Apsiniaukusį lapkričio rytą Lisabonoje Kristina man papasakojo ne tik apie savo patirtį, bet ir atvėrė portugalų vyrų ir moterių santykių vingrybes. „Oho!“ – ne vieną kartą, kalbantis su ja, pagalvodavau.
Kalba – per du mėnesius
Sportinį ėjimą praktikuojanti vilnietė Kristina į Portugaliją atvyko būdama 25-erių, mat ją pasikvietė dirbti vieno nedidelio Portugalijos miestelio Rio Maior klubas. Čia atvykusiai lietuvaitei šaltą lapkritį (taip, Portugalijoje irgi kartais būna šalta, ypač, kai nėra centrinės šildymo sistemos), nemokant kalbos, vienai lengva nebuvo.
„Man kone depresija čia prasidėjo iš pradžių. Buvo šalta, butas, kurį man nuomojo klubas, taip pat buvo šaltas – teko išmokti, kaip miegoti su šiltais drabužiais, – o dar ir kalbos nemokėjau... Į tą butą vis ateidavo dvi jau labai garbaus amžiaus močiutės, kurios mane kaip ir globodavo, tačiau aš nieko nesuprasdavau, ką jos man pasakoja.
Kai žmonėms pasakau, kad per du mėnesius išmokau kalbą, manim nenori tikėti. Tačiau aš neturėjau kitos išeities. Gyvenau viena kaime, kur angliškai niekas nekalbėjo, tad turėjau kažkaip su jais komunikuoti. Taip ir išmokau“, – dalinasi nelengva pradžia pašnekovė.
Sutiko vyrą
Kontraktas su minėtu klubu truko dvejus metus. Per tą laiką sportininkė taip pat ir keliavo, grįždavo į Lietuvą, tačiau laiko, praleisto Portugalijoje, užteko, kad užmegztų romaną su savo būsimu vyru.
„Jis taip pat yra sportininkas, ir mes jau pažinojome vienas kitą iš anksčiau, Čekijoje, o kai pradėjau gyventi Portugalijoje, kur buvo ir jis, mūsų pažintis plėtojosi, ėmėme draugauti. Draugystė išsiplėtojo iki tiek, kad, kai, kontraktui pasibaigus, grįžau į Lietuvą, jis atvažiavo pas mane, ir taip automobiliu mes abu atvykome į Lisaboną, kur ir likome gyventi. Tai įvyko 2004 m.
Pamenu, kai galvojome, kur gyventi, pasirinkome Portugaliją, nes taip buvo paprasčiau abiem – aš jau mokėjau portugalų, jau buvau susipažinusi su jų kultūra, o mano vyras čia turėjo gerą, stabilų darbą su puikiomis socialinėmis garantijomis, tad mes ir likome čia“, – dalinasi Kristina.
Neįprastas kalbų pasirinkimas
2007 m. porai gimė dukra, su kuria pašnekovė bendrauja portugališkai. Kalbėti lietuviškai, sako ji, būtų sunku, nes pačiai Kristinai lietuvių nėra vienintelė gimtoji kalba. Visgi pašnekovė namuose skamba ne tik portugališki garsai:
„Mano mama yra lenkė, aš ėjau į rusų mokyklą, o lietuvių kalbą išmokau natūraliai. Tad pati esu trikalbė. Mes su vyru tarpusavyje kalbamės angliškai, o su dukra abu bendraujame portugališkai. Taip jau susiklostė, kad su vyru įpratome bendrauti angliškai, kažkaip sunku ir keista būtų pereiti prie portugalų, nors aš tikrai portugalų geriau šneku nei anglų.
Nenorėjau, kad jis taisytų mano kalbos klaidas, tad ir likome prie anglų kalbos. Kai kartais ką nors jam pasakau portugališkai, tai jis nustemba, abu juokiamės. Nors, pavyzdžiui, mano anytai tikrai nepatinka, kai, būdami pas ją, tarpusavyje su vyru bendraujame angliškai“, – pasakoja emigrantė.
Tad 11-metė Kristinos dukra lietuviškai nekalba, tačiau vieną kitą žodį ar frazę supranta ir moka pasakyti, mat bent kartą per metus jų šeima lankosi Lietuvoje. Čia mažoji taip pat išmoksta ir rusų, kurios skambesys, sako pašnekovė, dukrai tikrai yra žavus.
Barbė devyndarbė
Tad kuo gi ši 43-ejų metų moteris užsiima, kad interviu derinome daugiau nei mėnesį? Sportuoja, treniruoja vaikus, prižiūri dukrą ir kelis kartus per savaitę globoja vieną itin garbaus amžiaus senolę.
