Iš Panevėžio kilęs verslininkas, bendrų Lietuvos ir Ukrainos kultūrinių ir istorinių projektų vykdytojas bei mecenatas, fondo „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“ steigėjas R.Gabulas ne vienus metus padėjo spręsti humanitarines Luhansko srities problemas, rūpinosi šio regiono medicinos ir socialinėmis įstaigomis, o prieš dvejus metus buvo paskirtas Lietuvos garbės konsulu Ukrainos Luhansko srityje.
Pokalbio su R.Gabulu susitikome jam viešint Lietuvoje. Pasikalbėjome apie garbės konsulo pareigas ir atsakomybes, kaip šiandien gyvena žmonės Ukrainoje – tie, kurie liko savo namuose, ir tie, kurie iš jų pabėgo, ko jiems labiausiai trūksta, kodėl svarbu skirti dėmesį ir paramą karių šeimoms, kaip pats išgyveno karo pradžią ir ką rado sugrįžęs į savo namus Irpinėje.
-
Metai Lietuvoje: ukrainietei Oleksandrai su trim aukštaisiais įsidarbinti nepavyksta – siūlo būti tik valytoja
-
„Lagaminas atgal sudėtas“: 10 mėnesių Lietuvoje Olena su dukra laukia vyro skambučio – „grįžkit, karas baigėsi“
-
Nuo karo pradžios į misijas Ukrainoje vykstantis Martynas: kiekvienas ukrainietis – lyg mažas herojus
– Robertai, kaip atsidūrėte Ukrainoje?
– Į Ukrainą, Charkivą, pirmą kartą su verslo reikalais nuvykau 1998 m. Turėjau pabūti tris savaites, bet, kaip matote, jau 2023-ieji, o aš vis dar Ukrainoje. Tas laikotarpis buvo sunkus ne tik šiai šaliai, bet ir mums, o ypač – verslui. Porą metų atsilaikiau, paskui verslą teko palikti ir grįžti į Lietuvą. 2000-aisiais „Panevėžio statybos tresto“ prašymu atsiradau Kyjive ir nuo tada ten likau.
– Prieš dvejus metus buvote paskirtas Lietuvos garbės konsulu Luhansko srityje. Kaip tai įvyko ir kodėl būtent ten?
– Karas Ukrainoje prasidėjo ne pernai, jis vyksta jau nuo 2014-ųjų. Nuo 2015 m. pradėjau važinėti į Luhansko, Donecko okupuotas teritorijas. Ir su Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje Mariumi Janukoniu, ir su karo atašė važiuodavome į frontą, veždavome pagalbą kariams. Atvažiuodavo ir daug lietuvių savanorių, norinčių padėti, mes juos lydėdavome.
Niekada negalvojau tapti konsulu, nes esu lietuvis, o Ukrainoje konsulu gali būti tik ukrainietis. Lygiai taip pat Ukrainai Lietuvoje atstovauja lietuviai, o ne ukrainiečiai. Bet, kadangi nuolat gyvenu Ukrainoje ir leidimą gyventi turiu jau 17 metų, pagal įstatymą man yra leistina tapti konsulu, jeigu Lietuva paskiria, o Ukraina patvirtina.
– Kaip atrodo jūsų, kaip garbės konsulo, darbo diena – kuo užsiimate, kokios jūsų atsakomybės?
– Šių pareigų apibrėžimas iš tiesų yra labai siauras. Aš iki tol dariau daugiau, nei apibrėžtos konsulo atsakomybės. Čia palikta erdvės žmogaus iniciatyvai. Įeina ekonominiai, istoriniai, socialiniai santykiai, vykstant karui kultūriniai ir sporto klausimai yra atpuolę, o parama seneliams, vaikų namams, neįgaliesiems užsiimu jau daug metų, taigi ir toliau tai vyksta.
Dabar renku paramą vienam Luhansko licėjui, kuris prie Kyjivo visas sunaikintas ir jam visko reikia. Vienas mano planų, kuriuos dabar bandome įgyvendinti, yra teletiltas tarp Luhansko ir Alytaus mokyklų.
