Šiandien Rokas su sužadėtine – vienu žymiausių lietuvių modelių Julija Steponavičiūte – kuriasi namus Vilniuje. Šiandien jis sau gali leisti atsisakyti darbų pasiūlymų ir dėl to nesigraužti. Tačiau taip buvo ne visada.
Kad išsilaikytų Londone ir galėtų studijuoti fotografiją, jam teko išbandyti ir renginių palapinių montuotojo, ir padavėjo įvairiose šventėse darbą, vėliau – fotografuoti nemokamai ir priimti visus pasitaikiusius pasiūlymus. Kad atsidurtų ten, kur šiandien yra, – nepamesti savo užsispyrimo ir atsakomybės jausmo.
Prireikė laiko, kad suprasčiau, jog dėl to, ką veiki, esi atsakingas tik pats sau.
Kadaise sau išsikėlęs tikslą tapti pirmuoju fotografu iš Lietuvos, dirbančiu tarptautinėje mados industrijoje, ant savo jaunų pečių užsimetė ir naštą – kai būdavo sunku ir norėdavosi viską mesti, užpuldavo mintys, kad negali to padaryti, nes tarsi yra pasižadėjęs kitiems.
„Jaučiau atsakomybę, nes garsiai kitiems pasisakiau savo tikslus, ir didelį spaudimą, kurį pats sau ir susikūriau. Kai pradėjau galvoti, kad iš tiesų, jei tik norėčiau, galėčiau viską mesti ir tai niekam net nerūpėtų, pasidarė laisviau. Prireikė laiko, kad suprasčiau, jog dėl to, ką veiki, esi atsakingas tik pats sau“, – atvirauja pašnekovas.
Įsimintiniausia – pažintis su Madonna
Roko pažintis su fotografija prasidėjo paauglystėje – būdamas penkiolikos vis įkišdavo nosį į odinį dėklą, kuriame gulėjo senelio „Kiev“ fotoaparatas. Galiausiai gavo jį iš senelio dovanų, o išryškinęs pirmą juostelę, kaip pats sako, „užsikabino“. Vėliau mama padėjo įsigyti skaitmeninį fotoaparatą.
Paklaustas, kas tuomet pakliūdavo į objektyvą, Rokas šypsodamasis sako: „Gėlytės, Pašilaičiai, traukinio bėgiai. Dar kažkur turiu albumą, atrodo, daugiausia ten – gėlyčių lapų. Manau, visi nuo to pradeda (juokiasi).“
Dabar tai gal nebūtų taip svarbu, tačiau, kai buvau tik pradedantis fotografas, staiga spausti ranką Madonnai buvo įsimintinas įvykis.
Nors mokykloje buvo sumanęs studijuoti grafinį dizainą, dvyliktoje klasėje pradėjęs dar daugiau dėmesio skirti fotografijai savo nuomonę pakeitė. „Tada dar prisidėjo ir kelionė į Niujorką – vykau aplankyti tuo metu ten dirbusios mamos. Viešėdamas pas ją vieną dieną praleidau su paparacu Gedu Svitojumi. Pamenu, sėdėjome mašinoje šalia Gwyneth Paltrow ir Chriso Martino namų, kad jis galėtų nufotografuoti jų dukrą Apple, – prisimena Rokas. – Norėdamas stoti į fotografiją Midlsekso (angl. Middlesex) universitete Londone, turėjau atsisakyti grafinio dizaino studijų, bet surizikavau ir man labai pasisekė.“
Šiandien Rokas dirba su Londone reziduojančia agentūra „Saint Luke Artists“, jo objektyvas krypsta į žinomus modelius, o kartais – ir aktorius. Tarp užsakovų – tokie žurnalai kaip „Vogue Ukraine“, „Vogue Russia“, „L'Officiel Mexico“, „Elle“, „Harper's Bazaar UK“, „Glamour UK“, „Glamour France“, „Glamour USA“, „Kinfolk“, „ES Magazine“, „Wonderland“, prekių ženklai „Net-a-Porter“, „Harrods“, „John Lewis“, „F&F“ ir daugelis kitų.
Neseniai fotografavo filme „Diunkerkas“ (angl. „Dunkirk“) pagrindinį vaidmenį sukūrusį Fionną Whiteheadą. Paprašytas įvardyti įsimintiniausią pažintį, prisimena dienas, kai dar tik pradėjo lipti karjeros laiptais ir dirbo kitų fotografų asistentu.
