Džiazo muzikos grupės „CinAmono“ vokalistė Laura Budreckytė ir kontrabosu grojantis Vytis Nivinskas susižavėjo išvydę vienas kitą scenoje. Kompozitorius, sparčiai populiarėjančio muzikinio dueto SADBOI narys Artiomas Penkevičius panoro susipažinti su jauna, žavinga šokėja Brigida Gruodyte, pamatęs jos pasirodymą, o choreografus Airidą Gudaitę ir Lauryną Žakevičių suvedė aistra šokiui.
Muzikantų Lauros Budreckytės ir Vyčio Nivinsko namuose šiuo metu didžiausia mūza – judviejų dukra Sibilė. Tačiau duetas prisipažįsta, kad atėjus laikui kūrybai, poros santykiai išgyvena visą amplitudę emocijų – nuo chaoso, frustracijos iki lengvumo ir harmonijos.
– Ar prieš pradėdami draugauti žinojote apie vienas kito kūrybą? Galbūt tai ir įplieskė susižavėjimą?
Laura: Pirmą kartą Vytį pamačiau Birštono džiazo festivalio scenoje, 2008 m., kai jis grojo su kvartetu SAGA. Sužavėjo inovatyvi ir puikiai atliekama muzika. Vis dar prisimenu melsvą, arba įtikėjau, kad jis buvo melsvas, scenos apšvietimą ir žavų kontrabosistą.
Vytis: Žinojau, kad Laura – gabi jauna dainininkė, studijuojanti džiazo vokalą. Pats buvau jos stojamajame egzamine ir nusistebėjau, kad ji dainavo legendinę, bet šiais laikais primirštą Janis Joplin dainą „Mercedes Benz“.
Tačiau artimiau susipažinome po keleto metų Lietuvos džiazo federacijos organizuojamų muzikos vakarų metu, neseniai nugriautuose Profsąjungų rūmuose Vilniuje, kai Laurą pasikvietėme vesti džiazo koncertus ir pristatyti atlikėjus. Puikiai prisimenu, kaip mane sužavėjo jos betarpiškas, nuoširdus, jaukus koncertų pristatymas ir nuostabiai šiltas balsas.
– Kaip manote, ar tai, kad sukatės toje pačioje sferoje, padeda geriau suprasti vienas kito poreikius, darbą naktimis ir panašias veiklos subtilybes? Ar nepagalvojate, kad galbūt būtų lengviau gyventi su kitos profesijos žmogumi?
Laura: Mūsų tandemą bendra profesija veikia puikiai. Pažįstu porų, kurios džiaugiasi, kad užsiima skirtingomis veiklomis, tačiau negaliu įsivaizduoti, ar tai tiktų man, ir priimu situaciją tokią, kokia ji yra.
Tai, kad kalbame viena kalba, turime panašias muzikines patirtis, tik padeda ieškoti gilesnio patyrimo ir profesinio išmanymo. Taip pat pramogų menas pasižymi nepastovumu, nuolat keičiasi žmonės, vietos, laikai, todėl koncertuodami, dirbdami dviese turime pastovaus jaukumo.
Pramogų menas pasižymi nepastovumu, nuolat keičiasi žmonės, vietos, laikai, todėl koncertuodami, dirbdami dviese turime pastovaus jaukumo.
Vytis: Mūsų atveju tikrai manau, kad padeda. Nes, be mūsų bendrų kūrybinių projektų, turime pakankamai daug pedagoginės, organizacinės, mokslinės ir kitos koncertinės veiklos. Kitaip tariant, neleidžiame laiko kartu nuo ryto iki vakaro, o ieškome balanso tarp visų savo veiklų. Kita vertus, pastaruoju metu svarstome, ar tų veiklų neužsikrauname per daug, nes kartais pristingame laiko ramiam, mielam buvimui kartu.
– Papasakokite, kaip atrodo dviejų kūrybiškų žmonių namai, kai siaučia mūzos?
Laura: Dinamiškai: nuo chaoso, frustracijos iki lengvumo ir harmonijos.
Vytis: Man atrodo, kad mūsų mūza yra dukra Sibilė. Ji – mūsų džiaugsmas ir įkvėpėja. Sukūrus šeimą, poreikis bohemiškiems vakarėliams išblėso savaime, nors vakaras artimųjų ir draugų rate visada yra didelė šventė ir malonumas.
