Dirbant kalėjime, reikia būti itin budriam
23 metus šioje sistemoje dirbęs Vidas savo karjerą, kaip pats sako, pradėjo nuo žemiausio rango – darbavosi Viešojo saugumo tarnyboje, Marijampolės ir Kybartų pataisos namuose, o galiausiai, jau tapęs saugumo valdybos skyriaus viršininku, atsidūrė Lukiškių kalėjime.
„Buvo įvairių reakcijų, – šypsodamasis aplinkinių kalbas dėl jo darbo vietos prisimena V.Ragaišis. – Bet žmonės priprato ir tuomet suprato.“
Lukiškių kalėjime Vidas buvo atsakingas už visą apsaugą. Savo skyriuje jis turėjo beveik porą šimtų darbuotojų, tad ši komanda buvo viena didžiausių.
„Buvau atsakingas už kalėjimo apsaugą, kad niekas nepabėgtų, rūpindavausi konvojumi, nuteistųjų vežimu į ligoninę. Taip pat reikėdavo palaikyti tvarką viduje“, – aiškina V.Ragaišis.
Anot Vido, darbas kalėjime reikalavo specifinių savybių. Pavyzdžiui, jis niekada negalėdavo eiti atsipalaidavęs, visada privalėjo išlaikyti budrumą.
„Turi žiūrėti, kad tau už nugaros kas nors nevyktų. Eidamas, po savęs uždarai duris, o prieš jas atidarydamas, įsitikini, jog saugu ir tavęs niekas už jų nelaukia. Pojūčiai tikrai stipresni nei tiesiog vaikštant po parką“, – pasakoja V.Ragaišis.