„Asistavau fotografui Yuvalui Henui jis gavo darbą fotografuoti Madonnos režisuojamo filmo aktorius. Pamenu, buvo labai daug įtampos, daug nurodymų, kaip elgtis, kaip bendrauti, kaip kreiptis į Madonną – nevadinti jos Madonna, o tiesiog Em.
Atėjusi ji susipažino su komanda, visiems paspaudė ranką. Dabar tai gal nebūtų taip svarbu, tačiau, kai buvau tik pradedantis fotografas, staiga spausti ranką Madonnai buvo įsimintinas įvykis. Ji man paliko labai griežtos ir žinančios, ko nori, moters įspūdį. Gerai pamenu jos juokelį: „Time is money, and the money is mine“, maždaug, nešvaistykite mano laiko“, – juokdamasis pasakoja Rokas.
– Kodėl jūsų žvilgsnis kadaise nukrypo būtent į mados fotografiją?
– Atvykęs studijuoti į Londoną atradau daug žurnalų, kurių pas mus nebuvo, mane sužavėjo gražios nuotraukos. Jos atspindėjo kažkokį kitą pasaulį – tai nebuvo nei dokumentika, nei tiesiog portretai, nors būtent portretų fotografija užsiėmiau studijų metais. Labai pamėgau fotografuoti žmones. Mano studijų baigiamasis darbas buvo Londono ūsuočių klubo portretai.
O į madą įkritau, kai baigęs mokslus susipažinau su viena lietuve manekene, atvykusia dirbti į Londoną. Padariau jos portretą, kuris labai patiko jos agentūrai „Elite London“. Jie pakvietė mane susipažinti ir pasiūlė padaryti daugiau modelių testinių nuotraukų. Pamenu akimirką, kai įžengiau pro agentūros duris – man ten viskas buvo įdomu. Taigi pradėjau su jais dirbti. Tiesa, už nuotraukas jie man pradėjo mokėti tik po keleto mėnesių. Iš pradžių už modelio fotosesiją gaudavau 30 svarų sterlingų, paskui ta suma kilo, taip po truputį ėmiau gyventi iš fotografijos.
– Kuo tada, prieš dešimtmetį, jus sužavėjo mados pasaulis ir kaip tas vaizdinys atrodo dabar?
– Sunku pasakyti... Iš fotografijos pusės, man atrodė lyg svajonės išsipildymas dirbti su tikrais modeliais, nes tos merginos atrodė įspūdingai. Ir vis labiau ėmė patikti pati mados fotografija. Po metų, praleistų agentūroje fotografuojant modelių testus, patys agentai pasiūlė ir net davė kontaktų fotografų, su kuriais galėčiau pradėti dirbti – jiems asistuoti. Tada prasidėjo darbas tikrose mados fotosesijose, tuo laikotarpiu dar labiau į tai pasinėriau. Penkerius metus asistavau kitiems fotografams, o savyje nešiojausi tikslą vieną dieną pačiam tapti pagrindiniu fotografu.
Tada sužavėjo tas išorinis grožis – atrodė, kad dirbantys mados pasaulyje tiesiog kuria gražius dalykus, daug keliauja.
Tada sužavėjo tas išorinis grožis – atrodė, kad dirbantys mados pasaulyje tiesiog kuria gražius dalykus, daug keliauja. Po dešimtmečio nebeliko tos mistikos ar stebuklo. Žmonėms, nepažįstantiems mados pasaulio, atrodo, kad jis labai glamūrinis, gražus, visi tik gerai leidžia laiką. Kai pats pradėjau dirbti fotografu, pajutau, koks didelis yra spaudimas, kiek reikia atsakomybės ir kiek streso patiri. Dabar tai yra darbas, kurį žinau, kaip atlikti. Aišku, vis dar susiduriu su įvairiais iššūkiais, tačiau, kaip ir daugelis kitų darbų, per tiek laiko tai tapo tiesiog įprasta.
– Neseniai grįžote iš Mauricijaus, kur dirbote viešbučių tinklo „Saint Regis Hotels“ leidiniui. Vis dėlto pažiūrėjus iš šono gali susidaryti įspūdis, kad dirbate svajonių darbą. Papasakokite apie sunkiąją, nematomą šio darbo pusę.
– Suprantu, kaip gali pasirodyti iš šono, tačiau tokios kelionės yra darbas. Ir šį kartą per tris darbo dienas neturėjau kada įšokti išsimaudyti, nors vandenynas nuo mano kambario buvo už 50 metrų. Kalbant apie grafiką, viskas sustyguota. Dirbti paprastai skrendame su visa komanda iš Londono, šis skrydis truko dvylika valandų.
