Bet ir juodžiausioje bei šlapiausioje lapkričio niūrumoje, jo nuomone, galima įžiūrėti daug gražaus. „Klausimas, ar surasite tam savyje jėgų? Ar peržengsite savo ego ir pažvelgsite į pasaulį kitaip?“, – filosofuoja fotoklajonių, kurias socialine tinkle „Facebooke“ seka daugiau nei aštuoniasdešimt tūkstančių žmonių, autorius.
Apie cepelininį lapkritį ir dukters gaidį
– Kokių dienų šiuo metu jūsų gyvenime daugiau: juodų ar baltų?
– Jeigu būtų daugiau juodų, matyt, nelabai ir gyvenčiau. O jei kalbėti apie juodumą, kai nieko nebesinori, tai tokių būna mažai. Nors ir tokių, kai spygauju iš laimės ir šokinėju, lakstau su plevėsuojančia skara po pievą kaip mergaitė, yra. Bet tikrai ne kiekvieną dieną.
– Kalbate apie sėkmingas ir nesėkmingas fotomedžioklės dienas?
– Sėkmės ir nesėkmės procentas mano fotografijoje yra 30 ir 70. 30 procentų sėkmės – yra labai daug. Nors šiuo metu tie 30 iki 10 procentų susitraukę. Tiesiog nesėkmių ruduo: nespėju prieiti prie žvėries, jis nubėga, nepataikau momento, į gamtą atvažiuoju per vėlai ir per retai.
– Apie šį rudenį kalbate kaip apie vieną juodą dieną. O kaip įprastai iš jos išlipate?
– Man juodos dienos susijusios su tragedijomis ir mirtimis. Bet netekties akivaizdoje nieko ypatingo nedarau. Po truputį laikas išgydo. Susitaikau su netektimi ir juoduma praeina. Retai kada gyvenime būna viskas juoda.
Būna, kad nesiseka, būna nesinori nieko daryti, bet gal ir nereikia savęs prievartauti? Kartais sveika pasiimi mėgstamą žaidimą ar kryžiažodį, panirti į pusiau meditatyvinę veiklą. Tai padeda atsiriboti, išvalo mintis, dar labai gerai išeiti į gamtą be fotoaparato ir tiesiog pasivaikščioti.
– Tokį purviną ir šlapią lapkritį?
– Tame juodame šlapiame šlapkrityje galima visko gražaus rasti ir kitiems parodyti. Tereikia peržengti per save ir pasižiūrėti į pasaulį truputį kitaip. Gamtoje nėra blogo oro. Klausimas, ar surasite savyje jėgų tai pamatyti? Ne visada jų randu ir pats.
– Ką fotografuoja Marius Čepulis per lapkričio niūrumas?
– Savo katę arba dukros gaidį (juokiasi). Anksčiau šį mėnesį buvau pervadinęs į šlapkričio mėnesį, bet šiemet ir tas vardas nebetinkamas. Kai užeina pilkas cepelininis dangus nelabai ką ir nufotografuosi. Miške tamsu jau ketvirtą valandą, gal kokį žvėrį ir pamatai, bet nufotografuoti nebeišeina.
Dienos vos kelios valandos, o per jas nelabai ką nuveiksi. Gamtoje baigėsi visos šventės, su jomis – ir danielių ruja. Teliko zylės prie lesyklų. Lapkritis fotografijai – prasčiausias metas. Nėra jame nei juodos, nei baltos, tik pilka. Žiemą nors kontrastas, iškritus sniegui, pasimato.
Gamtoje – tik svečio teisėmis
– Kuo – gebėjimu atsitraukti nuo kylančių problemų ar joje aptinkamu įkvėpimu – fotoklajonių autorių, kurį feisbuke seka aštuoniasdešimt keturi tūkstančiai gerbėjų, traukia gamta?
– Gamta man – absoliučiai visas gyvenimas. Joje ne tik fotografuoju, atrandu naujas vietas, bet ir stebiu, geriau pažįstu tenykštį gyvenimą, kaskart patirdamas vis kažką naujo. Laikas, praleistas joje, niekuomet nenueina veltui, gal neįvykdau asmeninės užduoties, bet kaskart sužinau ir patiriu kažką naujo.
– Mėginu įsivaizduoju, kokios emocijos užplūsta modeliui nuliuoksėjus miško tankmėn ir nespėjus pagauti tinkamo kadro.
– Galiu supykti ant pabėgusio žvėries, bet ne ant gamtos. Nors dažniausiai pykstu ant savęs, kad per vėlai atvažiavau, ne taip nufotografavau, neatkreipiau dėmesio į detales ir pan. Gamtoje sava gyvenimo tėkmė, o žmogus joje tik svečias. Taigi, jei nepataikiau žvėrių laiku (dar iki tamsos ir pan.), kaltinu tik save, o ne viską aplinkui.
– Kaip seniai braidote po gamtą?
– Gimiau, pradėjau vaikščioti – ir į mišką (juokiasi). Aštuoniolika metų esu pragyvenęs kaime. Tai, galima sakyti, nuo tada ir nesustoju vaikščioti po miškus. Taigi, jau daugiau nei 45 metus.