Taip pat rūpinuosi 30-osios ir 95-osios brigadų, kurios šiandien gina Donecką ir Luhanską, ir, kaip aš sakau, visus mus, karių reabilitacija. Dabar 95-osios brigados penki vyrai atvyks į Druskininkuose esantį karinį reabilitacijos centrą, kuris priklauso Krašto apsaugos ministerijai, po jų vešiu 30-osios brigados vyrus, ir taip jie keisis.
– Važinėjate po regionus, bendraujate su žmonėmis. Kaip jaučiasi tie, kuriems teko palikti savo namus dėl karo?
– Bendrauju su žmonėmis, kurie ne tik pasitraukė, bet ir prarado namus dėl karo ir tai žino. Jie bando kurtis ir pas mus, Lietuvoje, ir Europoje.
Žmonės, kurie yra praradę namus, bet turi savo antrąsias puses, kurios ar kariauja, ar yra rezerve ir negali išvažiuoti, tikisi, kad jie grįš į Ukrainą, tik tikriausiai jau nebe į savo namus, nes ir morališkai sunku pamatyti suniokotą savo namą, gatvę. Aš tai suprantu, nes pats tai išgyvenau – mačiau sugriautą, suniokotą Irpinę, kurioje – mano šeimos namai. Ir ne vien ją.
Dabar buvau Mykolajive, Chersone – baisu klausyti apšaudymų, matyti žmonių kančias. Šiandien tie žmonės norėtų rasti ramybę, namus, kur galėtų apsistoti, jei jiems būtų sudarytos sąlygos. Bet tokių sąlygų jie neturi, jie priglausti ten, kur buvo vietos. Niekas gi nebuvo pasiruošęs, kad reikės priimti tokį skaičių žmonių.
Jie gauna paramą, bet aš manau, kad ji labai maža. Darbo su kiekviena diena vis mažiau, nes visi traukiasi. Aš ir pats galbūt pasitraukčiau, bet turiu tokį patriotinį užsispyrimą, kad turiu palaikyti Ukrainą visais būdais iki pat galo. Todėl ir neišvažiavau, kai galėjau tai padaryti.
Buvau Mykolajive, Chersone – baisu klausyti apšaudymų, matyti žmonių kančias. Šiandien tie žmonės norėtų rasti ramybę, namus.
– Papasakokite apie savo patirtį – kur karas užklupo jus ir ką darėte jam prasidėjus?
– Vasario 17 d. grįžau namo į Irpinę, o vasario 24-ąją ruošiausi važiuoti atgal, nes 25 – mano gimtadienis, su gubernatoriumi, Sjevjerodonecko meru ir kelių brigadų vadais buvome sutarę kartu jį paminėti Sjevjerodonecke.
23 d. iš karių aš jau gavau informaciją, kad bus puolimas. Iš to, kiek aš gavau informacijos, niekas nežinojo, kad puolimas bus iš Baltarusijos pusės. Visi ruošėsi gintis Sjevjerodonecko, Charkivo zonoje. 24-osios rytą, buvo lygiai 5.30 val., išgirdau du galingus sprogimus nuo Černobylio pusės. Savo šeimynai pasakiau: viskas, dedamės daiktus.
Prasidėjo baisus karas: raketos, sraigtasparniai, desanto išsodinimas, aplink degė gamyklos, namai, krito lėktuvai, susprogdinti visi tiltai, atsitraukimo kelias buvo likęs tik vienas. Ir tas nebuvo labai saugus, nes reikėjo kirsti Žytomyro trasą, kuri nuolat buvo apšaudoma.
Iki paskutinės minutės, kol nepradėjo raketos atskristi iki namų, maniau, kad viskas turėtų susitvarkyti, kad pro mus jie į Kyjivą nenueis. Bet iš tiesų mes buvome okupuoti, apsupti apie mėnesį. Tas chaosas ir tai, kad, be mano šeimos, buvo dar kaimyno šeima, privertė ir mane stabdyti.
Aš pats tik po trijų mėnesių sužinojau, kad mūsų namas tebestovi. Iki tol maniau, kad ten jau nieko neliko.
