Vieno gyvenimui užrašyti užtektų kelių A4 formato lapų, parašytų dvyliktuoju šriftu. Kito – neužtektų knygos.
Kazimiero Jakučio gyvenimas yra švytuoklė. Vieną dieną jis gali važiuoti nauju mersedesu su vardiniais numeriais, kitą – sėdėti paties noru suręstoje dūminėje pirtyje, pagamintoje iš senų rąstų, atvežtų iš vaikystės namų.
Iš ryto jis gali būti verslo derybininkas, priimantis milijonų eurų vertės sprendimus, po pietų – gitara groti nedidelėje kaimo bendruomenėje.
Vieną dieną jis gali važiuoti nauju mersedesu su vardiniais numeriais, kitą – sėdėti paties noru suręstoje dūminėje pirtyje.
Lietuviškų čiužinių gamybos įmonės „Lonas“ įkūrėjas, keturių vaikų tėvas ir aštuonių anūkų senelis, gyvenimu jau beveik keturias dešimtis metų žengiantis su savo mylima moterimi – žmona Birute. Keliautojas po pasaulį ir Lietuvą, dainų kūrėjas ir atlikėjas.
Vaikystės ir kitų atsiminimų saugotojas. Jo sodyboje Pagulbio kaime esančiame tvarte, kuris paverstas daiktų atminties vieta, galima rasti net kailinius, su kuriais iš gimtojo kaimo jis atvyko į miestą. O telefone – garso įrašą pavadinimu „Aš groju akordeonu“. Šį įrašą jis išsaugojo nuo 12 metų, kai dar nebuvo jokių šiuolaikinių technologijų.
Jo koncertuose gali dirbti geriausi garso operatoriai, o gitara kainuoti kaip prabangi kelionė, tačiau į sceną jis būtinai atsineš savo paties pagamintus žibinčius – medinius gaminius, kurių viduje spingsi žvakė.
Kartu su juo dirbantys scenos pagalbininkai greičiausiai iki šiol nesuprato, kodėl per visą Lietuvą tenka vežti senas pirties duris, jas saugoti, tarsi tik vakar būtų už šimtus tūkstančių eurų įsigytos meno aukcione. Ir dar kam reikia jas statyti prie scenos ir kodėl būtent pro pirties duris privalo įeiti žiūrovai? „Gal jam ne visi namie?“ – kartą vienas kito paklausė scenos darbininkai.
Žmonės, gyvenantys Molėtų rajono Pagulbio kaime, ilgai gūžčiojo pečiais, kai sodybą tame kaime nusipirko kažkoks „keistas turtuolis“. Visų pirma todėl, kad sodyboje, kuri kadaise buvo mokykla, jis kurį laiką neįsivedė elektros, vaikščiojo po autentišką aslą ir naudojosi lauko tualetu, o kluoną mylėjo it moterį.
Visa tai – tik detalės, nuspalvinančios Kazimiero Jakučio gyvenimą. Gyvenimą, kuriame kartais rūksta dūminė pirtis, kuriame žydi medžiai, dūzgia mintys ir bitės, žaidžia vaikai ir skamba gitara. Apie visa tai ir daugiau – 15min GYVENIMO pokalbis su K.Jakučiu.
– Kazimierai, esate iš tos žmonių grupės, kuriuos galima vadinti pirmaisiais nepriklausomybę atgavusios Lietuvos verslininkais, pradėjusiais nuo nulio. Kokia buvo jūsų darbo pradžia, ką veikėte iki verslo pradžios?
– Pradžia buvo melioracija. Baigiau žemės ūkio akademiją ir atvažiavau į Jonavą. Aš turėjau paskyrimą į Ignaliną, o žmona Birutė – į Jonavą. Atvažiavom į Jonavą.
– Vedėt studijų metais?
– Taip, mes susituokėme trečiame kurse. Piemenys, kai pagalvoji.
Tada, kai atvažiavau į Jonavą, man buvo 23 metai. Pradėjau dirbti „Jonavos hidrotechnikoje“, kuri atlikdavo melioracijos darbus. Atvežė, pamenu, į darbo vietą ir sako: čia tavo objektas. Paliko mane tame objekte. Vaikščiojau po laukus, dairiausi. Kažkas kažką kasa, kažką daro. Tokia buvo pradžia.