Atvykęs į viešbutį suvalgiau sumuštinį ir išvykome apžiūrėti vietų, kuriose kitą dieną fotografuosime. Viskas turi būti sudėliota, aparatūra paruošta, vyksta susitikimas su modeliu, stiliste, drabužių matavimas. Tai trunka iki vakaro, tada bendra vakarienė ir miegoti. Šeštą ryto keliamės ir kimbame į darbus. Iki tamsos vyksta intensyvi fotosesija, paskui reikia sutvarkyti nuotraukas, paruošti klientui pavyzdžius, kopijas, tada vakarienė ir vėl miegoti. Kitą rytą – skrydis namo.
Anksčiau taip ir būdavo, o šį kartą, kaip ir praėjusiais metais, kai vykau dirbti į Pietų Afriką, paprašiau, kad mano atgalinį bilietą keletui dienų pratęstų. Taigi komanda išvyko, o aš pasilikau apylinkių apžiūrėti, nes kitaip – tiek to džiaugsmo paviešėti kitame pasaulio kampelyje.
– Kažkada esate sakęs, kad jau norėtųsi viską mesti ir užsiimti kuo nors kitu. Ar vis dar norisi?
– Kai taip sakiau, vis dar gyvenau Londone ir tada tikrai ėmiau nebematyti prasmės, nes buvo tarsi kokios žiurkių lenktynės – darbas-namai-darbas, niekam kitam nebelikdavo laiko. Išsikraustymas iš Londono buvo tas lūžis, kuris pakeitė ir motyvaciją darbo atžvilgiu.
Atrodė, kad visada viską turiu spėti, jausdavau įtampą, kad negaliu atsisakyti darbų, nes gyvenimas Londone brangus.
Maždaug prieš pusantrų metų pradėjau daugiau laiko praleisti Lietuvoje, o ilgainiui persikėliau čia gyventi, į Londoną ir kitur skrendu tik dirbti. Tada labai atsigavau ir dabar labai gera žinoti, kad galiu išskristi, padirbti ir grįžti į Vilnių, kur yra mano draugė, draugai, namai, čia randu daug veiklos. Atėjo ir ramybės pojūtis, nes anksčiau atrodė, kad visada viską turiu spėti, jausdavau įtampą, kad negaliu atsisakyti darbų, nes gyvenimas Londone brangus. Dabar galiu jų atsisakyti, suprantu, kad neprivalau visko spėti, ir tikrai gerai jaučiuosi (juokiasi).
– Dabar galite sakyti, kad gyvenate, kaip norite?
– Dabar tikrai gyvenu, kaip noriu. Atsisakau darbo, į kurį vykti nenoriu, džiaugiuosi dėl tokių, kaip pastarasis Mauricijuje, kad tokios progos pasitaiko.
– Tačiau gyvenime buvo laikotarpis, kai priimdavote kiekvieną atėjusį pasiūlymą?
– Tikrai buvo, iki susiradau agentūrą ir mane reprezentuojančią agentę, dariau viską, nes tik taip pavykdavo išsilaikyti. O kai gavau agentę, jaučiau dar didesnę atsakomybę jai. Kitas dalykas, Londone tiek daug fotografų, kai gauni pasiūlymą ir jo atsisakai, didelė tikimybė, kad tas klientas ir nebegrįš. Tad kol neturėjau reguliarių klientų, imdavau viską. Negalėjau nei savo laiko, nei atostogų planuoti, o jei ir išvykdavau kur, su savimi visada pasiimdavau savo techniką, kad jei ką, galėčiau iškart skristi.
Su Julija turime seną svajonę – mėnesiui išvykti į Balį ir nuo visko atitrūkti, ir niekaip nepavyksta to mėnesio atrasti, nes vis atsiranda darbų. Taigi visko atsisakyti negaliu, bet jau mokausi sakyti „ne“, ir pastebėjau, kad ir sulaukę neigiamo atsakymo, vis dėlto kai kurie klientai sugrįžta.
– Dabar vis daugiau laiko praleidžiate Lietuvoje, Vilniuje su Julija kuriatės savus namus. Bet tie namai, sumažinus darbų tempą, galbūt galėjo atsirasti ir Londone ar kitame pasaulio mieste?
