Logopedė apie dažniausius sutrikimus ir kodėl telefonas vaiko rankose – problema

Specialistai pastebi, kad nors gimstamumas ir vaikų skaičius darželiuose bei mokyklose mažėja, logopedo pagalbos poreikis darosi vis didesnis. Vis daugiau gimsta vaikų, kurie pradeda kalbėti vėlai arba jų kalba yra neaiški, nesuprantama aplinkiniams.

Pasvalio r. Švietimo pagalbos tarnyboje dirba dvi logopedės – Ingrida Prakopienė ir Andromeda Baršauskienė. Su pastarąja kalbėjomės apie specialybės kasdienybę bei kylančius iššūkius.

– Logopede dirbate ketvirtį amžiaus. Kas per tuos metus pasikeitė jūsų darbe?

– Ši profesija, kaip ir, pavyzdžiui, psichologo, buvo labai stigmatizuota. Žmonės bijojo vesti savo vaikus. Jiems atrodė, kad jei jų atžala lankys logopedo užsiėmimus, bus „padarytas durniumi“ – negalės gauti vairuotojo pažymėjimo ir t.t. Nors logopedija niekaip su tuo nesusijusi. Tai darbas su vaiku, bandant kuo anksčiau išspręsti jo problemas, kad jam vėliau geriau sektųsi tiek mokykloje, tiek gyvenime. Dabar požiūris pasikeitęs. Šiuolaikiniai tėvai ne tik kitaip žiūri į logopedo darbą, bet kartais ir patys atveda savo vaikus, norėdami įsitikinti, ar viskas gerai su jų kalba. Tiesa, vis dar pasitaiko nuostatų – „Išaugs!“, „Mano brolis(sesuo) taip pat iki šešerių metų nekalbėjo (neištarė tam tikrų garsų) – ir nieko.“ Toks suvokimas kelia nerimą, nes kuo jaunesniame amžiuje suteikiama pagalba, tuo ji yra efektyvesnė. Iš kitos pusės, toks žmonių požiūris rodo, jog vis dar yra bėdų su tėvų švietimu.

– Kokie dažniausi sutrikimai?

– Įvairaus laipsnio kalbos neišsivystymas, disleksija arba skaitymo raidos sutrikimas, šveplavimas, retais atvejais – mikčiojimas. Dažniausiai tenka dirbti su kalbos neišsivystimu, t.y., kai mažas vaikas kalba, o tu nesupranti, ką jis sako. Tokių vaikų daugėja ir nemanau, jog čia kalta genetika, paveldimumas (tokių atvejų, žinoma, taip pat yra). Viską nulemia aplinka, tėvų nebendravimas su mažu vaiku. Norint išmokti kalbėti, reikia girdėti kalbą. Šiuolaikiniai tėveliai labai dažnai nueina lengviausiu keliu – tiesiog paduoda vaikui telefoną. Labai patogu – vaikas ramus, brauko, maigo, spaudo. Bet nekalba. Telefonas nepasakys – kas čia yra, koks vieno ar kito daikto pavadinimas, spalva, savybė ir t.t. Tėvai galvoja, kad vaikas kalbėti išmoks savaime, tačiau taip nėra.

– Kaip atrodo kasdienis logopedo darbas?

– Pirmiausia labai svarbu užmegzti gerus santykius, susidraugauti su vaiku, pelnyti jo pasitikėjimą. Tam paprastai pakanka dviejų trijų užsiėmimų. Nors būna ir kitaip. Dabar turiu vaiką, su kuriuo dirbu jau ketvirtą mėnesį ir jis manęs vis dar bijo. Tiesa, jis turi kitų, daug gilesnių problemų. O kai ryšys atsiranda, per įvairius žaidimus, pratimus laviname artikuliacinį aparatą. Dėliojame žodžius, sakinius. Visiškai nekalbantiems vaikams modeliuojame situacijas, skatinančias pasakyti kažkokius garsažodžius. Ir čia jau nepakanka vien profesinių žinių. Turi žinoti visus šiuolaikinių animacinių filmų herojų vardus, populiarių komiksų personažus ir t.t. Raudonkepuraitės ir Pagranduko šiais laikais niekas nežino. Yra Elzos, Sonikai, šunyčiai patruliai. Tik žinodamas, kas aktualu vaikui, gali rasti bendrą kalbą.

O kartais ateina vaikas ir tu matai, kad jis nori su tavimi tiesiog pasikalbėti apie namuose ar klasėje patiriamas problemas. Kad ir kaip švepluodamas jis kalba, nebevedi užsiėmimo – tiesiog leidi jam išsikalbėti. Jei gali – padedi.