Per vieną sezoną ant stalo trenkiau pareiškimą viršininkui, kuris buvo mano žmonos pusseserės vyras, kad išeinu iš darbo. Tada stovėjau pirmas eilėje gauti butą! Ir išėjau.
– Kodėl išėjot?
– Inžinierius mane aprėkė, atrodo. Tada pagalvojau, kad kita organizacija gali būti gera, tad nuėjau dirbti į baldų kombinatą.
Per vieną sezoną ant stalo trenkiau pareiškimą viršininkui, kuris buvo mano žmonos pusseserės vyras, kad išeinu iš darbo.
Buvo 1988 metai. Sąjūdžio pradžia, vėliavos, Lietuva. O žmonės greitai juk nepersiverčia. Gamykla didžiulė, apie 1800 žmonių dirbo. Pamenu, buvo susirinkimas, ir valdžia atnešė medalių su kūju ir pjautuvu, dalino juos visiems, segė darbininkams.
Tada atsistojau ir sugrioviau pakilią nuotaiką, sakydamas: ką jūs čia darot? Vietoje to geriau žmonėms įrengtumėte gerą ventiliaciją, nes moterys neturi kuo kvėpuoti.
Netrukus pastebėjau, kad vyresnysis inžinierius su manimi nesisveikina. Pagalvojau, kad tegu eina jis velniop, ir išėjau iš darbo. Nuėjau į „Achemą“ dirbti sargu. Iš baimės, iš nepasitikėjimo, nes tada atrodė, kad mano knygelė turi kažkur dirbti.
– Gal ne tik todėl, bet ir dėl to, kad reikėjo už kažką gyventi ir išlaikyti šeimą?
– Ne, aš buvau stalius, jau tada drožiau lentas. Bibliotekos kambaryje Pagulbyje iki šiol stovi mano pagamintas staliukas.
Lentas pradėjau drožti dirbdamas baldų kombinate. Pradėjau gaminti spinteles, lentynėles. Vėliau dirbau pagalbiniu pas vieną jonavietį. Tai buvo rimtas darbas, ten tikrai daug išmokau. Bet vadovas buvo labai sunkaus charakterio. Ir išėjau.
Netrukus po to atsirado vienas verslininkas iš Alytaus, kuris gamino baldus, o mane prikalbino gaminti stalus. Taip ir mečiau darbą, išėjau gaminti stalų, paskui pradėjau prekiauti jų gamintais baldais. Dar kažkur vizitinę kortelę turiu, tada mane vadino komercijos direktoriumi.
Tai buvo laikas, kai Lietuvoje kūrėsi pirmosios įmonės – 1990–1991-ieji metai. Buvo pati laisvės pradžia, kai gynėm, važiuodavom prie Aukščiausiosios tarybos.
„Loną“ įkūriau 1993 metais balandžio 30-ą. Kai dirbau to alytiškio įmonėje, jis poroloną veždavo iš Kijevo, o aš pardavinėjau. Taip ir prasidėjo. Jis pradėjo statyti porolono gamyklą Lietuvoje, bet tai buvo ilgas procesas, cheminiai procesai irgi sudėtingi, todėl porolono vis nebūdavo. Tada pats pradėjau vežtis poroloną iš Lenkijos. Kol jis sustygavo savo veiklą, aš per tą laiką tapau savarankiškas.
Iki šiol nejaučiu poreikio grįždamas po darbo nusipirkt alaus ir atsigulti priešais televizorių. Man tai atrodo kaip nevykusio gyvenimo pavyzdys.
– Daug įsikūrusių įmonių bankrutavo, nes tai buvo laikas, kai patys verslininkai mokėsi verslo. Ir buvo daug istorijų. Vieni dėl nesėkmių ir bankrotų, skolų nusižudė, kiti įniko į alkoholį.
– Turėjau ir aš problemų su alkoholiu. Gerdavau. Bet paskui pamačiau, kad man tai trukdo. Nemoku gert, tai ir mečiau. Jau daugiau nei 25 metus.
Ir iki šiol nejaučiu poreikio grįždamas po darbo nusipirkt alaus, tada atsigulti priešais televizorių. Man tai atrodo kaip nevykusio gyvenimo pavyzdys. Tarsi nieko daugiau nereikia: atidirbai 8 valandas ir nusipirkai alaus.