– Praleidžiate daug laiko kartu namuose, studijoje, koncertuose. Ar nekyla poreikis vienam nuo kito pailsėti? Galbūt turite tam tikrų taisyklių, kurių laikotės, norėdami išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir namų?
Laura: Manau, kad mums pasisekė pasirinkti profesiją, kuri tikrai įkvepia. Todėl nėra poreikio brėžti namų-darbo ribos. Žinoma, turime ir savo atskirus draugų, kolegų ratus, todėl labai natūraliai kartais veikiame dalykus atskirai. Mūsų pomėgiai visiškai skirtingi: Vytis žaidžia krepšinį, turi 1000 kortų klubą su artimais draugais, o aš vaikštau su kolegėmis į filmus, kartais šoku, o kartais lipdau iš molio.
Vytis: Dėl didelio kiekio savo įvairių veiklų išlaikome pakankamai gerą pusiausvyrą, kuri neleidžia tarp mūsų atsirasti kažkokiai kūrybinei rutinai.
Kita vertus, mūsų didelis užimtumas palieka mažai laiko tiesiog paprastam ramiam buvimui kartu. Taisyklių neturime, bet turėdami laisvo laiko daugiausia jo skiriame savo vaikui.
Man atrodo, kad mūsų mūza yra dukra Sibilė. Ji – mūsų džiaugsmas ir įkvėpėja.
– Ar esate vienas kito kūrybos kritikai ar besąlyginiai gerbėjai?
Laura: Mes gana reiklūs ir sau, ir vienas kitam. Todėl, kai kalbame apie kūrybą, persipina meilė, aistra, lūkesčiai ir tobulumo siekis.
Vytis: Du viename: esu nuoširdus Lauros – dainininkės ir kūrėjos gerbėjas, bet tuo pačiu dažnai jai tiesiai šviesiai išsakau savo nuomonę, tik galbūt kartais galėčiau tai daryti subtiliau. Taip pat esu labai jai dėkingas už jos kritines pastabas, įdomias įžvalgas ir kūrybiškus pastebėjimus, nes visa tai padeda adekvačiau save vertinti ir pasirinkti tinkamus sprendimus, kai dvejoju ar abejoju.
Jaunosios kartos kompozitorius ir prodiuseris Artiomas Penkevičius nepasiduoda bohemiškam pramogų pasaulio siautuliui ir tvirtai sako, kad jam svarbiausia – skirti kokybiško laiko artimiems žmonėms. Pati artimiausia – urbanistinio šokio atlikėja ir mokytoja Brigida Gruodytė, kuri didžiuojasi ir žavisi mylimojo darbo etika, pasiryžimu ir tikslingu svajonių siekimu.
– Abu esate užsiėmę, vis sparčiau populiarėjantys kūrėjai. Sakykite, kaip pavyksta atrasti laiko vienas kitam?
Brigida: Abu darome tai, ką mylime, dėl to kartais būna sunku atsiriboti nuo darbų. Ypač Artiomas dažnai paskęsta savo veikloje, krūvis tikrai nemažas: darbas su įvairiais atlikėjais, SADBOI projekto augimas, koncertai ir albumas. Jis pavargsta daugiau psichologiškai, aš – fiziškai, dėl to kartais mums norisi skirtingų dalykų, tačiau abu stengiamės rasti laiko ir vienas kitam.
Pasiskiriame pasimatymą per pusryčius ar vakarienę, savaitgalį pabėgame kur nors pailsėti, o kartais tiesiog abu liekame namuose ir žiūrime mėgstamą serialą, tiesiog „išjungiame“ galvas.
Artiomas: Esu iškėlęs sau aiškius prioritetus, kuriuose gana aukštai yra santykiai su artimaisiais, šeima. Kad ir koks būčiau užsiėmęs, visada stengiuosi skirti kokybiško laiko Brigidai. Aš tvirtai tikiu, kad bet koks sėkmingas projektas ar produktyvus darbas turėtų būti lydimas kokybiško laisvalaikio ir poilsio.
– Ar prieš pradėdami susitikinėti žinojote apie vienas kito kūrybą, darbus?
Brigida: Išėjo taip, kad Artiomas kūrė albumą vienai atlikėjai, o aš kūriau šokį pagal jos dainą. Vėliau šokau su atlikėja koncerte, kuriame Artiomas ir pastebėjo mane. Taip viskas ir prasidėjo...