„Nors negaliu sportui skirti visų jėgų – ypač po dukros gimimo tapo sunku atiduoti daug energijos sportui – dar iki šiol sportuoju. Kartais atstovauju Leirios (nedidelio Portugalijos miesto) klubui, kartais ir Lietuvai. Taip pat padedu vietiniuose klubuose, treniruoju vaikus.
Dar viena mano veikla – tai 102 metų močiutės priežiūra. Su ja būnu kelis kartus per savaitę, kad senolės dukra turėtų laiko sau ir galėtų išeiti. Man tai yra labai įdomi patirtis, nes toji močiutė yra šviesaus proto, man papasakoja unikalių istoriją apie Portugaliją, Lisaboną ir koks gyvenimas buvo anuomet“, – kalba darbščioji sportininkė.
Mišrios šeimos ypatumai
Didelių kultūrinių skirtumų, gyvendama su portugalu, Kristina sako nematanti. Buvo tam tikrų dalykų, kas ją stebino, tačiau jos vyras, pasak pašnekovės, yra ne tipinis portugalas – jis yra labai organizuotas ir netgi perfekcionistas.
„Iš pradžių man buvo keista, kaip tas mano vyras nemoka atlikti buities darbų. Lietuvoje vyrai ir lemputę įsuks, ir vinį įkals, ir čiaupą sutvarkys, o jis, atrodo, užaugo tokiame kupole, kur viskas už jį buvo padaryta ir padėta ant lėkštutės. Tačiau gyvendamas su manimi jis greitai priprato ir, ypač po dukros gimimo, matydamas, kad dauguma darbų tenka man, ėmė siūlyti savo pagalbą ir greitai išmoko suktis buityje.
Iš pradžių man buvo keista, kaip tas mano vyras nemoka atlikti buities darbų.
Mano vyras, kitaip nei didelė dalis portugalų, yra organizuotas, kruopštus, punktualus ir nori darbus atlikti gerai. Jis gali šešis kartus patikrinti, peržiūrėti, kad tik viskas būtų taip, kaip reikia. Tuo tarpu portugalų kultūroje yra toks posakis „vai andando“, kas reiškia, kad tarsi reikalai turi susitvarkyti patys, savaime. Džiaugiuosi, kad mano vyras šiuo posakiu nesivadovauja“, – kalbėjo emigrantė.
Kristina sako, kad per 15 gyvenimo kartu metų, jie nebuvo nė karto rimtai susipykę. Taip, bartis pasibara, tačiau iki rimto konflikto tai neišsirutulioja.
„Būna, kad susibaram, apsišaukiam, tiksliau, aš visus apšaukiu, nes mano vyras yra ramus, o aš cholerikė, bet po to visų atsiprašau, bėgu bučiuotis, ir viskas būna gerai. Priimant sprendimus, ieškome kompromisų, nuolat tariamės dėl dukros auklėjimo ir, jei kuris iš variantų vienam iš mūsų nėra priimtinas, jį atmetame. Džiaugiuosi, kad sutariame gražiai ir randame kelius, kad abiem būtų gerai“, – atvirauja moteris.
Donžuaniški portugalai
Kalbėdama apie portugalus vyrus, Kristina drąsiai sako, kad, jos nuomone, didelė dalis jų labai mėgsta flirtuoti (net būdami vedę) ir nuolat ieško kažko geriau – geresnės antrosios pusės.
„Manau, kad portugalams labai svarbu flirtuoti, kaip jie sako, mėgautis gyvenimu, eiti linksmintis su draugais. Net ir turėdami antras puses, jie noriai eina su draugais linksmai praleisti laiką.
Manau, kad portugalai nėra ištikimi. Labai aiškiai matosi, kaip jie elgiasi, kai būna be savo antrųjų pusių: jeigu tik jiems nusišypso kita moteris, jie tarsi povai tampa – tokie patenkinti, bandantys visaip parodyti savo žavesį, kad jie yra protingi, gražūs ir t. t. Jie tikisi, kad gal kažkas pavyks su ta nepažįstamąja. Galbūt jie patys pirmo žingsnio ir nežengs, tačiau, jei bus proga nuotykiui, jie jos nepraleis.
Manau, kad portugalams labai svarbu flirtuoti, kaip jie sako, mėgautis gyvenimu, eiti linksmintis su draugais.
Aišku, jei šeimoje yra viskas gerai, jei vyras ir žmona sutaria, nėra trinties, jei vyro poreikiai yra patenkinti, pora atvirai kalbasi ir vienas kitą supranta visose sferose, tuomet vyrui tikrai nebus poreikio eiti į kairę. Tačiau jeigu yra kokia nors trintis, vyras nepatenkintas, tai jis ir ieškos kažko geriau“, – teigia moteris.
