– Kaip karantinas pakeitė jūsų kasdienybę?
– Aišku, „užkrito“ ant galvos netikėtai, visos durys užsidarė, bet dabar jaučiuosi gerai. Mano vyras toks, kuris visą gyvenimą sėdi karantine, tai mes turime tokį pajuokavimą, kad šitas karantinas reabilitavo jo buvimą namuose, dabar niekas negali pirštu rodyti, kad kažin kur neina ar ko nors nedaro.
Mano gyvenimas šiek tiek kitoks, visada turėjau tokias dvi linijas – darbo ir kūrybinio kelio. Tad dabar turiu puikią progą susidėlioti tai, ką buvau prikūrusi. Man niekada nebuvo taip, kaip tiems žmonėms, kurie daug juda, daug keliauja, turi daug įvairių susitikimų – jiems, ko gero, dabar daug sunkiau ir jie kenčia. Turiu tokių draugių, tai panašu, kad ir depresija krebždenasi link jų.
Manau, kad patinka man tas karantinas.
– Kokios jūsų mintys apie karantiną?
– Manau, kad patinka man tas karantinas. Žiūriu ryte, kaip teka saulė, mėgaujuosi grynu oru. Pasisveikinu su saule, kalną turiu, vakare vėl einu stebėti saulėlydžio – tikras malonumas.
Vėlgi per tą nuolatinį bėgimą tokios galimybės nebuvo. Saulėtekį galėjai pamatyti tik susiplanavęs, o dabar kažkaip daug dalykų išpuolė labai smagių. Kad ir ta pati gamta, pabudimas. Iš tikrųjų atsirado laiko susikoncentruoti ties tuo, ko anksčiau nė nepastebėdavai.
Pagaliau atsirado proga pasitvarkyti namus visai neskubant, vieną kitą langą pasivalyti. Juokiuosi, kad namai tokie švarūs dar niekada nebuvo. Nereikia niekur skubėti ar lėkti, o tokie dalykai teikia malonumo. Nuolat skubėdamas visą laiką lyg tokį piktumą nešiojiesi, o dabar viską su meile padarai.
Tikrai šią dieną nejaučiu jokios panikos. Tik vienas dalykas mane erzina – tas perteklinis nuolatinis neigiamos informacijos pateikimas. Kodėl taip? Juk yra ir kokių nors pozityvių dalykų.
Su kaukėmis vaikštau nuo seno ir visais laikais, kai būdavo gripas, nors visi iš manęs ir pasijuokdavo.
– Galbūt žmonėms reikėjo tokios pertraukos?
– Dievai žino. Vieną rytą ant kalno sutikau tokį berniuką, jis sako: „Koks keistas virusas – ne uodai, ne vabalai, ne šunys ar katės, o žmogus žmogui perduoda.“ O aš jam sakau: koks išbandymas tai būtų! Žiūrėkit, kiek neapykantos matome: tu užnešei virusą, tu išvažiavai, tu toks ar anoks, o būtų koks paukščių gripas, tai ant ko nors kito ir nurašytume. Dabar pasidarėme tokie labai įgalinti būti atsakingi už savo veiksmus, už tai, ką mes nešiojame, su kuo būname ir komunikuojame.
– Ar pati saugotės?
– Žinoma, nuo pat pirmos dienos. Kadangi turiu reabilitacijos centrą, o kiekvienais metais būdavo gripas, tai kaukių buvau nemažai susitaupiusi ir dabar visus jomis apdalijau. Su kaukėmis vaikštau nuo seno ir visais laikais, kai būdavo gripas, nors visi iš manęs ir pasijuokdavo.
Kai būni tarp žmonių, tai labai greit gali pasidaryti nešiotoju. Aš labai atsakingai į tai žiūriu ir man labai gaila žmonių, kurie to nesupranta. Labai pasigendu informacijos, kuri kaltų ir kaltų į galvą žmonėms, kad, jei tu savimi nesirūpini, drąsuoli, tai esi nusikaltėlis, jeigu apkrėtei daugybę žmonių ir pasmerki juos kančiai, o kitą – ir mirčiai, tai yra baisu.
Matėme, ką rodė televizija, kiek tokių visur lekiojančių jaunuolių – tai mane labai liūdina. Ypač dideli baudimai ir sankcijos neveikia, jau iš patirties žinau, kad žmogų reikia atvesti iki supratimo, jog jis žinotų, ką daro. Nes tos bausmės neveiksmingos, jeigu jis vis tiek mano, kad yra nuteistas neteisingai.
Atsirado laiko susikoncentruoti ties tuo, ko anksčiau nė nepastebėdavai.
Apsidraudimai vis dėlto turi būti. Nesvarbu, jaunas ar senas, tu gali savęs nemylėti, bet už kitą atsakomybę turi jausti.
– Ką patartumėte karantino laikotarpiu?
– Jeigu senjorai lankosi socialiniuose tinkluose, manau, dabar puiki galimybė atnaujinti pažintis, atrasti pomėgį. Pilna grupių, kur gali tobulėti ir mokytis įvairių hobių.
Dar vienas dalykas, kuris man pačiai patinka, – bendravimas. Per tą nuolatinį bėgimą nerasdavau laiko pabendrauti su draugais, tai dabar turiu tiek džiaugsmo plepėdama arba popierinį laišką rašydama.
Reikia pasižiūrėti į žmogų, kuris gyvena šalia tavęs. Pasižiūri ir matai, kad šalia tas, kuris irgi turi savo gyvenimą, o juk dažniausiai tai lieka nustumta į šalį. Ir kiti žmonės tai turėtų pajausti. Pagalvokim, ar išklausom, ar būna laiko kartu pavakarot? O dabar atsirado prasmė ir tiesiog balkone pasėdėt, kartu arbatos išgert, nors tokių dalykų jau seniai nebuvo.
Pavyzdžiui, atradau, kad mano vyras yra visiškas pasakorius, ir aš manau, kad tikrai galėsiu užrašyti pasakojimus, kurie kada nors kam nors bus įdomūs. Prisigalvojame visokių smagių dalykų.
Aš vis dar tikiu, kad tas karantinas turi gerąją pusę ir yra mums kažkiek naudingas.