– O skolos? Pavyko išvengti?
– Kažkada turėjau ir paskolų, ir įtemptų santykių su bankais. Atsimenu kaip dabar – didžiausia skola bankui buvo trys milijonai litų. Paskui pradėjome suktis, susitvarkiau ir neėmiau paskolų. O kam man?
Dabar ir vėl reikės eiti į banką pinigų. Statysiu pastatą savo įmonėms: 10 tūkstančių kvadratinių metrų po stogu. Tai kainuos apie 6 milijonus eurų. Ar yra rizika? Lyg ir ne. Bet – o jei vėl ekonominė krizė ateitų?
– Kažkada esate pasakęs frazę: kas nerizikuoja, negeria šampano, bet ir nesižudo.
– Bet ir nesikaria. Mano dėdė man taip pasakė, kai pradžioje maniau, kad reikia skolintis, reikia į banką. Bet tai – o kaip? Be šito juk nieko, ypač pradžioj. Viskas juk rizika, ką bedarytum.
Pradžia tokia miglota, neaiški, pasaulis nepažįstamas, rinka nepažįstama. Ji galbūt net ir negalėjo būti pažįstama. Juk kūrėsi nauja santvarka.
– Koks gyvenimo etapas buvo sunkiausias?
– Skirtinguose etapuose daug sunkumų rasi. Man juk daug metų. Siejant gyvenimą su darbu, nes tai žmogui labai svarbu, tai jo įprasminimas, buvo sunkiausia, kai turėjau finansinių problemų.
Galvojau net apie bankrotą. Ketinau parduoti visą verslą, todėl teko išskaidyti įmones. Partneriai iš Čekijos žadėjo čiužinių gamybos verslą nupirkti, ir aš pats maniau, kad man jau gana ir reikia parduoti. Aš nesuvaldžiau situacijos. Buvome net kainą sutarę.
Kai išskaidžiau įmones, nes juos domino tik čiužiniai, o mes gaminome dar ir kempines bei poroloną, atėjo krizė. Gavau mandagų laišką, kad atidedame. Tai va, kokia sėkmė tai buvo! Gerai, kad nenupirko. Dabar juk įmonės klestėjimo laikotarpis.
Turėjau ir aš problemų su alkoholiu. Gerdavau.
– Dabar verslą atidavėte vaikams?
– Daug kam taip atrodo. Bet kaip gali palikti, atiduoti tai, ką turi? Būnu Jonavoje, dalyvauju įmonės valdyme.
Kaip gali nesirūpinti tuo, ką turi? Turto prasme. Arba ne tik turto, o ir meilės prasme. Jeigu tu nesirūpinsi meilės objektu, neskirsi jam dėmesio, ar ilgai jį turėsi? Kas liks? O jei į laužą nedėsi malkų, jis juk irgi užges. Tai ir su turtu tas pats.
– Tačiau verslui dabar skiriate mažiau laiko, o įmonei vadovauja sūnus Domas. Turite keturis sūnus. Kaip išrinkote įmonės vadovą? Matyt, ne konkursą skelbėte?
– Aš atsimenu tą momentą ir tą vietą, kada ir kur priėmiau sprendimą. „Tai kodėl aš Domo nestatau direktoriumi? Ko laukiu?“ – tada pagalvojau. Tai nutiko man stovint prie Romainių kapinių Kaune. Ten ir priėmiau sprendimą.
Minčių buvo ir anksčiau, ir su žmona pasikalbėdavom, kuris tinkamiausias.
– Kaip Domas reagavo?
– Lengvai. Nemanau, kad jam buvo netikėta. Jis buvo po studijų, jau dirbo įmonėje komercijos direktoriumi. Mūsų sūnūs ir kempines pakavo, ir čiužinius vežiojo, krovėjais dirbo. Visus etapus perėjo. Kiti du sūnūs vadovauja kitoms dukterinėms įmonėms, o jauniausias Saulius yra rinkodaros direktorius.