– Darbas buvo vienintelis dalykas, kuris mane laikė Londone, man jis kaip miestas niekada nepatiko: žmonių perteklius, maži, baisiai užpeliję butai, brangu, beprotiškai ilgai trunka visur nuvažiuoti, jei draugai gyvena ne tavo rajone, beveik niekad jų ir nematai. Mane tas miestas vargino.
Prigyvenau akimirką, kai supratau, kad darbas nebeatsveria to, kur aš noriu būti.
Studijų metais dar buvo draugų, o baigę mokslus visi pradėjo išsikraustyti, beveik nebeliko pažįstamų. Bet aš turėjau tikslą, siekiau karjeros – norėjau tapti fotografu, todėl gyvenau ten ir dirbau, aukojau savo asmeninį gyvenimą. Ir prigyvenau akimirką, kai supratau, kad darbas nebeatsveria to, kur aš noriu būti.
Į Vilnių visada sugrįždavau vasaromis, per Kalėdas, nors gimiau Šiauliuose, didžiąją dalį gyvenimo leidau Vilniuje. Nėra kito miesto, į kurį norėtųsi sugrįžti ir jame gyventi, o parvykęs į Vilnių visada jaučiuosi tarsi grįžęs namo.
– Mados pasaulis, kaip ir kino, muzikos industrija, kupinas įvairiausių pagundų, jau nekalbu, kad nuolat supa gražios moterys. Kaip šioje mėsmalėje pavyko / pavyksta nepamesti savęs, atsispirti pagundoms?
– Nepamesti galvos man daugiausia padėjo mano sužadėtinė Julija. Esame kartu daugiau kaip aštuonerius metus, susipažinome tada, kai tik buvau pradėjęs lipti karjeros laiptais. Kadangi visada puoselėjome savo santykius, man tai buvo kaip atramos taškas. Ir į manekenes, su kuriomis susibendraudavau, labiau žiūrėjau kaip į drauges, nei leisdavausi į kokias nors pagundas.
Nepamesti galvos man daugiausia padėjo sužadėtinė Julija. Kadangi visada puoselėjome savo santykius, man tai buvo kaip atramos taškas.
O šiaip visada turėjau labai aiškų tikslą, ko siekiu, – norėjau dirbti su prekių ženklais ir žurnalais, su kuriais niekas iš lietuvių dar nebuvo dirbęs. Jaučiausi kaip pionierius, nes tiek kalbant apie studijas, tiek apie mados industriją, kai pradėjau dirbti – asistuoti fotografams, nesutikdavau ten kitų lietuvių fotografų, tik lietuves manekenes.
– Ar atradote mados pasaulyje asmenybę, kuri jus labiausiai žavėjo, gal tebežavi ir kodėl?
– Kai tik pradėjau dirbti mados pasaulyje, mane labai įkvėpė fotografai Peteris Lindberghas ir Paolo Roversi. Pamenu, kaip studijų metais vartydavau jų knygas, atrodė kažkas nepaprasto, svajodavau kada nors pats daryti tokio lygio, tokias įdomias nuotraukas.
– Vienas didžiausių jūsų darbų, nesusijusių su mados pasauliu, buvo praėjusiais metais pristatytas dokumentinis filmas „Rūta“. Kokia mintis paskatino imtis būtent tokio projekto?
– „Rūtą“ sukūrėme su bičiuliu kinematografu Ronaldu Buožiu. Kartu mokėmės mokykloje, studijavome tame pačiame universitete, jis visada daugiau dirbo su kinu, o aš turėjau seną svajonę sukurti dokumentiką, nes man tai buvo labai įdomu.
Dar mokykloje su Ronaldu ir klasioku Arnu kurdavome įvairius vaizdo filmukus, vadinomės „Geri filmai“ (juokiasi), dalyvaudavome žurnalo „Pravdos“ filmų festivaliuose, beje, su Ronaldu sukūrėme pirmą Leono Somovo ir Jazzu dainos „Mano“ vaizdo klipą. Ir Londone gyvendami vis ką nors kurdavome, tik ilgainiui pradėjau labiau koncentruotis į fotografiją, Ronaldas – į kiną.
Ir štai prieš porą metų sėdėjome virtuvėje ir gvildenome idėjas, ką galėtume padaryti, nes tuo metu turėjome daugiau laisvo laiko. Tada ir gimė mintis sukurti dokumentiką apie Rūtą. Ją asmeniškai pažinojome, paklausėme ir ji sutiko. Taigi viskas iš esmės prasidėjo iš neturėjimo ką veikti (juokiasi).
