– Karą Ukrainoje turbūt stebite šiek tiek kitomis akimis nei paprasti žmonės. Kokia informacija jus pasiekia iš karo zonos ir kokios mintys kyla?
– Pažįstu nemažai karo gydytojų iš Ukrainos, tačiau, prasidėjus karui, jie dėl saugumo sumetimų nutraukė bet kokį bendravimą, išėjo iš socialinių tinklų. Tai normalu – juk pokalbių gali būti pasiklausoma, o jie visi – aukšto rango kariškiai.
Žinoma, karo sąlygomis įsijungia visai kitoks darbo režimas. Šalyje, kurioje nėra karo, galvoji apie tai, kaip gelbėti ligonius. Karo sąlygomis reikia galvoti ir apie tai, kaip pačiam apsisaugoti, nes jeigu tavęs nebebus, šimtai ligonių liks be pagalbos. Labai gerai atsimenu, kaip mūsų bazė buvo apšaudyta Afganistane, netoli Kabulo. Per antpuolius visą ligoninę, kurioje buvo daug sunkių, operuotų, nevaikštančių ligonių, reikėdavo evakuoti į bunkerius. Kai vėl būdavo saugu, visus ligonius turėdavome grąžinti atgal. Tai didžiulis darbas, užimantis labai daug laiko, juolab kad reikėdavo užtikrinti ligonių sekimą prietaisais, jų gyvybines funkcijas.
Goro provincijoje tokių atvejų jau neturėjome, bet nuolat vykdavo mokymai, kaip gabenti ligonius į priedangą ir bunkerius. Bunkeryje buvome įsirengę nedidelę reanimaciją. Tačiau Ukrainoje, kaip buvo skelbta, apšaudytos jau 43 ligoninės ir yra žuvusių gydytojų. Taigi jos dabar tapusios taikiniais, kaip ir greitosios pagalbos automobiliai. Jeigu pataikei į ligoninę ir užmušei gydytoją, vadinasi, kartu žuvo dešimtys, kurie liko be jo pagalbos. Baisiausia, kad karuose 10 kartų daugiau žūsta civilių nei karių. Afganistane rusų okupacijos laikais per 10 metų žuvo 10–15 tūkst. rusų karių, bet jie nužudė iki pusantro milijono civilių. Ir šie skaičiai nepaneigti.