Aš nuolat bendravau telefonu su visais, paskui ėmė atvažiuoti ir miesto kariai, žinojo, kad aš esu konsulas, sakė: jei galite, dar kentėkite, laukite, nes nesusitvarkome su žmonių skaičiais, vyksta apšaudymai, tiltai susprogdinti, atsitraukimas – vienas, o visi nori važiuoti mašinomis. Iš tiesų situacija buvo kraupi – mes patys kaimyno rūsy pragyvenome devynias dienas su keturiais nepilnamečiais vaikais, esant 12 laipsnių šilumos. Visą laiką girdėjome sprogimus, apšaudymus, raketos smogė į šalia mūsų namų stovinčius daugiaaukščius.
Kovo 4 d. pasakiau kaimynui, kad neberizikuosiu vaikais ir ruošiuosi išvykti, pasiūliau jų šeimai vykti drauge. Bet tą dieną mums išvažiuoti nepavyko, nes buvo paskutinis tankų bandymas prasilaužti į Kyjivą, mus sugrąžino atgal. Buvome sutarę su blokpostu, kad duotų žinią, kai galėsime pajudėti. Visą naktį laukėme pasiruošę. Ryte 6 val. gavome pranešimą, kad turime 10 minučių. Jei nespėjame, prasideda atsakomoji ugnis iš Ukrainos pusės ir jau nebeišvažiuosime.
Surizikavome. Prašokome, tada prasidėjo apšaudymas, o mes stovime 5 km kolona ant plyno lauko, nes mums reikėjo prasibrauti į Odesos trasą. Matome ugnį, sprogimus už 3 km. Buvome paskutiniai, po mūsų jau niekas nebeišvažiavo, nes prasidėjo mūsiškių šturmas.
Nuo tada Irpinė tris mėnesius buvo užblokuota, ten nieko nebuvo. Aš pats tik po trijų mėnesių sužinojau, kad mūsų namas tebestovi. Iki tol maniau, kad ten jau nieko neliko. Po trijų su puse mėnesio ten sugrįžau.
Išvykę iš Irpinės dvi paras važiavome į Ivano Frankivską pas mano draugą. Ten tuos kelis mėnesius ir praleidome. Šeimą norėjau išsiųsti per Rumuniją ar Vengriją, bet atsisakė išvykti. Liko su manimi, kaimynas su šeima taip pat.
Nuomojome namą, o aš užsiiminėjau pagalba kariams, Luhanskui, dieną naktį nepaleisdavau telefono, derinau, organizavau, pirkau, pats vežiau. Bendradarbiavome ir su ukrainiečiais, ir su lietuviais, daug paramos nukeliavo ir 30-ajai, ir 95-ajai brigadai į Luhanską, kol jis dar nebuvo visiškai okupuotas. Didelis ačiū organizacijai „Lietuvos Caritas“, su kurio vadove Deimante daug pagalbos atvežėme į Ukrainą ir Luhansko sritį.
– Ką radote grįžęs į namus Irpinėje?
– Radau sukapotą skeveldrų stogą, išdraskytas ventiliacines angas, kurias palietė sprogimų bangos, daugiau, ačiū Dievui, nieko, viską susitvarkėme. Mūsų namas – nuosavas tarp daugiaaukščių namų, jie mūsiškį ir išgelbėjo nuo raketų, deja, pataikiusių į juos. Jei tų daugiaaukščių ten nebūtų buvę, viena raketų būtų atskridusi į kaimyno namą, kurio rūsyje slėpėmės, o kita – į mūsų.
– Kokia padėtis Luhansko srityje, kiek žmonių pasitraukė ir kiek jų ten liko?
– Iš Luhansko pasitraukė apie 350 tūkst. žmonių. Mes skaičiuojame, kad apie 100 tūkst. pasitraukė į Europą, o apie 250 tūkst. išsisklaidė po šį regioną: Lvivas, Užkarpatė, Dnipras, Kryvyj Rihas, įsikūrė bazėse, kurias skyrė tos apskritys.
Ten liko 16 tūkst. gyventojų, yra trys kaimai, kurie mažiau okupuoti. Bet iš esmės visi pasitraukė, valdžia – taip pat. Papulti ten negalima, nes yra apšaudoma, sunku padėti ir ten likusiems žmonėms. Aišku, rizikuojama, bandoma nuvežti pagalbą, nes žmonės – savi, ir juos palaikyti reikia.