– Išties didelis ir puikus darbas, sulaukęs gerų įvertinimų. Ar nebuvo baisu imtis tokio projekto?
– Kai pradėjome, net nenutuokėme, į kokio dydžio projektą įklimpome. Buvo daug nesklandumų, problemų, tam panaudojome nemažai savo finansų, buvo tokių sunkių akimirkų, kai maniau, kad mes tikrai šio filmo neužbaigsime. Jį kuriant buvo daug įtampos, daug atsakomybės, ypač dėl Rūtos – filme ji taip apnuogina savo vidų, nežinojome, kaip žmonės tai priims.
Buvo tokių sunkių akimirkų, kai maniau, kad mes tikrai šio filmo neužbaigsime.
Mums tai buvo debiutinis filmas, nesinorėjo sukurti produkto, kad žmonės pažiūrėję sakytų: „Kokia nesąmonė!“ Buvo labai gera, kad filmas nepatyrė fiasko, o priešingai – sulaukėme daug padėkų, kad palietėme depresijos temą ir psichologinę sporto pusę. Po šio filmo supratau, kaip sunku ką nors tokio sukurti ir kad vis dėlto įmanoma įveikti tai, kas atrodo neįveikiama.
– Galbūt ateities planuose yra daugiau panašių darbų?
– Apie filmus dar keletą metų tikrai nenorėsiu galvoti, reikia pailsėti po šio. Bet jei ir bus, norėčiau tai daryti kitaip – iškart tam rasti finansavimą ir turėti didesnę komandą, kad nereikėtų visko pradėti kaip Laukiniuose Vakaruose.
– Ar kada susidūrėte su jausmu, kad turite daug, gal net iš esmės viską, ko reikėtų, bet norisi dar daugiau?
– Būna tokių akimirkų. Pastebėjau, kad, kai ko nors labai nori, sieki to, daug dirbi, o kai pasieki, atsiranda tuštuma. Kaip befilmuojant „Rūtą“ sakė jos treneris: daugeliui olimpinių atletų prasideda depresija, nes kai esi sumušęs pasaulio rekordus, laimėjęs olimpinį auksą, viskas, ką daugiau pasieksi, bus tiek pat arba mažiau.
Pastebėjau, kad, kai ko nors labai nori, sieki to, daug dirbi, o kai pasieki, atsiranda tuštuma.
Ilgainiui ėmiau suprasti, kad laimė yra vidinė būsena ir ji kuriama ne pasiekimais. Kaip ją pasiekti ir išlaikyti, dar nežinau. Kartais pagalvoju, kad visas mano gyvenimas yra toks: dienoraštis užpildytas, visko daug ir aš tiesiog bandau visur spėti ir viską atlikti. Tarsi pats negyvenu, o tik vykdau užklausas. Tad tiesiog stengiuosi galvoti apie tai, ką darau šiandien, kad tai irgi yra faina, ir atrasti laiko tam, ko visada norėjau, bet anksčiau tam laiko neturėjau.
– Sakėte, kad laimė yra vidinė būsena. O kada jaučiatės laimingas?
– Dabar jaučiuosi laimingas, nes tikrai turiu laisvę rinktis, ką noriu veikti. Nesijaučiu įstrigęs, kad jei ką nors mesiu, neturėsiu kitų variantų, kuo galėčiau užsiimti. Darau tai, ką noriu, – fotografuoju ir per tai atrandu daug pasaulio.
Apskritai man fotografija visada buvo kaip raktas, atrakinanti duris į šalis ir vietas, į kurias galbūt niekada nenukeliaučiau ar paprastai nepatekčiau, ir leidžiantis susipažinti su žmonėmis, su kuriais veikiausiai niekada net nesusitikčiau. Mėgstu fotografiją ir tai darau ne dėl pinigų, o dėl gyvenimo būdo, kuris man ir yra laimė.
15min GYVENIMAS tęsia straipsnių ciklą „Gyvenu, kaip noriu“ – apie žmones, vieną dieną nutarusius iš esmės keisti savo gyvenimą. Vienus paskatino asmeninės ambicijos ir siekiai, kitus – seniai kirbėjusios svajonės, meilė kitam arba tiesiog pačiam sau. Trečius – supratimas, kad galima gyventi taip, kaip visi, bet galima gyventi ir taip, kaip kiti niekada negyvens. Tiesiog klausant savo vidinio balso.
Pažįstate tokių žmonių, o gal pats esate vienas jų? Parašykite: i.pepceviciute@15min.lt.