Visgi savo vyru Kristina pasitiki – sako, kad paranojoje gyventi negali – ir jis pašnekovei nesuteikia priežasčių įtarinėjimams.
Portugališkos šeimos
O kokios gi tos portugalų moterys? Emigrantė sako, kad, gal nuskambės ir šiurkščiai, tačiau, esą jos esančios gana nedėmesingos buityje.
„Portugalės buvo daug metų užguitos savo vyrų ir, kai išėjo iš tos priespaudos, atrodo, kad buities visai nebenori prižiūrėti. Jos nori karjeros, tačiau nenori namų židinio, nenori investuoti laiko namų tvarkymui, buičiai.
Visgi pagrindinius sprendimus šeimoje, mano manymu, Portugalijoje priima moterys, ne vyrai: moterys yra šeimos galva, jos dėlioja reikalus, jos organizuoja vaikų būrelius ir t. t. Vyrai į šeimą parneša pinigus“, – kalba Kristina.
Vidutinės klasės portugalų šeimos, anot pašnekovės, yra gana chaotiškos – abiem partneriams esą svarbiausia yra darbas, o kitiems dalykams laiko nelabai ir lieka.
„Ir vyrai, ir moterys yra labai užsiėmę ir neturi laiko nei sau, nei šeimai. Dažnai jie pasamdo asmenį, kuris palydėtų ir parvestų vaikus iš mokyklos, sutvarkytų namus. Tuomet savaitgaliais jie turi šeimos pietus, tačiau, mano nuomone, tas šeimos gyvenimas yra tik fasadas. Portugalams yra svarbiausia karjera, o šeimos sukūrimas tarsi tėra tik „dėl akių“ – kad štai, esame sėkmingi, sukūrėme šeimą, turime vaikų. Kartais tokį vaizdą susidarau“, – sako moteris.
Portugalės buvo daug metų užguitos savo vyrų ir, kai išėjo iš tos priespaudos, atrodo, kad buities visai nebenori prižiūrėti. Jos nori karjeros.
Portugalija ir Lietuva
Lygindama Portugaliją ir Lietuvą, Kristina sako, kad vyro vaidmens šeimoje požiūriu, Lietuva ją stebina gerąja prasme.
„Neįtikėtina, kiek Lietuvoje matau vyrų parkuose, stumdančių vaikų vežimėlius. Lietuviai vyrai, atrodo, daug labiau įsitraukę į šeimos buitį, dažniau gamina, tvarko namus ar būna su vaikais. Jei Portugalijoje pamatysi vyrą su vežimėliu, tai išgirsi jį garsiai kalbant telefonu: „ESU SU VAIKU PARKE!!!“ O jeigu portugalas pagamina valgyti šeimai, tai elgiasi taip, lyg jam už tai reikėtų pakabinti medalį ar pakabinti jo nuotrauką ant namo fasado“, – juokiasi pašnekovė.
Visgi, iš kitos pusės, Portugalija emigrantei patinka: geras oras, daug saulės, žmonės yra malonūs. „Man čia gražu. Žmonių bendravimas yra šiltas: čia žmonės sveikinasi gatvėje vieni su kitais, kalbasi, kaimynai dalinasi duona.
Portugalai domisi tavimi, klausia, kaip tu laikaisi, šypsosi vaikams. Lietuvoje trūksta šypsenų. Lietuvoje, įlipus į troleibusą su vaiku, žmonės susiraukia, kad reikia vietą užleisti, o čia net su 11-mete dukra man metro užleidžiama vieta“, – kalba Kristina.
Portugalai domisi tavimi, klausia, kaip tu laikaisi, šypsosi vaikams. Lietuvoje trūksta šypsenų.
Bene vienintelis Lisabonos trūkumas jai – tai netvarka ir šiukšlės. Moteris sako, kad čia žmonės nekreipia dėmesio į rūšiavimą, šiukšlina bet kur, kai tuo tarpu Lietuvoje, ir ne tik Vilniuje, Kristina pastebi tvarką ir švarą. Portugalai, pastebi Kristina, yra neorganizuoti, pažada, bet neištesi, nuolat sako „vėliau“, tačiau prie šio švelnaus chaosėlio emigrantė sako jau pripratusi.
„Portugalijoje, jeigu nori, ir uždirbti gali neblogai, ir finansiškai geriau gyventi nei Lietuvoje. Visgi tam, kad gautum gerą darbą, dažnu atveju turi kažką pažinoti. Tuomet net ir neturėdamas kvalifikacijos žmogus gali gauti gerą poziciją“, – dalinasi ji.
Čia pokalbį su Kristina ir baigiame – ji išskuba tvarkyti reikalų, žaviai nusišypso ir nulekia džiaugtis savo gyvenimu Portugalijoje, kuri jai jau seniai tapo namais.
