– Kokie įvykiai paskatino tave suprasti, kad nori tapti vyru?
– Man buvo aštuoniolika metų, iki mokyklos baigimo likęs pusmetis. Supratimas atėjo sutikus tokį patį žmogų kaip aš. Tada pradėjau labai intensyviai gilintis į tai, ką jaučiu, ar man tikrai to reikia. Buvo daug baimės ir nežinomybės, nes tuo metu Lietuvoje beveik nebuvo apie tai informacijos.
Iš pradžių net artimiausiems žmonėms buvo sunku apie save papasakoti, tačiau dabar kartais net per daug laisvai apie tai šneku. Pastebiu, kad aplinkiniai tuomet sutrinka ir nustemba. Kai esu geros nuotaikos, kartais noriu žmones specialiai sutrikdyti ir apie save papasakoju tam, kad pamatyčiau jų reakciją (juokiasi). Visgi, nebuvo nė karto, kad nuo manęs pabėgtų ar išsigąstų.
– Viena tavo didžiausių palaikytojų yra mama. Kaip ji reagavo sužinojusi, kad nori pakeisti lytį, ir vėliau stebėdama tavo pokyčius?
– Iš pradžių – šokas. Mama aštuoniolika metų augino vieną vaiką ir tada, atrodo, tas vaikas visiškai pasikeitė bei tapo kitu. Tokia reakcija yra logiška, aš ir pats patyriau šoką. Vėliau mamai atsirado baimės dėl hormonų, kuriuos vartoju – ar nuo jų nenumirsiu po kelerių metų. Žinoma, viskas kilo iš rūpesčio.
Man pačiam labai patiko stebėti tuos pokyčius. Kai po truputį pradėjo augti barzda, skaičiavau kiekvieną plauką, įrašinėjau visus balso pokyčius, stebėjau, kaip mano kūno svoris keičiasi, kaip raumenys auga nieko nedarant. Tokie dalykai smagūs, kai panašėji į tai, kuo ir jautiesi. Aišku, po krūtų šalinimo operacijos buvo labai keista. Atrodė, kad jau po jos aš visur pusnuogis ir vaikščiosiu. Iš dalies panašiai ir yra, bet aš manau, reikia džiaugtis dalykais, kurių ilgai norėjai (juokiasi).
Esu susitaikęs su ta mintimi, kad gali būti, jog mirsiu anksčiau.
Kalbant apie visas pasekmes dėl vartojamų hormonų, kol kas nepajaučiau, kad kažkas būtų negerai. Darausi tyrimus ir save stebiu, bet kol kas per penkerius metus nieko blogo nepajutau. Be abejo, niekas nežino, kaip bus vėliau. Vis dėlto, esu susitaikęs su ta mintimi, kad gali būti, jog mirsiu anksčiau. Dėl to viskas gerai. Mano pagrindinis noras yra pabaigti mokslus ir spėti dar kokius dešimt metų padirbti – tiek man užtektų.
– Kaip ya su translytiškumu ir seksualine orientacija? Man atrodo, kad šios sąvokos būna kartais painiojamos.
– Man visada patiko moterys, tad būtų galima sakyti, kad prieš pokyčius buvau homoseksualus, o dabar esu heteroseksualus. Visgi, šių sąvokų nereikėtų painioti. Nebūtinai transvyrui patiks tik moterys, o transmoteriai patiks tik vyrai.
– Žinau, kad translytiškumas tavo buvusiuose santykiuose niekuomet nebuvo problema. Ar visgi yra tekę susipažinti su mergina, kuriai tai būtų kliūtis, dėl kurios nutrūktų santykiai?
– Man sekasi, bet taip nėra buvę. Ši tema niekada nebuvo problema. Dėl to net man pačiam keista. Aš nežinau, ar pats galėčiau būti su tokiu žmogumi kaip aš. Galbūt pavyktų, jeigu įsimylėčiau, bet vis tiek tai būtų kiek neįprasta. Taigi, žmonėms, kurie visai su tuo nesusipažinę, turėtų būti dar keisčiau, tad mane stebina, kad merginoms su tuo viskas gerai (juokiasi).
Santykiuose problemos kyla dėl neypatingai gero mano charakterio. Aš greitai susinervinu, supykstu, esu baisiai pavydus bei kontroliuojantis. Tai nėra labai gerai. Užmegzti santykius man nėra problema, tačiau juos išlaikyti sekasi ne taip gerai. Pripažįstu tai – turiu kur tobulėti.
