– Jei klaustume žmonių, kas yra pilietiškumas, veikiausiai sulauktume galybės skirtingų atsakymų, nors patį reiškinį, įtariu, daugelis suvokia panašiai. Kaip tu pati apibūdintum pilietiškumą, kas tai? – klausiame L. Lesauskaitės.
– Apie pačią sąvoką aktyviau Lietuvoje turbūt kalbame kokį dešimtmetį. Vieno nusistovėjusio apibūdinimo greičiausiai nėra, tiesa, gal ir rastume kokiame vadovėlyje, bet, mano įsitikinimu, pilietiškumo iš vadovėlio neišmoksi. Veikiausiai, jo neišmokys ir pilietiškumo pamokos. Tai yra toks kompleksinis dalykas, kurį iš dalies atsinešame nuo gimimo, o vėliau jis formuojasi šeimoje.
Bet jei man reikėtų trumpai apibūdinti pilietiškumą, aš sakyčiau, taip – kiekvienas žmogus kuria skirtingą asmeninį ryšį su valstybe. Tai yra todėl, kad mus nevienodai formuoja ir šeima, ir socialinė aplinka, ir draugai, ir kiti dalykai.
Vis tik labai svarbu, kad tas skirtingas asmeninis ryšys yra išreiškiamas konkrečiais veiksmais, o būtent jie ir atskleidžia pilietiškumo grožį. Tie veiksmai neapima tik vienos srities, sakykime, balsuoti rinkimuose, nes tai mūsų pilietinė pareiga, nešiukšlinti, nes taip numato įstatymai. Pilietiškumas – tai ne tik pilietinių pareigų atlikimas.
Aš net sakyčiau, kad pilietiškumas ir prasideda nuo mažesnių, paprastesnių dalykų.
Aš net sakyčiau, kad pilietiškumas ir prasideda nuo mažesnių, paprastesnių dalykų, ir dažnai tame slypi, pavyzdžiui, palaikyti Lietuvos kūrėjus, aktorius, menininkus, gerbti šalies simbolius. Kelti vėliavą ne todėl, kad to reikalauja įstatymai, o todėl, kad ja didžiuojamasi.
Man išties labai gražu, kai lietuviai įvairiais būdais puošiasi tautine simbolika. Galiausiai – ir domėtis savo šalimi, tiek jos istorija, tiek tuo, kas joje vyksta šiandien, nebūti abejingiems, nenumoti ranka į šaliai svarbius įvykius, procesus.
Šiandien labai „ant bangos“ yra savanorystė ir dalyvavimas įvairiose pilietinėse iniciatyvose ar net demonstracijose, protestuose, visa tai yra svarbu, nes tai įeina į pilietiškumo sąvoką. Tai kuria, formuoja ir parodo mūsų ryšį su valstybe, o jį mes išreiškiame būtent veiksmu.
– Apie pilietiškumą savo laidose esi kalbinusi tiek daug žmonių, ar pavyktų tau išgryninti kelis bendrus aspektus, kaip žmonės jį mato?
– Iš tiesų esu apie pilietiškumą kalbinusi labai daug ir labai įvairių žmonių. Pradedant nuo to, kaip pilietiškumas gali būti susijęs su humoru, su sportu, su bendruomene, su menu ir globaliais dalykais. Sunku išryškinti bendrystes ir skirtumus, apskritai, gal visas žavesys ir yra tame, kad kiekvienas žmogus, atstovaudamas savo sričiai, vykdydamas savo projektus ar užduotis, įneša savo dalelę į tą bendrą pilietiškumo dėlionę.
Vienam galbūt tai yra parašyti knygą apie močiutę, kuri buvo tremtinė ir partizanė, kitam – sukurti kokį nors lietuvišką receptą, kitam – domėtis Lietuvos gamta, pavyzdžiui, nukeliauti į pažintinį taką. Pilietiškumas turi daug spalvų, o skirtingi žmonės įvairiai jas ir atskleidžia. Pilietiškumas neturi rėmų, jų ir taip užtenka kitur.
– Ar pastebėjai, kad skirtingo amžiaus, grupių ar veiklų žmonių požiūris į pilietiškumą skirtųsi. Nuo ko dažniausiai tai priklauso?
