Daugiau kaip prieš dešimtmetį Lietuvos vardas nuskambėjo Strasbūre. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), išnagrinėjęs transseksualaus asmens skundą, nusprendė, kad šalis, įteisinusi lyties keitimą, bet nepriėmusi tokią procedūrą reguliuojančio įstatymo, pažeidė transseksualaus piliečio L. teises. Teismas nurodė per tris mėnesius priimti lyties keitimo įstatymą arba išmokėti 40 000 eurų kompensaciją. Lietuva pasirinko lengvesnį kelią – sumokėjo kompensaciją.
Kol įstatymo idėja dulka valdininkų stalčiuose, šalyje gyvenantys translyčiai asmenys nuolat susiduria su diskriminacija.
„Žmonėms sakiau daug variantų, bet esminė priežastis, dėl kurios išvykau, – transformacija. Esu įsitikinusi, kad kartais gyvenime reikia atsigręžti į save, jog vėliau galėtum būti laiminga. Kas iš tos karjeros, jeigu, išsižadėjęs savęs, kas vakarą grįši į tuščią butą ir tik užsidaręs galėsi pasidažyti, apsirengti suknelę ir akimirką pabūti Ja. Tai kažkoks keistas savęs įkalinimas baimėje. Negalėjau taip gyventi“, – 15min pasakojo Zofija.
– Papasakokite apie savo vaikystę. Kokia ji buvo?
– Esu labai laiminga, nes mano vaikystė prabėgo provincijoje, gamtos apsuptame miestelyje. Kybartai įsikūrę pasienio ruože, visai šalia Kaliningrado srities.
Negalėčiau teigti, kad vaikystė buvo kažkuo išskirtinė. Ji buvo paprasta – kupina senelių meilės, vienišos, daug dirbančios mamos priežiūros. Kita vertus, ji buvo ypatinga dėl neaprėpiamos laisvės ir brolio dvynio. Vienas kitam padėjome augti ir iki šiol esame neišskiriama komanda.
– Kada ir kokiomis aplinkybėmis supratote, kad esate kitokia? Koks tai jausmas?
– Na, tikriausiai, tu visada esi tu, tik augi, bręsti, keitiesi ir, priklausomai nuo supančios aplinkos, atsiskleidžia vidinės asmenybės spalvos.
Mano aplinka, ypač mokyklos metais, buvo gana nyki. Provincijos žmonės konservatyvūs, įkalinti stereotipų rėmuose, todėl tu tiesiog negali būti kažkuo, ko iš tavęs nėra tikimasi, kitaip tariant – privalai būti toks, kaip ir kiti.
Paauglystėje, kai gyvenau pas senelius, slaptas, bohemiškas gyvenimo būdas atsiskleisdavo tik užrakinus kambarėlio duris – gurkšnodavau pigų muskatinį vyną ir rašydavau miniatiūras.
Tą vakarą pradėjau piešti savo pačios portretą, bet reikėjo dar daug laiko, kol pasiryžau iš tiesų gyventi taip, kaip noriu.
Vieną vakarą pradėjau rašyti romaną, kurio taip niekada ir nebaigiau, tačiau pasąmonėje gimė pusčigonaitė veikėja, vardu Zofija. Jau tada į jos charakterį sudėjau savo būdo savybes, kūriau ją tokią, kokia visada norėjau būti. Tą vakarą pradėjau piešti savo pačios portretą, bet reikėjo dar daug laiko, kol pasiryžau iš tiesų gyventi taip, kaip noriu.
– Kas yra sunkiausia kelyje į save tokią, kokia norite būti, o ne tokį, kokį matyti norėtų dalis visuomenės?
– Daugelis mano, kad tai nėra rimta, kad tai – pokštas. Įsivaizduoja, jog transžmonės turi pasirinkimą būti tokiais ar nebūti.
Iš tiesų taip nėra. Pasirinkimas yra tik vienas – būti laimingam arba gyventi svetimą, ne savo gyvenimą. Tokį, kokio iš tavęs tikisi artimieji, aplinka ir visuomenė, todėl vien tam pasiryžti yra be galo sunku.
Aš turėjau nusigręžti ir palikti visą savo buvusį pasaulį, kad pradėčiau jį kurti iš naujo, draugiškesnėje ir mane labiau priimančioje aplinkoje. Taip pat labai sunku emociškai, nes, kai kam nors papasakoji „tokias idėjas“, dažniausiai lieki nesuprasta, išjuokta. Visą sunkią (tiek emociškai, tiek ir finansiškai) pradžią turi pereiti viena.
– Didžiąją savo gyvenimo dalį nugyvenote kaip vaikinas. Kaip jūsų pokyčius priėmė draugai ir artimieji?
– Draugai neatmetė, bet nesulaukiau ir didelio palaikymo. Žmonėms apie tai trūksta elementarių žinių, dėl to kartais kyla keistų ir net įžeidžiančių klausimų. Dabar su buvusiais draugais tiesiog nepalaikome ryšio, nes nesu linkusi į bendravimą internetu ar telefonu, vertinu gyvą ryšį ir komunikaciją.