Ypač nervina tai, kad transeksualus sumaišo su transvestitais, kurie tiesiog persirenginėja. Tai nėra susiję su translytiškumu.
– Kaip vertini Lietuvos visuomenės požiūrį į translyčius?
– Manau, kad tobulėjame, nes dar labiau atgal eiti – nebeįmanoma. Vietos liko tik tobulėjimui. Ypač nervina tai, kad transeksualus sumaišo su transvestitais, kurie tiesiog persirenginėja. Tai nėra susiję su translytiškumu.
– Žinau, kad anksčiau pats nemėgai gėjų ir lesbiečių. Papasakok, kodėl ir ką tuomet jautei?
Tokią nuomonę vaikui sudarė aplinkiniai žmonės, televizija. Gėjų paradai blogai, tas blogai, tie nenormalūs. Aišku, buvo dar ir gūdūs laikai. Perėmiau tokį požiūrį iš kitų. Man norėjosi būti tokiu kaip ir visi, todėl nemėgau to, ko nemėgo mane supantys žmonės. Norėjau pritapti, nors man tai nelabai sekėsi. Užtrunka, kol žmogus gali pats susidaryti savo asmeninę nuomonę.
Danilas yra ir pradedantis aktorius. Ne kartą savo jėgas kine išbandęs vaikinas Romo Zabarausko režisuotame filme „Advokatas“ neseniai įkūnijo translyčio vyro vaidmenį. Visgi, vaikinas teigia, jog labai skiriasi nuo suvaidinto personažo.
„Manau, kad kardinaliai skiriuosi nuo savo įkūnyto vaidmens. Buvo gana sudėtinga vaidinti menininką, kuris yra laisvas bei neprisitaikantis prie heteronormatyvių normų. Nors aš ir esu transeksualus, turiu tradicinių pažiūrų“, - pripažįsta Danilas
– Filme buvo epizodas, kai vaikinas gėjus Marius, sužinojęs, jog tavo personažas yra translytis, sutriko. Kiek šioje situacijoje yra realybės, ar išties buvimas translyčiu negarantuoja empatijos iš LGBT+ bendruomenės?
– Taip. Apskritai, ne visi supranta tuos terminus. Nežinau, kaip galima taip nesidomėti mūsų bendruomene. Visgi, tokių atsiranda. Pasitaiko, kad mane įtikinėja, jog esu gėjus. Taip yra greičiausiai todėl, kad turiu nemažai gėjų draugų savo „Facebook“ profilyje. Kai pasakau, kad toks nesu, man sako – nemeluok, Danilai.
Dažnai susiduriu su gėjais, kurie nemėgsta translyčių. Nemanau, kad tokie žmonės yra kažkuo geresni už tuos, kurie niekaip nesusiję su LGBT+ bendruomene ir taip pat apie ją yra neigiamos nuomonės.
Šiandien būtų galima drąsiai teigti, jog Danilas gyvena medicinos studijomis. Jau dabar pirmakursis vaikinas yra apsisprendęs, kokiu gydytoju norėtų būti.
„Jeigu man pavyks tapti plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoju, aš labai norėčiau turėti ir savo kliniką bei pradėti ar būti vienas pirmųjų gydytojų Lietuvoje, kurie daro lyties keitimo operacijas“, - atvirauja medicinos studentas.
– Nuo tada, kai prasidėjo tavo pokyčiai, iki dabar, kas tau buvo sunkiausia ir ar galėtum pasakyti, jog jau esi laimingas?
– Sunkiausia buvo iki tol, kol nepasikeičiau dokumentų ir nebuvau pasidaręs krūtų šalinimo operacijos. Labai mėgstu maudytis, plaukioti ežeruose ar jūroje. Kurį laiką to nedariau ir šio pomėgio pasiilgau.
Kuomet nebuvau pasikeitęs dokumentų, kasdien pakliūdavau į situacijas, kurios man apie tai primindavo. Ne visos jos būdavo lengvai išsprendžiamos, ne visi sutikti žmonės būdavo man malonūs. Jie vis primindavo tuos dalykus, kurių galbūt nelabai norėdavau prisiminti. Tas laikotarpis buvo gana sunkus, bet dabar, manau, kad esu laimingas.