Artiomas: Prieš pradėdami susitikinėti nieko nežinojome vienas apie kitą. Viename renginyje, prie kurio teko dirbti, buvo ir Brigidos šokio komanda, kuri ruošė performansą su atlikėja. Sakyčiau, tai buvo susižavėjimas iš pirmo žvilgsnio. Net nežinau, ar šokis, ar bendra vakaro energija, bet po jo kilo mintis, kad visai norėčiau susipažinti. (šypsosi)
– Teko stebėti Artiomą palaikant Brigidą studijoje projekto „Šokio revoliucija“ filmavimuose, Brigidą – koncertuose. Kiek jums yra svarbus vienas kito palaikymas? Ar komentuojate, kritikuojate vienas kito darbus?
Brigida: Palaikymas, supratimas ir skatinimas vienas kito veikti, siekti didesnių tikslų – be galo svarbus. Aš labai didžiuojuosi Artiomu, žaviuosi jo darbo etika, pasiryžimu ir tikslingu svajonių siekimu. Mes per retai pasakome gerų žodžių vienas kitam, aš nevengiu ir pakritikuoti kai kurių jo sprendimų, bet labai džiugu, kad Artiomas ir mane palaiko. Kartais pasako labai motyvuojančių žodžių ir stumia mane pirmyn.
Pasiskiriame pasimatymą per pusryčius ar vakarienę, savaitgalį pabėgame kur nors pailsėti, o kartais tiesiog abu liekame namuose ir žiūrime mėgstamą serialą.
Artiomas: Manau, būnant santykiuose, yra be galo svarbu nuolat gauti „feedback'ą“ apie save, savo veiksmus, kūrybą ir panašiai. Abu nevengiame išsakyti savo komentarų įvairiais klausimais, tačiau dažnai prieš reikšdami savo nuomonę pamirštame pastatyti save į partnerio vietą, bandydami įpiršti savo nuomonę, nepagalvodami, jog tai, kas tinka mums, nebūtinai tiks kitam.
– Kaip manote, ar tai, kad esate iš tos pačios sferos, padeda geriau suprasti vienas kito poreikius, naktinėjimus ir pan.?
Brigida: Iš vienos pusės lengviau, nes abu galime suprasti ir darbus savaitgaliais, gastroles, kūrybinio proceso kančias. Tačiau kartais būna sunku, bent jau man, kai atitrūkstame vienas nuo kito per darbus, nuolat lekiame, jaučiame įtampą ir tada abu ima erzelis, kyla įvairūs nesutarimai, jaučiama trintis. Tada suprantame, kad šiek tiek persidirbome ir skiriame laiko poilsiui ar bendrai veiklai. Su kitos profesijos žmogumi, manau, būtų sudėtingiau, kiltų daugiau nesutarimų ar nesupratimo buityje.
– Kaip atrodo dviejų kūrybiškų žmonių namai, kai siaučia mūzos?
Brigida: Namai – poilsio zona. Šiuo metu mūsų namai per daug „triukšmingi“, daug ryškių spalvų. Nemėgstame apsikrauti nereikalingais daiktais, patinka, kai namie tvarkinga ir švaru, bet kartais nepavyksta to išlaikyti dėl nuolatinio lėkimo. Tiesą pasakius, laukiu, kai kursime mūsų bendrus namus kartu. Norisi neutralių, šiltų spalvų, kad grįžus į juos apimtų ramybės jausmas.
– Kokių bendrų projektų turite? Galbūt greitu metu išvysime Brigidos spektaklį, kuriame – Artiomo muzika?
Brigida: Kol kas kartu nedirbame, nors man vis kyla įvairių minčių. Manau ateityje, kai viskas labiau nusistovės ir norėsis ko nors naujo, būtinai sukursime bendrą projektą, o dabar mūsų didžiausias gyvenimo projektas – artėjančios vestuvės. (juokiasi)
Pradėję kurti pirmąjį bendrą spektaklį – romantišką duetą „Feel-Link“ – choreografai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius nenujautė, kad praėjus devyniems metams bendrais namais vadins ne tik sceną. Menininkai prisipažįsta, kad tarpusavio konkurencija veda juos į priekį, tačiau taip malonu kartu džiaugtis kūrybiniais ir asmeniniais pasiekimais.
– Stebint jus atrodo, kad kartu praleidžiate dvidešimt keturias valandas per parą – kartu namuose, šokio studijoje, gastrolėse. Ar nekyla poreikis vienam nuo kito pailsėti?