Dirbant akis į akį su vienu vaiku atsiranda ypatingas pasitikėjimas specialistu. Ir tai, ko jis nedrįsta pasakyti draugams ar klasės auklėtojai, – dažnai išsako logopedui. Tad tenka pabūti ir psichologu, ir socialiniu darbuotoju.

Labai svarbu suvokti dar kai ką. Mes susitinkame kartą du per savaitę. Tas pusvalandis yra tik maža dalis kelionės į sėkmę. Svarbiausi dalykai vyksta anapus logopedo durų. Kiek kartų yra buvę – išeina vaikas iš kabineto ir ten jo laukiančiai mamai pasakoja, ką veikėme. Nors pas mane jis žodžius tarė taisyklingai, su mama vėl kalba šveplai… Tik bendras logopedo, pedagogų ir tėvų darbas gali nuvesti link didelės sėkmės.

Kaip ta sėkmė atrodo? Vaikų daug. Su vienais sekasi geriau, su kitais prasčiau. Kartais, būna, net rankas nuleidi, o, žiūrėk, vieną rytą ateina ir tau sako – „Labas rrrytas!“ Nors iki tol buvo tik „Labas lytas“ (r – pats sudėtingiausias lietuvių kalbos garsas). Tokiomis akimirkomis suvoki, jog darbas nėra beprasmis. Kartais net laimės ašarą nubrauki.

– Logopedija daugeliui asocijuojasi su vaikais. Ar gali būti koreguojama suaugusio žmogaus kalba?

– Efektyviausia ankstyvajame amžiuje atlikta korekcija. Tačiau būna visokių situacijų. Jei suaugusiam šveplam žmogui parodytume reikiamus pratimus ir jei jam užtektų valios juos atlikti – defektas būtų panaikintas. Aš šveplavimą labai greitai išgirstu. Tai, matyt jau kraujyje (šypsosi). Turime ne vieną Seimo narį, kuris švepluoja. Tiesa, dirbti su suaugusiais nori ir gali ne visi logopedai – ten yra sava specifika.

– Kodėl trūksta logopedų?

– Mano darbo pradžioje buvo taip, kad specialistų buvo, bet trūko pinigų, nebuvo mokyklose etatų. Dabar atvirkščiai – pinigų yra, etatų pristeigta, o norinčių dirbti nebėra. Tai nėra populiari specialybė. Be to, ir mokytis nėra lengva, reikia studijuoti medicinos dalykus, o tai nėra taip paprasta.

Dabar mūsų rajone reikėtų kokių keturių penkių specialistų ir logopedų poreikis būtų patenkintas. Deja, jų nėra, tad tenka laukti, kol kuris nors vaikas baigs užsiėmimus ir bus galima dirbti su tais, kurie laukia sąraše.

– O ar nesunku, kai klasėje ar darželio grupėje matai vaiką, kuriam trūks plyš reikia pagalbos, tačiau jam niekuo negali padėti, nes „nebeliko vietos“?

– Labai sunku. Kai kurie specialistai bando padėti vos ne visiems. Tačiau šioje situacijoje lazda turi du galus. Tai pakankamai intensyvus darbas, kai viskas „pakabinta“ ant tavo balso stygų. Dirbant su dideliu skaičiumi vaikų labai greitai atsiranda „perdegimo“ sindromas, pervargimas. Ne veltui yra nustatyta, su kiek vaikų turi dirbti logopedas. Tą žinome visi. Tačiau pamatai vaiką, įsimyli jį ir… gera valia priverčia instrukcijas, normatyvus pastumti į šalį.

– Apie ką svajoja logopedai?

– Kartais pagalvojame – kaip būtų nuostabu, jei visi suvienytume jėgas dėl vieno ar kito vaiko – kiek daug būtų galima padaryti. Bet taip nėra. Tėvai nenori, auklėtojai paskendę savuose rūpesčiuose. O ir daugeliui būdingas požiūris „ai – nereikia“, „gal kada vėliau“, nulemiantis labai apleistus, daug intensyvesnio darbo reikalaujančius atvejus… Jautiesi vienas kovos lauke. Atveda vaiką, įstumia pro duris – dirbk. Dabar tai tavo problema. Bet tai nėra tik logopedo problema. Pirmiausia čia būtinas tėvų įsitraukimas. Ir tam daug nereikia. Užtektų ne vaiko klausti, kaip sekėsi pas logopedą, o pasiteirauti specialisto, ką mokėsi ir kaip tas žinias būtų galima įtvirtinti namie.

– Ačiū už pokalbį!