„Moteriški pašnekesiai“ – tai atviri, nuoširdūs ir jautrūs pokalbiai su moterimis apie jų skaudžias patirtis, ryžtą keisti savo gyvenimą, siekti svajonių bei tikslų. Tikimės, kad tikros, išgyventos istorijos paskatins ir kitas nekentėti smurto, ieškoti pagalbos, padrąsins nepaisyti atgyvenusių stereotipų ir skleistis kaip moterims.
VISUS CIKLO „MOTERIŠKI PAŠNEKESIAI“ TEKSTUS RASITE ČIA.
– Kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje, kokios priemonės yra bendros šalies mastu? Kas mūsų valstybėje saugo smurto aukas?
– Yra priimtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, o jį įgyvendinanti sistema susideda iš daugybės segmentų. Į iškvietimus reaguoja policija: pradeda tyrimą, apie įvykį praneša specializuotiems pagalbos centrams, o jeigu yra vaikų, dar ir Vaiko teisių apsaugos tarnyboms.
Specializuotų pagalbos centrų darbuotojos susisiekia su nukentėjusia moterimi ir išsiaiškina, kokios reikia pagalbos, pataria, kur galima kreiptis vienu ar kitu klausimu. Tokių centrų Lietuvoje yra septyniolika.
Labai dažnai vienu ir tuo pačiu žodžiu „smurtas“ vadiname savo esme besiskiriančius reiškinius, todėl nesusišnekama.
– Vykdėte pilotinį tarpinstitucinio bendradarbiavimo apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje projektą – kaip pavyko?
– Įgyvendinti nebuvo paprasta, nes daug kas priklauso nuo žmogiškojo veiksnio. Viską paprasčiau daryti, kai konkretūs specialistai yra nusiteikę spręsti šį klausimą, jeigu yra politinė valia savivaldybės lygiu. Tačiau specialistai keičia darbus, vieni išeina, ateina kiti, kurie įsilieję į komandą ne iš karto perpranta sisteminio smurto prigimtį.
Kol nėra institucinės atminties dirbant šiais klausimais, kiekvieną kartą tenka daug ką pradėti tarsi nuo pradžių.
– Kokios veiklos vyko?
– Pirmuoju etapu dirbome su specialistais iš dviejų savivaldybių (Ukmergės raj. ir Kelmės raj.), o antruoju vyko mokymai platesniu mastu.
Savivaldybėse susitikome su kiekvienos institucijos, kuri, kaip manėme, galėtų būti įtraukta į bendradarbiavimą, atstovais. Aptarėme iššūkius, galimybes. Buvo organizuojami bendri šių institucijų susitikimai, suteikiant galimybę pabendrauti gyvai.
Pilotinėse savivaldybėse taip pat vyko mokymai atskirų institucijų darbuotojams, kaip atpažinti sisteminį smurtą, kuris prasideda žymiai anksčiau nei pasirodo pirmosios mėlynės ar lūžiai.
Siekiant, kad institucijos bendradarbiautų, nepakanka „iš viršaus“ nuleisto įsako. Svarbu, kad visų institucijų atstovai vienodai suprastų sąvoką, kai kalbame apie smurtą artimoje aplinkoje, nes labai dažnai vienu ir tuo pačiu žodžiu „smurtas“ vadiname savo esme besiskiriančius reiškinius, todėl nesusišnekama. Be to, reikia įvertinti, kad vyksta kadrų kaita, tad sistemingi mokymai, kaip atpažinti sisteminį smurtą, labai svarbūs.
– Kokie renginiai orientuoti į visuomenę, siekiant žinią skleisti plačiau?
– Kasmet aplankydavome po dešimt regionų, rodėme dokumentinį filmą, po kurio vykdavo diskusija: mėginome didinti paties reiškinio suvokimą ir informuoti, kaip funkcionuoja sistema, kokios institucijos kokias funkcijas atlieka.
– Kaip panaudosite rezultatus? Ar jie bus taikomi plačiau?
– Projektinė veikla turi savų pliusų ir minusų. Pliusas, kad turi galimybę eksperimentuoti, išbandyti naujus dalykus. Tačiau baigiasi projektas, ir nebeturi lėšų tolimesniam darbui. Nebegali plėtoti net ir tų dalykų, kurie pasiteisina.