O kalbant apie pagalbą Luhansko žmonėms, kurie pasitraukė, Lvivo regione jiems ieškome apleistų patalpų, tariamės su miestų administracijomis, kad tas patalpas būtų galima paversti gyvenamomis. Su vietos valdžia labai sunku susitarti dėl darbo, o jeigu šeimos darbingos ir neturi darbo, joms nėra iš ko gyventi. Pagyvenusiems žmonėms yra paprasčiau, galime paprašyti paramos. Jau turime porą vietų suradę, tvarkome toliau tuos reikalus, kad bent 50 pagyvenusių žmonių, kurie šiandien glaudžiasi kur papuola, būtų galima ten apgyvendinti.
Darbo labai daug, nes norime surasti kuo daugiau tokių taškų. Esame atradę vietų, kur bendrovės sutiktų ir žemės išskirti, bet reikia surasti, kas finansuos tų laikinų ar nelaikinų namų statybas, nes žmogui reikia sudaryti sąlygas, kad jis ten galėtų gyventi. Mūsų tikslas – sukurti tokias gyvenimo sąlygas, kad žmogus iš tikrųjų priimtų sprendimą ten pasilikti.
– Turite informacijos, kodėl žmonės tiek Luhansko, tiek kitose srityse nepaliko savo namų?
– Turiu, ir ne vien iš tos pusės. Neseniai buvau Chersone, vežėme ten pagalbą, kalbėjausi su žmonėmis, kurie gyvena apšaudomoje zonoje. Važiavome ten, kur susprogdintas tiltas, už Dnipro, kur okupuota Chersono pusė. Prie to tilto yra gyvenvietė, bendravome su ten likusiais. Daugiausia vyresni, bet ir jaunų sutikome. Klausėme jų, kodėl neišvažiavo, juk čia nuolat apšaudoma. Sako: o kur mums važiuoti, mes pinigų neturime, giminių neturime, čia gimėme, užaugome, čia užaugo mano vaikai, palaidoti tėvai, jei toks likimas – ir mes čia mirsime.
Dauguma tų, kurie pabėgo nuo karo iš inercijos, kai tik atsirado galimybė, sugrįžo į Ukrainą. Jaunoms šeimoms reikia galvoti, kaip vaikus išlaikyti, ir vyro sulaukti, ir kaip šalį reikės atstatyti po šito karo. O kur dėtis pensininkui? Juolab kad vyresnių ir į darbą priimti niekas nenori, tai iš ko žmogui pragyventi.
– Ko šiandien labiausiai trūksta žmonėms, kuriuos minite, su kuriais jums tenka bendrauti?
– Čia irgi yra sezono klausimas. Žiemą, kad ir sunkiai – be šviesos, trūkstant maisto, bet pavyko išgyventi. Buvo reikalingi generatoriai. Visą mėnesį žiemos pabaigoje buvau Ukrainoje, daug apvažiavau, tai galiu pasakyti – dabar jiems nebereikia generatorių. Užeini į didžiausią Kyjivo prekybos centrą ir gali jų ten nusipirkti. Ar reikės jų kitai žiemai, neaišku. Energetika susibalansavo, jei nebus išpuolių, Ukrainai elektros, pataupant, pakaks.
O žmogui valgyti, gerti, apsirengti reikia kiekvieną dieną. Tai į šią socialinę liniją mums šiandien ir reikia orientuotis. Gal kartais ir aštriai pasisakau paramos klausimais, bet kad daug jos nukeliauja ne ten, kur labiausiai reikia. Sako: mano draugas paprašė, tai ir vežame. Atsakau, kad tavo draugas gal net nematė, kaip skrenda raketa, o vežate jam po penkias mašinas.
– Rūpinatės mokymo įstaigomis, senelių namais, kokia pagalba reikalinga jiems?