– Tikrai skirtingų žmonių grupių ir pilietiškumo suvokimas skiriasi. Reikia pripažinti, kad vyresni žmonės, kurie gyveno ir sovietmečiu, žiūri į pilietiškumą kiek kitaip. Jiems kartais gal reikia pasakymo, ką ir kaip daryti, sakykime, geras pavyzdys yra akcija „Darom“. Kai yra labai aišku ir konkretu, ką reikia daryti, matome, kaip vyresni žmonės aktyviai renkasi. Tai irgi yra gerai, paminiu tai jokiu būdu nesumenkindama, bet toks gal vyresniųjų pilietiškumo bruožas.
Mano karta, turiu mintyje tuos, kurie gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje, vis nori kažko kitaip, originaliau. Sakykime, Kovo 11-osios „brunchas“, kažkokie įmantresni patiekalai ir ekskursijos. Pastebėkime, kad labai populiarūs drabužiai, papuošti tautine atributika, matyti, kad norime švęsti, minėti ir deklaruoti tą ryšį su šalimi jau kitaip.
Kas yra įdomiausia, ką stebime su pačia jauniausia karta, ką rodo ir įvairūs tyrimai – ar Pilietinės galios indeksas, ar Jaunimo reikalų agentūros tyrimas – kad jauniems žmonės labai svarbu socialiniai dalykai. Tai turi ir pliusų, ir minusų.
Jiems svarbios žmogaus teisių problemos, jiems svarbu, kas vyksta su jų valstybe, tai – labai puikus požymis, bet matome, kad jaunesni žmonės taip aktyviai, kaip norėtųsi, į įvairias veiklas neįsitraukia.
Kitaip tariant, jau susitvarkėme su suvokimu, jaunimui pilietiškumas yra svarbus, bet klausimas, kaip pereiti iki to veiksmo? Čia gal matau esminį skirtumą.
Vyresnis – pasakė, reikės – padarysim, vidutinio amžiaus žmonės nori kažkokio įdomesnio raiškos būdo, gali ir patys imtis iniciatyvų, tik kartais reikia stumtelėti, o jaunimas – jiems rūpi, iš jų kyla meilė Lietuvai, bet su veiksmais dar yra iššūkių.
– Pilietiškumas, Luka, labiau pareiga ar atsakomybė?
– Aš sakyčiau, kad pilietiškumas vienareikšmiškai yra atsakomybė. Reikia kuo mažiau galvoti apie tai, kad tai yra neva kieno nors mums primesta pareiga. Mes visi esame savo valstybės gyventojai, visi esame jos šeimininkai, tik kartais gal tai primirštame. Gal tam yra priežasčių, rezonuoja visuomenėje ir įvairūs skandalai, kurie gal padaro įtaką.
Bet turime suprasti, kad pilietiškumas yra mūsų atsakomybė, ją mums paliko žmonės, kurie kūrė Lietuvą nuo pat pradžių.
Bet turime suprasti, kad pilietiškumas yra mūsų atsakomybė, ją mums paliko žmonės, kurie kūrė Lietuvą nuo pat pradžių. Juk visi ir partizanai, ir signatarai, ir kariai, ir menininkai, ir daugybė kitų profesijų žmonių kūrė Lietuvą, vedė ją į priekį ne iš pareigos, o iš atsakomybės auginti Lietuvą. O kuo mes nuo jų skiriamės? Niekuo. Todėl turime į tą atsakomybę pasižiūrėti rimtai.
– Ilgą laiką gyvename nerimaudami dėl kaimynų, pagalvodami apie įvairias grėsmes tikrai dažniau nei kada anksčiau. Ar tokios situacijos pažadina pilietiškumą? Ar tai normalu, ar, kaip kartais pasigirsta, tik momentinis toks pilietiškumas?
– Tai yra visiškai natūralu, greičiausiai kitaip ir nebus, kad vienokios ar kitokios grėsmės šaliai sužadina didesnį pilietiškumo jausmą. Tą parodė, pavyzdžiui, ir pandemija, kai, pažiūrėkime, kiek buvo pagalbos vieni kitiems – visi, kas galėjo, telkėsi ir padėjo artimam, kaimynui.
O prasidėjus karui Ukrainoje – kaip mes susimobilizavome, susitelkėme. Aš sakyčiau, kad tai net užkoduota mūsų istorijoje – visa mūsų XX a. istorija rodo tai – kai šaliai bėda, visuomenė susitelkia.