Nėra mechanizmų (o gal ir politinio suinteresuotumo) valstybės lygiu skleisti ir įtvirtinti gerąją praktiką, ją gilinti, multiplikuoti, susieti su kitais strateginiais planais.
– Kaip keičiasi situacija Lietuvoje, palyginti, kokia ji buvo prieš dešimt, dvidešimt metų? Statistikos departamento duomenimis, 2018 metais smurto artimoje aplinkoje sumažėjo: užregistruoti 9 529 nusikaltimai, t. y. 13 proc. mažiau nei 2017 metais.
– Į skaičius reikia žiūrėti kontekstualiai. Neaišku, ar mažėjimą matome dėl to, kad mažėja atvejų, ar dėl to, kad, nusivylus pagalbos sistema, mažėja pranešimų.
Pokytį per dvidešimt metų apžvelgti būtų sunku, nes įstatymas Lietuvoje yra tik nuo 2011 metų. Mano žiniomis, sumažėjo nužudymų skaičius. Galime pasidžiaugti, kad situacijos nėra užtęsiamos iki visiškai neigiamos baigties.
Tačiau aš manau, kad pažangos vertinimo kriterijumi turėtų būti ne skambučių skaičius, o moterų saugumo jausmas ir pasitikėjimo sistema lygis. Jeigu didėjant pasitikėjimui skambučių mažėja, vadinasi, mažėja ir smurto atvejų. Bet jeigu nesijaučia saugios, nepasitiki sistema ir dėl to mažėja skambučių, tai nėra geras rodiklis.
Manau, kad pažangos vertinimo kriterijumi turėtų būti ne skambučių skaičius, o moterų saugumo jausmas ir pasitikėjimo sistema lygis.
Praktika rodo, jog kol kas pagalbos sistema Lietuvoje nesuveikia pilnu pajėgumu: pranešusios apie smurtą moterys nesijaučia pilnai apsaugotos, sistemoje yra dar daug spragų, paliekančių smurtautojams galimybę manipuliuoti. Tai – liūdnoji realybės pusė. Todėl nereikia stebėtis, kad kai kurios moterys, bijodamos, kad situacija taps dar sudėtingesnė, tiesiog nedrįsta kreiptis.
– Smurtautojo portretas – koks jis? Statistikos departamento duomenimis, 2018 metais kaltinimai smurtu pateikti 5 611 asmenų, net 90 proc. jų yra vyrai. Daugiau kaip pusė įtariamųjų buvo 30–49 metų amžiaus, taip pat daugiau kaip pusė (56 proc.) turėjo vidurinį ar profesinį išsilavinimą, beveik ketvirtadalis (24 proc.) – pagrindinį, 10 proc. – aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą ir 9 proc. – pradinį ar neturėjo jokio išsilavinimo. Beveik pusė (48 proc.) asmenų nusikaltimo padarymo metu niekur nedirbo ir nesimokė. 63 proc. buvo apsvaigę nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų. Didžioji dalis (96 proc.) buvo kaltinami fiziniu smurtu. Ar šie duomenys nusako smurtautojo portretą?
– Šie skaičiai nepadeda apibrėžti smurtautojo profilio: iš to, ką pavardinote, akivaizdu, kad jie gali turėti skirtingą išsilavinimą, pajamas, susidurti su skirtingais iššūkiais darbo rinkoje. Be to, pateikta statistika apžvelgia tik tuos atvejus, kur pradėta naudoti fizinė jėga.
Tačiau sisteminis smurtas prasideda kur kas anksčiau ir yra susijęs su pačiomis įmantriausiomis psichologinio šantažo, asmens valios suvaržymo ir kontrolės strategijomis. Ne išsilavinimo stokoje, pinigų trūkume ar kt. yra smurto priežastys. Kol smurtautojas pajėgia kontroliuoti nukentėjusiąją, nenaudodamas tiesioginės fizinės prievartos, jis jos ir nenaudos: kam turėti reikalų su policija?
Pagrindinis skiriamasis, visus smurtautojus vienijantis bruožas yra jų požiūris į moteris: daiktinantis ir žeminantis. Jų galva, visos moterys yra kenkėjos, siekiančios pasinaudoti vyrais. Visos yra arba kekšės, arba princesės, kurias reikia dresuoti ir parodyti jų vietą. Jie įsitikinę, kad moteris privalo būti ištikima vyrui ir negali jo palikti, nebent vyras nutartų kitaip, ir kad pagrindinė jos funkcija – aptarnauti vyrą buityje ir seksualiai.
