Šiemet lietuviai iš didžiulio krištolinio ledo luito kūrė komandinį ledo kūrinį „Asmenukę“.
„Kadangi šių metų tema buvo stebuklų pilnas pasaulis, nusprendėme, kad būtent dėl asmenukių dažniausiai vienos ar kitos gražios vietos neįsirašome į smegenis.
Mes pasidarome asmenukę, į pirmą planą iškeldami savo veidą, savo esybę ir taip užmušdami viską, kas yra gražu, antrame plane. Asmenukių gimsta šimtai, tūkstančiai, galiausiai jos nebetelpa telefone, pakimba debesyje.
Vos užmetę akį į jas prisimename regėtus vaizdus, kvapus, gal net ir vėjus aplankytos vietos. O kur dar emocijos, vizualinis džiaugsmas, kurį pamatėme ar patyrėme.
Taigi kurdami asmenukę virš visko tarsi iškeliame savo esybę (savo ego), bet dėl jos netenkame daug dalykų.
Žmogus, fotografuojantis save, yra pirmame plane, o ne tas vaizdas, kuris lieka už jo nugaros. Bet šis žanras visus mus paliečia, jei nesidarytume asmenukių, gal ir šio žanro netyrinėtume“, – svarstė kaunietis T.Povilionis.
Beveik dviejų metrų aukščio asmenukė iš ledo Lietuvos menininkams gimė per tris dienas.
Anot dailėtyrininkės dr. Jolitos Liškevičienės, asmenukė apima kur kas plačiau nei tik žmogaus portretą, tame slypi ir žmogaus noras pasipuikuoti tuo, kad jis yra kažkokioje ypatingoje vietoje.
Meno istorijoje dailininko buvimas tam tikrame vykstančiame įvykyje žinomas labai seniai, galima sakyti, tai asmenukės prototipas.
J.Liškevičienė primena, kad būtent autoportretas leido tyrinėti asmens nuotaikas, psichologines būsenas.
Tuo metu menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis asmenukę vadina dramatiška visuomenės išraiška, kuri tarnauja sukurtam statuso akcentavimui.
Šiandien daugelis, tarsi nejučia, jausdami priklausomybę nuo kultūroje įsigalėjusio vizualumo, traukia telefonus būdami renginiuose ar bendraudami su svarbiais asmenimis ir neatsispiria pagundai įamžinti savęs vienoje ar kitoje aplinkoje, o paskui viešina nufotografuotus auportretus socialinėje medijoje.
Matyt, panašiai vyksta ir kūryboje.
„Mes, menininkai, visais laikais buvome savotiški visuomenės linksmintojai, o dar kurdami iš tokių laikinų medžiagų kaip ledas. Nors man visad buvo artimos temos, kurios, manau, visuomenei yra vertingos“, – sakė devintą kartą ledo festivalyje dalyvęs lietuvis.
Asmenukes tyrinėjantis V.Kinčinaitis mano, kad visuomenei asmenukės priimtinos dėl nuolat jaučiamo egzistencinio nerimo: „Žmogaus gyvenime kinta aplinkybės, nuotaikos, būsenos, todėl jis vis bando įsikabinti į kažką pastovaus, nekintamo. Jam nieko kito ir nelieka, kaip tik žvelgiant į asmenukę suvokti, kad jo vaizdinys ilgaamžiškesnis nei jis pats.“
Kitas aspektas yra tas, kad istorijos kontekste asmenukė, o dar iš ledo luito, tėra kaip mirktelėjimas, ištirpstantis socialiniuose tinkluose.
Taip pat ji pažymi naujas visuomenės savikūros tendencijas, kūrybiškumo proveržius ir priklausomybę nuo technologijų raidos.