Manau, kad to bijoti tikrai nereikia. Aš jį esu pavadinusi „kriziniu pilietiškumu“, tai gal rodo, kad mes tiesiog gerai gyvename, o jei situacija ima prastėti – susitelkiame.
Aš tokio pilietiškumo tikrai visiškai nenuvertinčiau. Tai juk formuoja mūsų įgūdį, įprotį, kuris yra puikus – mes žinome, kad kai mums bus blogai, kaimynas, mano bendruomenė, mano miestas susitelks.
– Ar pilietiškumas vis dar siejamas tik su konkrečiais veiksmais, ar trūksta suvokimo, kad šalies gynybos veiksmas gali būti ne rengimasis aktyviam pasipriešinimui?
– Šį klausimą ir pati sau kėliau ne kartą. Kai dirbau krašto apsaugos sistemoje, daug kalbėjome apie ginkluotą ir neginkluotą pasipriešinimą, ypač pastarąjį. Turėjome juk daug istorijų apie tai – ir mūsų Sausio 13-oji, ir Maidanas ar Oranžinė revoliucija. Raminome žmones, nes lyg buvo baimė, kad dabar visi turi mokėti naudotis ginklu. Bandėme aiškinti, kad visi turi skirtingą vaidmenį šalies gynyboje.
Mano nuomonė apie tai, kad visi turi savo vaidmenį šalies gynyboje, nepasikeitė, bet džiaugiuosi, kad daugėja iniciatyvų, galimybių žmonėms išmokti ir naudotis ginklu. Karas Ukrainoje mus moko, kad to reikėtų, todėl labai sveikinu iniciatyvas prisijungti prie Šaulių sąjungos ir prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų. Tiesiog kuo daugiau bus tokių žmonių, tuo bus saugiau.
O grįžtant prie vaidmenų, kas yra labai svarbu, man atrodo, kad to suvokimas labai koreliuoja su žmogaus pasitikėjimu savimi ir valstybe. Svarbu suprasti, kad karas pakeičia valstybę, bet ji ir toliau funkcionuoja. Medikai turi gydyti, turi būti tiekiamas maistas, negali sustoti pramonė ir privalo funkcionuoti tam tikrų paslaugų sektorius.
Taigi prisidėjimas prie šių dalykų – labai reikšmingas, todėl tiesiog galime savęs paklausti – o ką aš galėčiau daryti karo metu? Galiausiai, turime labai gerai suvokti ir tai, kad jei turime mažamečių vaikų, vyresnių šeimos narių, pirmiausia turime jais pasirūpinti, tai irgi pagalba valstybei, o po to jau, jei galimybės leidžia, sugrįžti ir gal padėti kitais būdais.
Dar ką pridurčiau, kad yra nemažai dalykų, kurių galėtume išmokti dar taikos metu, jų ant pečių nenešiosi, bet nelaimės ar kitos krizės atveju tikrai panaudosi – pavyzdžiui, kad ir pirmosios pagalbos teikimas.
Turime ne vieną humanitarinę organizaciją: „Caritas“, Maltos ordinas ar Raudonasis Kryžius, kurių vaidmuo labai svarbus karo ar kitų nelaimių atveju. Galime prisijungti prie šių organizacijų ir labai reikšmingai prisidėti be ginklo. Taip pat labai svarbus vaidmuo ir kitų organizacijų, pavyzdžiui, skautų, mokančių lyderystės nuo pat mažens, bočių organizacijų ar Trečiojo amžiaus universiteto – visi tie dalykai skatina mūsų komandiškumą ir bendruomeniškumą, kuris yra labai reikalingas.
2024 m. gegužės 14 d. 8–18 val. interneto svetainėje www.PilietiskumoEgzaminas.lt Krašto apsaugos ministerija kartu su Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentu prie KAM organizuoja Pilietiškumo egzaminą.
Egzamine dalyvauti kiekvienas, matantis Tėvynę Lietuvoje. Treniruotis ir stiprinti savo žinias galima mokymų platformoje „Mobilizacijos mokykla“ www.MobilizacijosMokykla.lt ir Krašto apsaugos ministerijos interneto svetainėje https://pasipriesinimas.kam.lt.