Būtent šios nuostatos ir kuria prielaidas smurtauti prieš moteris, kurios pažeminamos iki „ne žmogaus“ kategorijos. Elgiamasi kaip su daiktu. Jeigu šio požiūrio nepakeisime, visą laiką dirbsime tik su pasekmėmis.
– Kas gali padėti keisti požiūrį? Ar tai prasidėtų nuo darželio?
– Šis požiūris glaudžiai susijęs su kultūriniu seksizmu, nuostata, kad moterys ir viskas, kas siejama su moterimis, nėra taip svarbu kaip vyrai. Šių signalų kupina visa mūsų aplinka, kad ir laidos vaikams.
Pavyzdžiui, „Gustavo enciklopedija“. Pažiūrėkime atidžiau ir padarykime lyčių auditą: ar vyriškų ir moteriškų personažų santykis siekia bent 40/60? Kokie vaidmenys jiems priskiriami, kiek suteikiama laiko pasisakyti, apie ką jie pasakoja?
Kai sudedi visą foną, kyla didelė nuostaba, kaip tokioje visuomenėje užauga adekvatūs vyrai ir kaip tarp jų atsiranda tokių, kurie myli ir gerbia moteris.
Manyčiau, akivaizdu, kad daromas labai skirtingas poveikis, kai vaikai savo lyties personažą mato valdovo (lyderio), mokslininko, keliautojo asmenyje ir lapės, raganos ar nebylios princesės. Paklauskime savęs: kokia žinutė siunčiama mergaitėms ir berniukams? Berniukas gali tapatintis su herojais. O kaip jaučiasi mergaitė, kai kalbant apie Lietuvos istoriją nesiteikiama parodyti jokių reikšmingų moterų?
Galima būtų daryti ir vadovėlių reviziją: kiek ten cituojama moterų, kalbama apie jų pasiekimus ar nuopelnus kuriant valstybę? Galime peržvelgti ir analitines televizijos laidas: koks kviečiamų vyrų ir moterų ekspertų santykis? Šis kultūrinis kontekstas nuolat kuria ir palaiko nuostatas, kad moterys nėra tokios reikšmingos.
– Kas dar turi įtakos? Kaip spręsti tai?
– Abejonių kelia ir vyriško įvaizdžio formavimas. Vyras dažnai tapatinamas su fizine jėga, raumenimis, emociniu santūrumu, agresijos pateisinimu. Jis gali rodyti agresiją ir jėgą, nes tai neva vyriška. Kai sudedi visą foną, kyla didelė nuostaba, kaip tokioje visuomenėje užauga adekvatūs vyrai ir kaip tarp jų atsiranda tokių, kurie myli ir gerbia moteris, nesmurtauja ir suvokia, kad moteris toks pats žmogus, kad negali būti segregacijos.
Labai svarbu dirbti su kontekstu, bet, kai susiduriame jau su smurtaujančiu asmeniu, irgi reikia kažko imtis. Pasaulyje yra į nuostatų kaitą orientuotų programų, tačiau dirbti reikia rimtai. Ir čia visa atsakomybė tenka smurtautojui.
– Ar yra tokių programų Lietuvoje?
– Taip, yra. Pavyzdžiui, Ukmergės rajono savivaldybėje, Vilniuje, dirbant su įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis. Tačiau dirbant su nuostatomis, svarbu žmogaus sąmoningas apsisprendimas ir noras keistis. O smurtauti linkę vyrai dažnai jaučiasi esą visatos centras ir savo elgesyje nemato problemos. Nuolat kalti kiti.
– Kas būtų tas postūmis, stimulas, kuris paskatintų vyrus susimąstyti?
– Yra keli galimi variantai. Sąmoningi vyrai, kurių kontrolės troškimas nėra nužengęs per toli, gali apsispręsti ir suvokdami, kad rizikuoja prarasti šeimą, santykius, ryšį, kreiptis pagalbos patys.
Tiems, kurie perėję į fizinius veiksmus, manyčiau, ypač svarbi principinga teismo pozicija. Jie turėtų būti ne tik nusiųsti į nuostatų ir elgesio keitimo programas, bet ir įpareigoti išeiti programą. Tai reikštų, kad jie programoje dalyvauja aktyviai, stengiasi suvokti savo elgesio prigimtį ir keistis, o ne atėjo, pamiegojo, kol vyko užsiėmimai, ir išėjo, taip nieko ir nesuvokę. Jeigu dalyvavimas nevisavertis, turėtų būti aiški sankcija – lankyti pakartotinai, arba kitos sankcijos už teismo nurodymų nevykdymą. Smurtautojai turi jausti, kad sistema alsuoja jiems į nugarą ir netoleruos atsainumo.