Tai jau aptarėme su mama ir teta, abi jos sako, kad yra laimingos, jeigu dėl savo sprendimų, pavyzdžiui, hormonų terapijos, esu laiminga pati.
Artimiesiems apie tai ryžausi nieko nesakyti ir nepasakoti, kol jie patys manęs paklaus. Džiaugiuosi, kad pamažu jie pratinasi, pradedame apie tai kalbėtis, taigi, viskas mažais žingsneliais juda pirmyn. Tai jau aptarėme su mama ir teta, abi jos sako, kad yra laimingos, jeigu dėl savo sprendimų, pavyzdžiui, hormonų terapijos, esu laiminga pati.
Nenusiminsiu, jei ir visą gyvenimą artimiesiems liksiu Egidijus, Egidukas, Egis, brolis, sūnus, anūkas... Aš savo mylimus žmones suprantu ir nieko iš jų nereikalauju, lygiai taip pat nenoriu, kad jie kažko reikalautų iš manęs. Esu dėkinga dėl jų palaikymo ir susilaikymo. Tikriausiai tam padeda ir mus siejantis atstumas.
– Su kokiomis neigiamomis nuostatomis tenka susidurti? O gal priešingai – dažniau sulaukiate palaikymo, o ne kritikos? Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduria transbendruomenė?
– Be galo džiaugiuosi, nes kritikos iš savo draugų, artimųjų, pažįstamų bei sekėjų socialinėse medijose aš nesulaukiu. Sulaukiu tik begalinio palaikymo, daug nuoširdžių žinučių, laiškų ir netgi dovanų. Taip pat padėkų už tai, jog viešinuosi, drąsinu ir įkvepiu žmones nebijoti būti tuo, kuo slapčia jie trokšta, bet nesiryžta arba ryžtasi būti.
Kritika ir neargumentuoti įžeidinėjimai manęs neskaudina, nes man tų žmonių yra paprasčiausiai gaila ir apmaudu, jog jie nenori pažinti šio pasaulio spalvų ir grožio, kad nesistengia suprasti kito, o tik jį sutrypti ir sumenkinti.
Transbendruomenė vis dar susiduria su transfobija, stereotipais. Gaji nuostata, kad transmoterys keičia save, nes nori sudominti vyrus arba pardavinėti kūnus, verstis prostitucija, bet tokia nuomonė nulemta žinių trūkumo.
Kai kurie įsitikinę, jog, kūną keičiant hormonais ar operacijomis, viduje žmogus taip ir liks vyru (transseksualių merginų atveju). Manau, reikia suvokti, jog galima gimti mergaite, tačiau vyro kūne, o hormonų terapija keičia ne tik kūną, bet ir stabdo vyriško hormono testosterono gamybą ir „įdiegia“ moterišką hormoną estrogeną (arba atvirkščiai).
Pamažu tai leidžia labiau jaustis savimi, imi pažinti meilės sau ir laimės pojūtį, todėl asmeniškai man – ši kelionė yra nuostabi.
– Kaip pasikeitė gyvenimas tapus Zofija? Kodėl pasirinkote Londoną? Dirbate kavinėje, ar tenka susidurti su neigiama klientų reakcija? Ar kilo sunkumų ieškant darbo?
– Pasikeitė absoliučiai viskas. Visų pirma, mane supantys žmonės ir jų požiūris į mane. Taip pat gyvenamoji vieta, nes dėl pokyčių persikėliau gyventi į Didžiąją Britaniją.
Pastarųjų metų patirtys mane sustiprino, nuo šiol nebijau kovoti už save ir savo svajones.
Londoną pasirinkau, nes čia buvo mano brolis dvynys, šiuo metu gyvename kartu. Be to, norėjau užsigrūdinti – žinojau, kad gyvenimas šiame mieste nėra lengvas. Šiuo metu vienoje iš geriausių Londono kompanijų dirbu barista.
Kasdien sutinku labai daug klientų ir visi jie pasitinka su šypsena, tikriausiai ne visi ir susimąsto, kad kažkada buvau vaikinas. Teisinės sąlygos neleidžia darbdaviui nepriimti žmogaus dėl jo lyties, orientacijos, religijos ar rasės, dėl šių priežasčių niekas negali būti ir atleistas.
Su kolegomis sutariu puikiai, su kai kuriomis labai susibendravome. Esu dėkinga už palaikymą, pagarbą ir meilę.
– Ar galima teigti, kad išvykote, nes Lietuvoje transseksualiems asmenims nesudaromos galimybės laisvai gyventi? Ar teko domėtis Lietuvos teisine sistema?
– Iš visos širdies myliu Lietuvą, jos gamtą. Daug ko ilgiuosi, tačiau labai abejoju, kad Lietuvoje translyčiai asmenys gali gyventi visavertį gyvenimą. Net kasdienėse situacijose turėtų būti sunku, tarkim, kai parduotuvėje tenka rodyti asmens dokumentą, o ką jau kalbėti apie apsilankymus provincijoje, naktiniuose klubuose, mažiau saugiuose miestų rajonuose... Tai gali būti pavojinga!