Airida: Pailsėti kartu – dažnai kyla toks poreikis. O 24/7 namuose diskutuojame šokio temomis, studijoje vedame pamokas atskirai, gastrolėse mažai to laiko lieka – repeticijos, spektakliai. Svajojame apie poilsingo balanso pusmetį, tarkime Nidoje. (šypsosi)
Laurynas: Kai daug laiko leidi drauge, svarbiausia nepamiršti, kad kitas žmogus turi savo ritmą. Jeigu vienam mūsų reikia ramybės, mes mėginame to laiko duoti kitam. Vienas iš mūsų kartais keliasi daug anksčiau, kad būtų galima arba pasidarbuoti namuose, arba pabūti su savimi, gal paskaityti. Taip pat kartais pasirenkame keliauti iki darbo po vieną, pėsčiomis, tada apsvarstome nemažai dalykų. O po tokio, kad ir neilgo laiko sau, turime kuo pasidalyti: naujais atradimais ar patyrimais, mintimis. Laiko sau reikia ir būtina turėti.
– Kaip atrodo dviejų kūrėjų namai, kai siaučia mūzos? Arba atvirkščiai, kaip vienas kitą paskatinate ir pastūmėjate, jei mūzos neaplanko?
Airida: Mes labai daug kalbamės. Nekalbadieniai mums svetimi. Jeigu nuomonės išsiskiria – labai karštai diskutuojame, trumpas kelias iki pykčio atrodo mūsų draugams, bet ateina kitas rytas – ir mūsų tonas vėl ramus.
Mudu su Laurynu gana kritiški vienas kitam, gal todėl tai ir yra mūsų varikliukas nesnausti. Nors labai dažnai tokiu elgesiu ir nutoliname mūzas. Iššvaistome daug energijos taisydami vienas kitą. Abu sergame profesine liga – pamokyti, patarti. Mes mokomės labiau pasidžiaugti vienas kitu, mažiau reikalauti, kartais tiesiog išklausyti ir padrąsinti.
Vienas iš mūsų kartais keliasi daug anksčiau, kad būtų galima arba pasidarbuoti namuose, arba pabūti su savimi, gal paskaityti.
Sarkazmo mumyse daug, o linksmiau kartais būtų su daugiau juoko be ironijos. Palaikome vienas kitą prieš pat spektaklį, kelios minutės iki jo – nebėra kur trauktis. O ir jaudulys sukaupia buitį nuošaly palikti, dabar bendradarbiavimas ir žinia svarbiau už visas žemiškas nepatogumų situacijas.
– Ar esate gavę patarimų iš kitų scenos porų, pavyzdžiui, vieno jūsų spektaklio scenos partnerių, aktorių Larisos Kalpokaitės ir Jono Braškio, kurie sukaupę nemažą patirtį derinant namus ir kūrybą?
Laurynas: Patarimų kartais net nereikia, nes būnant prie kitų porų – labai daug mokaisi ir įsikvepi, koks elgesys, reakcijos yra fainos ir auginančios poros santykius, ir kokios – priešingai. Matai, girdi ir pritaikai sau. Arba ne. Tai geriausios pamokos.
Airida: Mes nuolat džiaugiamės pamatę savo antrą „mamą“ ir „tėtį“, ne tik spektaklio personažuose, bet ir matydami pavyzdį užkulisiuose. Labai brandi jų partnerystė, mums dar gyventi ir mokytis kartu.
– Esate ne kartą užsiminę, kad į priekį eiti ir siekti tikslų padeda vidinė jūsų tarpusavio konkurencija. Kas vis tik esate labiau vienas kitam – konkurentai, kritikai ar besąlyginiai gerbėjai?
Laurynas: Gyvenime daugiau vienas kitam esame kritikai, bet ta kritika – skirta augimui. Mes turime išmokti iš pasidalytos kritikos išsirinkti tai, kas būtų skirta konkretaus darbo ar veiklos pakoregavimui, patobulinimui. Mokomės nepriimti tos kritikos kaip kišimosi į asmenybės erdvę, nepriimti asmeniškai.
Žinoma, jeigu kalbama apie su veikla ir darbu susijusius dalykus. Labai svarbu sekti savo mintis ir kas yra sakoma – nesuabsoliutinti, kad kažkas vyksta „visada“ arba „niekada“. Nes tai paprasčiausiai neįmanoma. Apžvelgiant viską – mes suprantame, kad gyvename ir dirbame dėl to paties tikslo ir tikrai ne tam, kad pakenktume vienas kitam, dirbame tam, kad visi darbai ir asmeniniai pasiekimai būtų malonesni.