– Kur fotografuoti gamtos fotografui gyvenant Vilniaus centre?
– Vingio parke, vienintelėje likusioje Lietuvos sengirėje (juokauja), nes ten vieni seniausių medžių auga. O kur jie, ir lapių, ir paukščių, ir daugybę gyvūnų pamatyti galima. Taip pat dažnai lankausi Nemuno deltoje, Panevėžio ir Trakų rajonų miškuose.
– Kaip dažnai pavyksta fotoaparatu pagauti išsvajotą akimirką?
– Tai visiškas sėkmės faktorius. Kone 70 proc. laiko miške niekas nevyksta, o 30 proc. ima ir kas nors išlenda. Žinoma, jei tikslingai vaikštai, o ne sėdi slėptuvėje. Paminėsiu, kad vilko ir lūšies laukiau panašiai dešimt metų. Bet, jei žvėris neateis, tai ir nesusitiksi, fotografo noro tam negana.
– Kokius gamtos dėsnius galima pritaikyti žmonių gyvenimui?
– Anksčiau mes buvome gamtos dalimi ir visais dėsniais, vykstančiais joje, vadovavomės. Pavyzdžiui, žmonės biologine prasme yra poligamai (kai kuriose kultūrose tai išlikę, o kai kur tapome socialiniais monogamais). Pažiūrėkite, kaip visuomenėje elgiasi vyrai ir moterys, klausimų neliks, kokiems dėsniams jie paklūsta.
Stipresnio dėsnis galioja ne vien miške, visuomenėje – taip pat. Pavyzdžiui, versle išlieka tik stipresni, geriau prisitaikę, greičiau reaguojantys, o silpnesni išnyksta. Iki šiol manėme, kad protas ir jo sukurti produktai padeda mums apsisaugoti nuo ligų. Tačiau gamta pasiųsdama mums vieną kitą virusą bando įrodyti, kad yra ne visai taip.
Apie saiką gamtoje ir visuomenėje
– Mariau, jei tektų išsiruošti į mišką savaitei, kokių maisto produktų be vandens pasiimtumėte su savimi?
– Sėdint slėptuvėje po 10–15 val. ir laukiant pasirodant žvėrių, daug laiko maisto ruošai nebūna. Išlįsti ir vaikščioti negaliu, nes išgąsdinsiu, todėl imčiau pakelį tamsios duonos, dešros, grikių, šokolado ir javainių energijos palaikymui.
– Net ir be dažnam lietuviui įprastų sumuštinių prasiverstumėte?
– Miške daug valgyti negali: teks tuliko ieškoti, tada išbaidysi žvėrį. Geriausiu atveju suvalgau kokį javainį. Nebent dviem dienom išsiruošiu ir žinau, kad negalėsiu išsivirti košės, tada taip, tinka sumuštiniai su juoda duona, sviestu ir kokia mėsa.
Nors namuose, ant mūsų pusryčių stalo, dažnos košės ir kiaušiniai, gamtoje užsimanai dalykų, kurių valgei tik vaikystėje, tarkime, juodą duoną gardinate cukrumi ir grietine.
– O kokiais gardėsiais vaišinate laukinius žvėris, kuriuos kviečiate fotosesijoms?
– Supuvusia žuvimi ar jos galvomis, taip pat – mėsa. Tik duonos jiems nepasiūlau: negalima gyvūnams jos.
– Ar esate kada pats kepęs duoną?
– Mano krašte kepdavo ragaišį, bet pats mėginęs nesu. Nors sviestą mušdavau. Į duonos kepimą nelendu. Tai – žmonos sritis. Man tuomet tenka plauti priskretusias skardas ir tešlas, – tai kiek nervina. Nors terlionės su tuo duonos raugu daug, jai labai skaniai pavyksta.
– Jūs naminės duonos kepėjai?
– Aš – ne. Žmona – taip. Mūsų namuose populiariausia juoda duona, nebent ruošiami sumuštiniai, tuomet pritaikoma išimtis.
– Mariau, kokių pasvarstymų parsinešate iš miško saikingo gyvenimo tema?
– Gamtoje visi jaučia saiką. Kiek reikia maisto medžiagų išgyvenimui, tiek jų ir pasiima. Žmonės šiam dėsniui nepaklūsta. Naudojame žemės išteklius negalvodami, kas bus po mūsų. Godumas yra mūsų visų nelaimė, kuri ilgainiui, matyt, pražudys pasaulį.
Jau šiandien būtina galvoti apie atsinaujinančios energijos šaltinius, kurie tausotų žemę ir leistų dar gyventi ne 30 ar 40, o 100 ar 200 metų. Deja, visų valstybių pirštai lenkti į save, bendro sutarimo nėra.
Straipsnių ciklą „Ir juodai, ir baltai dienai“ įkvėpė naujoji „Gardėsio“ duonos šeima „Pirmiausia duona“, kurios sudėtyje tik tai, kas būtina.
