Šalia jos ligoniams apmalšta operacijos baimė, neverkia vaikai. Tiesa, savo darbui atsidavusiai slaugytojai šis rugsėjis visgi paskutinis mėnuo ligoninėje – moteris nusprendė išeiti į pensiją, nors kolegos ir vadovai ilgai įkalbinėjo dar padirbėti, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Savo kelią žinojo nuo vaikystės
M.Baubinienė užaugo Kėdainiuose su dar trimis seserimis. „Su vyriausiąja labai anksti žinojome, kuo būsime: vyresnėle nuolat žaidė mokytoja, o aš rūpinausi lėlių sveikata. Ne tiek gydžiau, kiek globojau, leidau vaistus, taigi jau tada neabejojau, kad būsiu seselė, o ne gydytoja“, – pasakojo ji.
Po mokyklos merginai irgi nekilo jokių abejonių, kokį kelią rinktis. Ji išvyko į Panevėžį, kur buvo rengiamos profesijos atstovės. „Įstojau 16 metų, nes dar būdama 5-erių metų pradėjau lankyti pirmą klasę, – aiškino M.Baubinienė. – Labai norėjau mokytis kartu su vyresnėle toje pačioje klasėje. Tais laikais užteko padeklamuoti eilėraštuką, ir mokyklos vadovai neprieštaravo. Be to, jau šiek tiek ir rašiau, ir skaičiau.“
Į Kauną M.Baubinienė atvyko po studijų 1968 m., nes čia jau gyveno jos sesuo ir krikštasūnis sūnėnas. „Draugė pasakė, kad naujai įkurtame Anesteziologijos skyriuje reikia medicinos seselių, – prisiminimais dalijosi M.Baubinienė. – Kitur įsidarbinti būtų sudėtinga, nes nebuvau registruota Kaune. Taip ir atsidūriau čia. Kai darbinausi, tuometinis ligoninės vyr. gydytojas Stasys Stanionis pasakė: „Pažadėk, kad nepabėgsi iš ligoninės“, taip ir likau čia 50-čiai metų.“
Nors vos 18-os sulaukusi mergina įgyvendino svajonę tapti slaugytoja, bet teigia tuo metu visai nenorėjusi dirbti operacinėje. „Bet aplinkybės susiklostė kitaip, o aš laikiausi pažado nepabėgti. Ir po daugelio metų kažkas vis stabdydavo nuo minčių ieškoti lengvesnio darbo, pavyzdžiui, kur nors poliklinikoje“, – teigė M.Baubinienė.
Laiminga santuoka
Nors ir būdama gabi mokslams, M.Baubinienė niekada nesusigundė studijuoti medicinos, nes džiaugėsi esamu darbu. Niekaip ji nepasinaudojo ir tuo, kad po kelerių metų ištekėjo už žymaus profesoriaus Petro Baubino, toje pačioje ligoninėje dirbusio Traumatologijos ortopedijos katedros vedėju.
Man visiškai nesvarbu, kas yra pacientas – turtingas, benamis, senas ar jaunas.
„Nežinau kodėl iš visų ligoninės sesučių būtent aš kritau jam į akį, – svarstė M.Baubinienė, paklausta apie savo šeiminį gyvenimą. – Gal dėl to, kad buvau labai švelni vaikams. Tuometinėje 1-oje Tarybinėje ligoninėje (vėliau Raudonojo kryžiaus klinikinėje, dabar – Kauno klinikinėje – aut.) buvo operuojami ir vaikai. Man sekdavosi juos nuraminti, jie su manimi nustodavo netgi verkti.“
Vyro moteris neteko prieš 25 metus, paskui dar penkerius metus slaugė jo tėvą, kuris sulaukė 105 metų amžiaus.
Baubinai užaugino dukrą Eglę ir sūnų Petrą. Moteris džiaugiasi dviem vaikaičiais – 16 metų Emile ir 13-mečiu Adomu.
Pacientai visais laikais tokie patys
M.Baubinienė, prisimindama pirmuosius darbo metus, minėjo, kad darbo metodai, palyginti su šių laikų naujomis technologijomis, stipriai pasikeitė.
„Todėl darbo eigoje pereinant nuo primityvių darbo metodų prie šiuolaikinių reikėjo nuolat kelti kvalifikaciją, įgyti darbui reikalingą licenciją. Man atrodo, kad dirbant medicinos srityje, pastoviai reikia mokytis, o tai yra gyvenimo varomoji jėga, kuri suteikia žmogui sparnus ir neleidžia senti“, – įsitikinusi M.Baubinienė.
Tuo tarpu pacientai per pusšimtį metų nepasikeitė – daugelis jų prieš operaciją bijo taip pat kaip ir anksčiau, nors medicinos technologijos toli pažengusios ir yra daug saugesnės. „Man atrodo, kad dabar žmonės dar baikštesni, – pastebėjimais dalijosi specialistė. – Bet mano darbas ir yra juos nuraminti. Man visiškai nesvarbu, kas yra pacientas – turtingas, benamis, senas ar jaunas. Bet tai natūralu, toks ir yra slaugytojos darbas – būti šalia ligonio, kad ir kas jis būtų.“
Per daugelį darbo metų operacinėje ji išsiugdė ir profesinę intuiciją. Gabenant pacientą į operacinę ji žvilgsniu įvertina jo būklę. „Užtenka žvilgterėti į ligonį ir būnu rami, žinau, kad operacija bus sklandi“, – tvirtino M.Baubinienė.
Ilgametė darbuotoja ne veltui sulaukia daug pacientų padėkų. Visi jie mini, kad šalia jos pajaučia ramybę, mažiau bijo būsimos operacijos.
Skaičių magija
M.Baubinienės išėjimą į pensiją lydį stebinanti skaičių sutapimų magija. „Tik po to, kai nusprendžiau išeiti poilsio, pastebėjau, kad šis sprendimas gimė praėjus lygiai po 50 metų ir būtent tais metais, kurie baigiasi aštuoniuke. Darbinantis 1968 metais irgi lydėjo šis skaičius. Be to, išeinu į pensiją sulaukusi 68 metų, o dirbti pradėjau 18–os“, – kalbėjo ji.
Maža to, ligoninę M.Baubinienė palieka praėjus 8 metams ir 8 mėnesiams po to, kai sulaukė pensinio amžiaus ir paskutinė darbo diena – 28 dieną. „Ir tai dar ne viskas, – nesiliauja stebinusi slaugytoja. – Mano abu vaikai gimę birželio 8 d., tik skirtingais metais!”
Išėjusi iš darbo M.Baubinienė sako pirmiausiai daug laiko skirs sau ir savo šeimai. „O paskui, jei pritrūksiu veiklos, eisiu į labdaros organizacijas ir vėl realizuosiu save, padėdama kitiems“, – planus atskleidė ilgametė Kauno klinikinės ligoninės darbuotoja.