Pirmasis į verslą atėjo vyresnysis Adas, jis tuo metu vadovavo vienai iš dukterinių įmonių. Tiek jis, tiek kitas sūnus Liudas dabar taip pat yra mūsų grupės įmonių vadovai. Tiesą sakant, Liudą pats netikėtai pamačiau kaip puikų derybininką, kada jis derėjosi pirkdamas automobilį. Todėl jis netrukus tapo atsakingas už tiekimą ir dabar mes žaliavas perkame maždaug 30 procentų pigiau, nei pirkome iki tol.
Sūnūs atrado vietą įmonėje pagal tai, kas tinka ir patinka jiems patiems, kam jie yra gabūs.
– Tarp sūnų nebuvo konkurencijos?
– Ne, nejutau to. Ir dabar nejuntu. Kiekvienam suteikiamas darbų frontas pagal jo polinkius ir gebėjimus.
Dabar, kai įmonės viršūnėje yra šeima – sūnūs ir žmona Birutė, tai yra didžiulė jėga. Sutarimas yra šimtaprocentinis. Aišku, būna ginčų ir diskusijų, tačiau kalbant apie detales, o vertybiniai dalykai, mąstymas nesiskiria.
Dabar, kai įmonės viršūnėje yra šeima – sūnūs ir žmona Birutė, tai yra didžiulė jėga.
– Jau beveik 15 metų turite sodybą Molėtų rajone, Pagulbio kaime. Dabar čia vyksta ir šventės, ir koncertai, ir renginiai, tačiau daug metų ji buvo tarsi jūsų vieno vieta. Kodėl?
– Aš niekam nesakiau, bet vis galvojau, kaip iš Pagulbio pinigų uždirbt. Nežinau ir dabar, kada tai bus.
O nusipirkau kodėl? Aš gi kaimo berniokas. Mieste gyvent su minimum žemės? Man reikėjo sodybos, laisvės, erdvės, medžių, sodo. Tarsi vaikystės trūkumas. Kai buvau vaikas, neturėjau kluono. Buvo atėmę bolševikai, neturėjau svirno, nes jau buvo nugriuvęs. O čia buvo kluonas, svirnas, senovinė aplinka.
Kai ieškojau sodybos, apsibrėžiau skriestuvu aplink Jonavą 70 kilometrų spindulį, ir ėmiau skelbimus žiūrėt. Aplankiau gal 30 sodybų. Bet į kitą pusę net nevažiavau, mane traukė namų link, prie Aukštaitijos.
Kai šitą radau, dažnai čia atvažiuodavau ir kaskart, kol nusprendžiau pirkti, man ji atrodė vis gražesnė. Norėjau turėti sodybą kaip kūrybinę erdvę. Namuose sienos man buvo per arti viena kitos.
– Pernai Pagulbyje režisierius Algimantas Puipa nufilmavo kino juostą „Kamanių medus“, o jos vizualieji sprendimai įvertinti architektūros ir dizaino konkurse. Kartą, pamenu, čia buvo filmuotos ir užsienio kompanijų reklamos. Kas Pagulbis šiandien jums pačiam?
– Dabar Pagulbyje būnu tikrai rečiau. Bet pats skiepiju obelis ir vis atvažiuoju pažiūrėti, ar viskas gerai. Apeinu ūkį. Sakau, kad Pagulbis yra visų namai, kad čia gali atvažiuoti tie, kurie ieško kaimo ar seniai jame nebuvę.
– Koks šilčiausias jūsų prisiminimas iš Pagulbio?
– Pasakysiu tą, kuris pirmas atėjo į galvą. Sako, kad jis būna tikriausias. Sėdžiu čia, Pagulbyje, vienas. Lietus barbena į skardinį stogą. Tuo metu rojalio kambaryje stovėjo didelis stalas. Ir tada gimė daina „Pabūk dar su manim“.
– O koks geriausias jūsų gyvenimo etapas?
– Gal dabar?
– Kur jis? Veikiančioje įmonėje, kelionėse, užaugintuose vaikuose, Pagulbyje, muzikoje, anūkuose?
– Visame tame kartu paėmus.
– Kazimierai, ko svarbiausio gyvenime išmokote iš savo tėvų?
– Iš Tėvo – žodžio laikymosi. Kartais net juokingai. Sakykim, atsimenu atvejį, kai dar dirbom su čekais. Jie periodiškai atvažiuodavo ir aš visad turėdavau paruošęs mūsų susitikimų planą, surašytą valandomis: kas, kur, kada. Pasitikdavau juos oro uoste. Kartą, jau važiuojant iš oro uosto, vienas iš jų sako: sukeiskime vietomis du dalykus.