– Mokymo įstaigos daugiausia prašo kompiuterių, bet iš esmės jiems reikalingos visos mokymo priemonės, baldai, nes išvykdami jie nieko su savimi neatsivežė. Prieš Naujuosius metus su „Caritas“ rinkome paramą, už kurią buvo perkamos antklodės, indai: šaukštai, puodai, lėkštės, ir viskas keliavo arba į naujai atidarytas ligonines, arba į senelių namus. Dabar licėjus irgi prašo lovų, antklodžių, čiužinių.
Žmogui valgyti, gerti, apsirengti reikia kiekvieną dieną. Tai į šią socialinę liniją mums šiandien ir reikia orientuotis.
– Šiandien daugelis stengiasi padėti Ukrainos žmonėms. Ar jie jaučia tą pagalbą, palaikymą?
– Jaučia tai nuo pat pirmos dienos, yra be galo dėkingi Lietuvai ir Baltijos šalims. Jie žino, kad mes – ne vokiečiai ir ne amerikiečiai, kad esame maži, bet padedame labai daug, esame ir istoriškai susieti, manau, kad mūsų broliavimasis yra atviras, jis nėra apsimestinis, ir jie tai jaučia.
– Į kokius regionus jums tenka važinėti dėl darbo?
– Daugiausia į Lvivo sritį, nes norisi atitraukti žmones nuo karo baisumų, kad, neduok Dieve, netektų jiems trečią kartą bėgti. Žmonės iš Luhansko srities bėga jau antrą kartą – pirmąjį bėgo iš tos pusės, kuri buvo okupuota. Tikimės, kad prie sienos su Lenkija jie (rusai – aut. past.) neis ir kad ukrainiečiai Donbase ir prie Charkivo atsilaikys, apsigins ir atsiims savo žemes.
Į Užkarpatę stengiamasi išvežti ir įkurti senelius ir vaikus. Aš pats lankau ir neįgalius, ir našlaičius vaikus, jiems padedu ir kaip konsulas, ir kaip lietuvis. Todėl ir žiūrime, kad tos vietos būtų tokios, kuriose žmonės galėtų išgyventi.
– Klausant jūsų kyla klausimas – ar jums užtenka paroje valandų?
– Neužtenka (šypsosi). Kai kada tikrai pavargstu, bet iš tiesų šiandien galvoju tik apie tai, kaip padėti tiems žmonėms, vaikams, seneliams ir apskritai tai valstybei. O dėl karių viską atiduočiau, kad galėčiau jiems padėti. Pirmiausia – jų šeimoms, nes jos gyvena ten, kur dažnai vyksta apšaudymai, nėra elektros, nėra vandens, yra daugybė problemų. O kai septynis mėnesius karys tėvynę ir mus visus gina ir iš namų gauna žinutę, kad vaikas neturi kuo apsiauti, nėra šilumos ar duonos už ką nupirkti, tai iš kario lieka tik pusė kario. Jis iš namų turi gauti signalą, kad ten viskas gerai, tu tik gink tėvynę ir mus.
– Ar kada pats susimąstėte, iš kur tiek jausmo, noro padėti kitiems?
– Viskas iš vidaus. Jei ten nekirbėtų, nieko ir nepadarytum. Man nereikia savęs versti ką nors daryti. Aš pats viską susirandu. Kai papuoli į tą aplinką, pamatai, kas vyksta, kaip ir kuo gyvena kariai, kiek ir kokios pagalbos jiems reikia. Supranti, kad gal tavo pagalba ir maža, bet jiems ji yra didelė. Paprasčiausias pabendravimas, palaikymas, padrąsinimas ir tai, kad nenusisuki, jiems suteikia daugiau jėgų ir tikėjimo.
Ir, aišku, prie viso to prisidėjo ir pats gyvenimas. Nebuvo jis lengvas. Mūsų šeima buvo didžiulė – devyni vaikai, ji buvo engiama, nes sovietai su didelėmis šeimomis labai nesiskaitė, tėvai buvo paprasti žmonės, dirbo, kad šeimą išmaitintų. Aš sau jau tada pasakiau, kad, jeigu man gyvenime pasiseks, aš iš čia ištrūksiu, darysiu viską, kad padėčiau sunkiai gyvenančioms šeimoms ir vaikams. Tai dabar ir stengiuosi daryti.
– Ačiū jums už skirtą laiką pokalbiui.