Dėl to labai liūdna, nes teisinė sistema ne visuomet sutampa su realiu gyvenimu.
– Pradėjote hormonų terapiją. Papasakokite – koks tai procesas?
– Hormonus vartoju beveik du mėnesius. Pradėjau, kai jaučiausi tam pasiruošusi emocine ir finansine prasme. Išsiaiškinusi pokyčius kūne ir mintyse, apsvarsčiusi galimus nesklandumus, užsiregistravau privačioje brazilų klinikoje, kurioje, žinoma, už viską turiu mokėti iš savo kišenės, o tai kainuoja nemažai.
Su gydytoju susitiksiu kas tris mėnesius, jis stebės pokyčius, atliks kraujo tyrimus. Šiuo metu vartoju testosterono gamybą stabdančius preparatus, estrogeno hormonus, vitaminą D ir kitus vitaminus, kurių mano kūne trūksta.
Mane įkvepia tikros, nuoširdžios istorijos, tam tikri žmonės, kurie nebijo viešai kalbėti apie savo patirtis.
– Savo mintimis dalijatės „Facebook“ dienoraštyje. Kam jis skirtas? Ar nebuvo baisu atsiverti? Ar pagalvojate apie savo dienoraščio skaitytoją? Kaip manote, koks jis?
– Mano internetinio dienoraščio „Zofija Witch“ misija – padėti. Galbūt skamba kvailai, bet noriu įkvėpti moteris, vaikus, paauglius, mergaites ir berniukus tikėti, kad likimas priklauso nuo mūsų pačių ir dėl savo norų išsipildymo kartais reikia pakovoti. Noriu visiems skaitytojams leisti tikėti, jog jie – ne vieni.
Dažniausiai dienoraštį skaito moterys, bet laiškų sulaukiu ir iš vyrų, kuriems įdomu, kaip ryžausi būti tuo, kuo esu, ir kurie nori bendrauti, patys atsiskleisti kaip asmenybės. Mane tai be galo džiugina.
– Visai neseniai Londone buvo pristatyta pirmoji apatinių kolekcija, skirta transasmenims. Buvote viena iš merginų, išdidžiai žygiavusių podiumu. Kaip jautėtės?
– Tai nuostabi patirtis. Galėjau išnaudoti savo, kaip modelio, sugebėjimus, tik jau šiek tiek kitaip. Gyvendama Lietuvoje buvau laisvai samdomas modelis, bendradarbiavau su dizaineriais, kompanijomis, dirbančiomis su garsiais prekės ženklais, pavyzdžiui, „Diesel“ ar „NYX Professional Makeup“.
Modeliu minėtai kolekcijai tapau atsitiktinai.
Vienas pažįstamas, gyvenantis Bulgarijoje, pasiūlė mane „GI Collection“ įkūrėjai. Vieną vakarą susitikome naktiniame klube ir ji pažadėjo susisiekti. Dienoms bėgant ėmiau netikėti, kad sulauksiu žinios, tačiau ji man paskambino ir pakvietė prisijungti.
Būti modeliu niekada nesvajojau, tai tik hobis. Labiau norėčiau kurti madą, nei ją reprezentuoti.
– Kas jus įkvepia ir suteikia stiprybės? Ar jaučiatės laiminga?
– Stiprybės suteikia tikėjimas tokia ateitimi, apie kokią svajoju, dėl kokios stengiuosi ir dirbu. Mane įkvepia tikros, nuoširdžios istorijos, tam tikri žmonės, kurie nebijo viešai kalbėti apie savo patirtis ir dalytis sėkmės istorijomis. Ir, žinoma, meilė, kuri, jeigu jau nėra viskas, tai be jos viskas vis dėlto yra niekas.
Savimi keisiu pasaulį, įsitikinimus, triuškinsiu stereotipus, nes tai man teikia laimę.
Išoriniame pasaulyje mūsų laimė priklauso nuo beprotiškai daug detalių ir smulkių įvykių. Mūsų nuotaikas nulemia oras, žmonės bei jų išraiškos, poelgiai ir dar milijonas smulkmenų, tačiau... Po daugybės nuotykių, išdaigų ir įvykių, kurie nebuvo tik geri, mano viduje užgimė tai, kas šildo, teikia pasitenkinimą, didesnį pasitikėjimą ir tikėjimą, jog esu tinkamame kelyje.
Pasižadėjau sau, jog daugiau niekada to neišdalysiu netinkamiems žmonėms, nuo šiol tai saugosiu ir brandinsiu. Dabar aš esu čia, dėl savęs ir dėl tų, kurių širdys yra užtildytos. Savimi keisiu pasaulį, įsitikinimus, triuškinsiu stereotipus, nes tai man teikia laimę. Tikiu, kad tokia yra mano misija.