Aš tyliu, paskui bandau pagrįsti, kodėl negaliu, bet tie argumentai tokie skysti, kad net pačiam nejauku. Tada jis vėl, jau kitais žodžiais, prašo to paties. Galiausiai supratęs, kad nepergalės manęs, numojo ranka: negali, tai negali. O aš negalėjau (juokiasi).
– Kodėl?
– Ogi todėl, kad taip jau pasakyta, surašyta ir taip turi būti. Čia gal ir ne visai su žodžio laikymusi susijęs pavyzdys, bet pats „žodžio laikymasis“ tikrai susijęs su šia iš tėvo gauta savybe: pasakei – ir šventa.
Iš mamos išmokau bendrauti su žmonėmis. Jai būdavo be galo lengva prakalbinti nepažįstamą žmogų: klausti kelio, oro, vardo, gyvenimo istorijų. Ir tos pažintys, būdavo, virsdavo ir draugystėmis. Jai kažkaip, galvoju, reikėdavo tų naujų pažinimų, reikėdavo pačiai išsipasakoti savas godas.
– Ne vienoje jūsų dainoje yra tėviškės ilgesys. Kodėl?
– O tai kaip kitaip? Tėviškė – šventas dalykas. Koks aš laimingas, kad galiu ją pasiekti per pusantros valandos. O jei reikia, ir greičiau. Ten mano vaikystė ir dabar vaikšto. Ten, giliai molyje, įmintos mano tėvo, senelio pėdos.
Ten kur dabar karaliauja alksnynas, senelis Justinas arė dirvą. Sodino bulves. Tie medžiai išaugo iš jo įdirbtos žemės. Yra ąžuolas, kurį jis, būdamas vaikas, išsaugojo gale dirvos, nes jo tėvas, mano prosenelis norėjo nulaužti. Trukdė arti. Tėviškė – mūsų gyvybės versmė. Tėviškė – duona kasdieninė, be jos mes niekas. Kaip namas be pamatų.
– Kaip apskritai ateina dainų žodžiai?
– Sunkiai. Arba – impulsyviai. Bet impulsyviai retai. Dažnai vargstu. Užtat turiu mylimiausių poetų sąrašą. Pirmasis jame – Jonas Strielkūnas. Niekas mano vidaus taip neatliepia, kaip jis. Galingas žodžio meistras. Dar Antanas Miškinis.
Meilė – tai pasirinkimas. Mes dažnai meilę painiojam su įsimylėjimu.
– „To neturi jauni. Mylimiausių draugų pašarvotų“. Tai – frazė iš Jūsų dainos. Bet kas Jums yra Jūsų amžius, kaip Jūs žiūrite į laiką, į metus?
– Amžius – tai kiautas. Kiautas keičiasi, pleišėja, yra, o žmogus – ne. Mes išliekam jauni. Jauni savo polėkiais, polinkiais, aistrom ir pasaulio suvokimu. Mes šarvojam draugus ir žinom, kad patys būsim pašarvoti jauni. Su svajomis, viltimis ir išsipildžiusiais arba neišsipildžiusiais lūkesčiais. Žiūrint, kaip sugebėjom, kaip galėjom ar išdrįsom.
– Kas gyvenime Jums yra šeima, meilė? Ilgametė santuoka, užauginti keturi sūnūs. Kur Jūsų tvirtos šeimos pamatas?
– Šeima yra didelis turtas. Tai uostas, į kurį turi grįžti laivas. Nesvarbu, ilgai ar trumpai plaukiojęs, bet turi grįžti: poilsiui, remontui, atnaujinimui, perdažymui ir panašiai. Pamatas – kantrybė ir meilė. Ne įsimylėjimas.
Meilė – tai pasirinkimas. Mes dažnai meilę painiojam su įsimylėjimu. Apie tai yra visa poezija, romanai ir kiti meno kūriniai. Bet tai nėra meilė. Įsimylėjimas praeina. Meilė, jeigu mokam ją suprasti, priimti, įsisavinti – amžiams.
Bet ne visi mokam. O niekas ir nemoko. Deja.