Minesotos patirtis rodo, kad įvykus pirmajam lūžiui, kai kurie vyrai, iš pradžių priverstinai baigę programą, dar kartą į ją sugrįžta savanoriškai. Jie atranda daugybę sau naudingų dalykų, supranta, kad reikia keisti ribotą požiūrį į vyriškumą, darbą su savo emocijomis.
– Ar smurtas susijęs su socialiniais sluoksniais?
– Ne. Esame linkę galvoti, kad smurtą lemia socialinė atskirtis, piktnaudžiavimas alkoholiu, bedarbystė, sunki vaikystė ar panašiai. Bet tai nėra tiesioginės priežastys, kodėl vyrai smurtauja prieš moteris. Pagrindinė priežastis yra požiūris į jas. Menkinantį požiūrį gali turėti ir labai išsilavinęs, turtingas ir visiškas beraštis, menkų pajamų vyras, nes išsilavinimas ar turtas savaime negarantuoja, kad požiūris į moterį bus kaip į lygiavertį asmenį. Patriarchalumas ir socialinė gerovė nėra tapatūs dalykai.
– Kas yra sisteminis smurtas?
– Sisteminis smurtas yra, kai tas pats asmuo smurtauja prieš kitą asmenį pakartotinai. Iš esmės, tai tam tikrų elgesio strategijų taikymas, siekiant žmogų kontroliuoti, laikyti savo pavaldume. Jeigu tai galima padaryti nenaudojant fizinės jėgos, taip bus ir daroma, nes fizinis smurtas dažnai palieka matomų pėdsakų ir kelia grėsmę būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn.
Tuo tarpu sisteminį psichologinį terorizavimą, žeminimą, izoliavimą, niekinimą, manipuliavimą vaikais, gąsdinimą, ekonominių išteklių ribojimą, kuris žaloja moterų sveikatą ir gyvenimus, labai sudėtinga įrodyti. Juo labiau, kad smurtautojai puikiai moka manipuliuoti netgi institucijomis, kurios turėtų padėti nukentėjusiajai, viešumoje demonstruodami savo charizmatiškąją pusę arba pasinaudodami savo socialinio statuso galimybėmis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Šokiruojantys atsivėrimai: ką tenka patirti mamoms, iš kurių vyrai grasina atimti vaikus
– Kokios gresia pasekmės, patiriant sisteminį smurtą?
– Nuolatinis gyvenimas įtampoje, kasdien patiriamas stresas gali padaryti kur kas didesnę žalą nei nežymus fizinės prievartos aktas. Bet visuomenė dar nėra išmokusi atpažinti šio smurto, ir labai didelė bėda ta, kad esame linkę kaltinti nukentėjusias moteris.
– Kodėl ir kuo kaltinamos moterys?
– Kaltinimai nebūtinai išsakomai tiesmukai, tačiau apklausos rodo, kad kas antras Lietuvos gyventojas linkęs galvoti, kad moterys pačios išprovokuoja konfliktines situacijas.
Smurtauti linkę vyrai dažnai jaučiasi esą visatos centras ir savo elgesyje nemato problemos. Nuolat kalti kiti.
Pareigos spręsti situaciją perkėlimas ant nukentėjusiosios pečių, kai reiškiamas nepasitenkinimas, kad moteris nepalieka smurtautojo, irgi yra kaltinimas. Turime suprasti: jeigu ji galėtų, tai ir išspręstų pati. Paprastai moterys daro viską, kas įmanoma, kaip joms atrodo, kad situaciją pakeistų.
Tačiau situacijos baigtis priklauso ne nuo moters apsisprendimo, nes jeigu kitas žmogus vis tiek galvoja, kad turi teisę kontroliuoti arba fiziškai sužeisti, skaudinti, psichologiškai terorizuoti, nieko negali padaryti. Smurtauti ar ne – smurtautojo pasirinkimas.
