas. Iki šiol aš dažnai atsimenu, kas ten tuomet atsitiko.
Dar vienas įsirėžęs vaizdas, kai neseniai važiavau iš Sloviansko į Iziumą. Dar šiandien šis maršrutas uždarytas, juo vykstant reikia turėti leidimą, nes teritorija buvo okupuota ir dar neišvalyta. Šiame kelyje pasijaučiau tarsi filme. Kas dešimt metrų buvo tankai ar kita karinė technika. Visi namai apgriauti. Nebuvo nė vieno nepaliesto namo. Apėmė jausmas, kad tuoj iš visų pusių pradės šaudyti. Ant asfalto mėtėsi granatos, nesprogusios minos, jas reikėjo saugiai apvažiuoti, šalmai, kojinės, batai, marškinėliai su krauju.
Šiame maršrute gyvybės nebuvo. Tai buvo mirties kelias.
Vaizdas buvo toks kraupus, kad, manau, atsiminsiu jį visą savo gyvenimą. Nors daug mačiau karo, bet kai važiuoji pas žmones, su jais kalbiesi, matai, kad jie kažkaip gyvena. Šiame maršrute gyvybės nebuvo. Tai buvo mirties kelias.
Kai atvykome į Iziumą, kaip tik buvo rastos žuvusiųjų kapavietės. Pribloškė ne tiek didelis žuvusių žmonių skaičius vienoje vietoje, kiek tvyranti smarvė. Tą kvapą po to jaučiau visą dieną. Labai sunku jį pamiršti. Šiandien tą kvapą vėl pajutau, kai važiavome per kaimą. Iš vieno namo atsklido tas pats kvapas – ten buvo mirusiųjų.
– Ką jums pasakoja vietiniai žmonės – kaip jie visą šį siaubą išgyvena?
– Mane stebina žmonių pozityvumas. Jie visada šypsosi, jie priima mus labai svetingai, labai džiaugiasi mus matydami. Tai pirmoji energija. Bet aš visada stengiuosi sužinoti, ko konkrečiai žmonėms reikia. Man norisi atvežti tai, ko reikia, o ne bet ką. Išbandžiau daugybę šio klausimo variantų, tačiau atsakymas visada tas pats: „Aš noriu taikos“. Jau net lioviausi klausinėjusi, nes nežinau, kaip reaguoti. Iki šiol nesugalvojau, ką atsakyti į tokią frazę.
Yra daug diskusijų, kad Ukrainos rytuose gyvena prorusiškai nusiteikę gyventojai, kurie remia V.Putiną. Visi sako, kad geriau ten nevykti, bet kai tu kalbiesi su žmonėmis, viskas, ko jie nori, yra, kad nustotų į juos šaudyti. Jiems jau nerūpi, kas tai daro – Rusija ar Ukraina, nerūpi, dėl ko tai daroma. Jie tiesiog nori tylos.
– Kokie jūsų pačios planai? Kiek ilgai pasiruošusi likti Ukrainoje?
– Nežinau. Kai pajausiu, kad pabaigiau savo misiją Ukrainoje, išvyksiu, bet manau, kad ir toliau dirbsiu karo atmosferoje. Šventvagiška būtų sakyti, kad man patinka dirbti karo sąlygomis, nes karas – didžiulis siaubas, bet man kažkodėl labai sekasi čia daryti tai, ką darau. Ir jaučiu, kad darau tai, kas kitiems žmonėms labai reikalinga. Mano smegenys, kurios veikia dieną ir naktį, atlieka labai reikalingą ir naudingą darbą. Jos dabar gelbėja žmonių gyvybes. Mano maži sprendimai daro poveikį labai didelei grupei žmonių. Manau, kad po viso šito man bus labai sunku sugrįžti į normalų gyvenimą ir toliau dirbti verslo konsultante.
Man pavyko sukurti efektyvią logistikos sistemą, kurią galiu pritaikyti kitur. Aš noriu toliau ją plėtoti tuose pasaulio taškuose, kuriems reikia pagalbos, kurie patyrė krizę ar katastrofą. Aš labai daug ko išmokau Ukrainoje. Kai man sako, kad čia nepravažiuosi, čia krenta bombos, čia nėra šviesos, dujų ar vandens, galvoju ne apie problemą, o apie sprendimą. Jeigu nėra vandens, iš karto mąstau, kas pramušta – vamzdis ar šaltinis, ir ką daryti.
Jaučiu maksimaliai išnaudojanti savo protą. Jam visada reikėjo aktyvumo, todėl taikos metu turėjau kelias veiklas ir daug projektų tuo pačiu metu. Bet net ir tuomet aš dirbau neįdėdama daug širdies, man buvo neįdomu. O dabar viską darau iš širdies.
– Kaip buvimas kare pakeitė jus pačią, jūsų asmenybę?
– Tikrai pakeitė. Nebegaliu kalbėtis su draugais apie jų kasdienes problemas. Kai girdžiu, kad darbe kažkas įžeidė ar aprėkė, negaliu reaguoti rimtai. Man tai ne problema. Problema neturėti šviesos. Problema, kai tu išeini į gatvę, o į tave šaudo. Taigi, man darosi sunku klausyti, ką kalba draugai. Ir aš dėl to išgyvenu, nes iš tiesų noriu su jais toliau bendrauti, tai mano draugai, bet nebemoku.
– Kaip tėvai reaguoja į jūsų pasirinkimą?
– Tėvai mane labai palaiko. Iš pradžių jie nesuprato, kodėl esu čia, ir kiekvieną dieną klausdavo, kada grįšiu namo. Po mėnesio ar dviejų pasakiau jiems: „Liaukitės klausinėję, aš negrįšiu. Tiesiog tai priimkite, nes dabar jūs mane nuolat spaudžiate su šiuo klausimu, o aš vis stengiuosi jį apeiti. Aš liksiu čia“. Ir jie nustojo klausinėti. Žinoma, jie jaudinasi dėl manęs, bet palaiko.
Aš iš tiesų dabar negaliu sustoti, tarsi kažkas mane nuolat stumtų į priekį. Tikiu, kad mano sėkmė man nukritusi ne šiaip sau. Kai kiti negali judėti į priekį, nesurenka pinigų, sugenda transportas, man, jeigu kažkas atsitinka, atsiranda kliūtys, viskas susitvarko savaime, be pastangų. Sugedo viena mašina – tą pačią dieną prieina žmogus ir ištiesia kitos mašinos raktelius. Reikalingi pinigai? Iš karto kažkas juos pats pasiūlo. Po tokių sutapimų apima pojūtis, kad visa tai darau ne aš, Liz, o kažkas daugiau už mane, turintis daugybės žmonių palaikymą.