Bet mes, kaip visuomenė, labiau linkę kaltinti ir taip jau nukentėjusį žmogų. Mūsų žvilgsnis nukreipiamas į nukentėjusį asmenį vis galvojant, ką padarė ar ko nepadarė, kaip galėjo kitaip elgtis, kodėl tokį partnerį pasirinko. Kai savo smegenis varginame šiais klausimais, praleidžiame progą užduoti svarbesnį – kodėl smurtautojai taip elgiasi, kas priverstų ar paskatintų elgtis kitaip, kokių namų darbų mes, kaip visuomenė, nepadarėme, kad formuotume kitokias bendrabūvio normas.
– Kodėl nukentėjusiosios nesikreipia pagalbos arba, jeigu ir kreipiasi, vėliau jos atsisako?
– Kol sistema nesugeba užtikrinti pilnos apsaugos, kreipimasis pagalbos gali sukelti papildomą riziką moters gyvybei. Santykių nutraukimas yra vienas pavojingiausių sprendimų, padidinantis grėsmę būti nužudytai ar sužalotai. Todėl pasitraukimas nuo smurtautojo yra labai sudėtingas procesas.
Smurtautojai yra linkę manyti, kad moteris negali palikti, jeigu vyras nenusprendė kitaip, todėl net faktinės skyrybos dažnai nieko nekeičia. Įvertinus tai, kai kuriose šalyse priimi atskiri įstatymai, siekiant apsaugoti nuo taip vadinamų buvusiųjų persekiojimo. Kai keliame reikalavimą moteriai, kad ji pati paliktų smurtautoją, tai ant jos pečių perkeliame atsakomybę už tai, ko ji pakeisti negali. Toks mūsų lūkestis rodo tik tai, kad jaučiame didelį diskomfortą ir laukiame, kad tik greičiau viskas išsispręstų, nežiūrėdami į reikalo esmę. Svarbiausia, kad moteris nebesiskųstų.
Tačiau net jeigu smurtautojas konkrečią moterį paliks ramybėje, greičiausiai susiras kitą, kurios atžvilgiu smurtaus. Jo elgesys dėl konkrečios poros skyrybų nepasikeis, o juk turėtume galvoti, kaip šalinti smurtą.
– Kuriais atvejais tinkama mediacija, o kada konfliktą turi spręsti teismas?
– Veiksminga mediacija gali vykti tik tuomet, kai užtikrinama dalyvių galios pusiausvyra, ką sisteminio smurto atveju sunku įsivaizduoti. Kai nukentėjusioji vėl suvedama akistaton su agresoriumi, ji gali patirti stiprią antrinę traumą. To svarbu nepamiršti.
Skyrybų atveju tradiciškai poroms siūloma neskubėti, palaukti, o gal net susitaikyti. Bet sisteminio smurto atveju siūlymas susitaikyti arba palaukti gali moteriai kainuoti gyvybę. Šioje situacijoje nėra ko laukti. Kuo ilgiau esi tame nuodingame santykyje, tuo sunkiau jį nutraukti. Kai apsinuodijama smalkėmis, nekiši žmogaus atgal į tą aplinką, bet trauki kuo greičiau į gryną orą, kad atsitokėtų. Taip ir moterį reikia ištraukti iš smurtinės aplinkos, kad nebūtų smurtautojo įtakoje, nes jis nuolat ją psichologiškai nuodija.
Kai keliame reikalavimą moteriai, kad ji pati paliktų smurtautoją, tai ant jos pečių perkeliame atsakomybę už tai, ko ji pakeisti negali.
– Kaip smurtas tapo jūsų tema? Ar tai susiję su jūsų darbu lyčių lygybės srityje?
– Iš pradžių tai nebuvo mano tema, bet ilgainiui atėjo suvokimas, kad smurtas artimoje aplinkoje yra lyčių nelygybės išraiška, kad visos su moters nuvertinimu susijusios nuostatos ir tampa prielaida smurtui, kuris yra viena iš formų moteris subordinuoti, laikyti pavaldume. Supratus tai, išsiplėtė ir mano darbo laukas – jame atsirado smurto tematika, tiksliau – siekis didinti visuomenės sąmoningumą šiais klausimais.
– Ar jums pačiai yra tekę gan artimoje aplinkoje matyti ar susidurti su smurtu?
– Kas yra psichologinis smurtas ir mėginimas manipuliuoti, žinau iš savo patirties. Tačiau suvokimas, jog taip buvo ir mano patirtyje, atėjo vėliau. Tuo metu atrodė, jog yra tiesiog nenusisekęs ir galiausiai nutrūkęs santykis. Žinios apie sisteminį smurtą padėjo suprasti, kas vyko tuomet.
– Kokie jūsų socialiniai vaidmenys jums svarbiausi?
– Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad svarbiausia, ne kokie ir kiek vaidmenų, bet kad būtų įvairūs ir tarpusavyje nekonfliktuotų.
Mano vaidmenys tradiciniai. Mamos vaidmuo nueina į antrą planą, nes sūnus jau suaugęs, tačiau užgimė naujas – močiutės – vaidmuo. Mėginu susivokti, kaip būti gera močiute ir suaugusio vyro mama.
Aišku, labai svarbūs yra ir profesiniai dalykai, kurie suteikia gyvenimui kitokios prasmės. Viskas stipriai susiję. Bėda ta, kad mūsų visuomenėje šie vaidmenys dirbtinai supriešinami: profesinė veikla priešpriešinama šeimai, ypač kalbant apie moterį. Bet žmogui svarbu turėti viską.
– Ar teko rinktis tarp šeimos ir visuomeninės veiklos?
– Manau, kad į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukiau tada ir dėl to, kad tapau mama, nes savo vaikui norėjau geresnio pasaulio negu tas, kuriame augome mes. Supratau, kad neužtenka jį saugoti kaip vištai perekšlei. Vaikščioti pradėjęs vaikas žengia į pasaulį, todėl reikia pasirūpinti ir aplinkos „draugiškumu“, taigi – sisteminiais pokyčiais. Teko įsitraukti į visuomeninę veiklą.
Žmonės dažnai priešpriešina šiuos du aspektus. Jiems atrodo, kad jei moteris visuomeniškai aktyvi, tai būtinai nenori turėti vaikų, nesirūpina šeima (aišku, ji nebūtinai turi norėti ar privalo turėti). Kita vertus, matai, kaip sudėtinga derinti tuos dalykus, kada valstybėje nepakankamai dėmesio skiriama viešosioms paslaugoms, jų prieinamumui, kokybei, kainoms.
Moterims iš tikrųjų sudėtinga derinti vaidmenis. Manau, kad tai vis dar išlieka mūsų didžiausia problema: kai kalbame apie vyrą, šeima ir karjera nėra vienas kitam prieštaraujantys dalykai, o moters atveju vis dar priešpriešiname, kas, mano manymu, yra visiškai nepriimtina. Taip neturėtų būti, galvokime, kaip kurti visuomenę, kurioje visi jaustųsi gerai: jeigu noriu kurti šeimą, kuriu, nenoriu, nekuriu – kad nebūtų spaudimo nei toms, kurios nenori turėti vaikų, nei toms, kurios turi. Spaudimas, gal ir kitoks, bet ne mažiau stiprus.
Mano išsilavinimas susijęs su menais, tad spirgu nuo perspektyvos užsiimti laisva ir nevaržoma kūryba.
– Kokių turite pomėgių? Kaip skleidžiasi jūsų asmenybė?
– Kai turiu laiko, mėgstu ką nors daryti rankomis. Anksčiau siuvau žaislus, dekoruodavau aplinką šventėms. Neseniai parašiau anūkei skirtą pasaką ir ją iliustravau. Į geriausios metų knygos nominaciją nepretenduoju, bet buvo smagu ir svarbu įprasminti naują ryšį. Jai paaugus tikrai turėsime, kuo užsiimti.
Mano išsilavinimas susijęs su menais, tad spirgu nuo perspektyvos užsiimti laisva ir nevaržoma kūryba: tapyba rankomis, ant sienų, koliažais ant langų, šešėlių teatrais ir 3D atvirukais. Jau domiuosi, kur gauti ar kaip pasigaminti ekologiškus dažus, plastiliną, kaip iš toršero padaryti indėnų palapinę.
– Kas jums yra moteriškumas?
– Tai neapibrėžiama. Kiekviena moteris moteriškumą supranta savaip, išreiškia individualiai. Objektyviai žiūrint, nėra vyriškumo ar moteriškumo šablonų, bet mūsų vertinimus ir lūkesčius stipriai veikia kultūra. Moteris yra žmogus, o žmogus yra visoks – aistringa(s), kūrybinga(s), ištverminga(s), stipri(-us), drąsi(-us), tačiau neįmanoma išvengti ir silpnumo akimirkų.