Save atradusi mados industrijoje menininkė džiaugiasi pasirinkusi ne tokį populiarų, sunkesnį kelią – tai jai suteikė daugiau pasitikėjimo ir ryžto imtis netikėtų darbų, kurie iš tiesų prikausto dėmesį ir nukelia į spalvingą mados pasaulio areną. Šios vasaros pabaiga ir ruduo Anya'ai Dee pilni iššūkių – jau labai greitai ji pradės pirmąją workshop'ų seriją, o kiek vėliau žada pristatyti originalių aksesuarų liniją.
– Nors jauni menininkai tampa vis labiau disciplinuoti, daugelis prisipažįsta mieliau dirbantys vakare ar naktį, o tu?
– Aš stengiuosi savyje tą keisti, nes manau, kad pasakymas „esu pelėda, o ne vyturys ir rytais negaliu normaliai dirbti“ tėra šabloninis tinginių pasiteisinimas. Stengiuosi dirbti ir dieną, o jei užmiegu anksčiau, visai produktyviai ir žvaliai dirbu ir rytais. Galbūt darbo ritmas priklauso nuo mėnulio fazės...
– Dirbi daug, su kokia nuotaika imiesi naujų darbų – lengva, sunku?
Aš dažnai jaučiu, kad turiu, ką parodyti ir pasakyti visuomenei, tai ir stimuliuoja veikti.
– Jeigu kaskart manyčiau, kaip sunku – neprisiversčiau nieko padaryti. Mūsų mintys – mūsų pagrindiniai priešai, kai mažiau mąstai, o greičiau pradedi daryti, viskas klostosi sklandžiai. Tada jei ir atsiranda kokių trikdžų, jie jau neatrodo tokie baisūs kaip pradžioje. Svarbiausia jausti tai viduje: aš dažnai jaučiu, kad turiu, ką parodyti ir pasakyti visuomenei, tai ir stimuliuoja veikti.
– Girdėjau, jog kuriesi naujoje erdvėje – atidarysi studiją. Kokia ji bus?
– Kol kas neapsisprendžiau, ar tai bus visiems prieinama meno erdvė, ar tik mano uždara kūrybinė studija. Bandau ją įsirengti taip, kad čia būtų maksimaliai patogu, jauku ir nesinorėtų niekur kraustytis.
– Svarbu dirbti išskirtinėje erdvėje?
– Taip, man svarbu, nes esu žmogus-vizualas. Išskirtinumas, žinoma, neturi nieko bendro su prabanga – erdvė gali būti tiesiog švari, minimaliai apkrauta spalvomis ir daiktais, tačiau gerai nuteikianti kūrybai. O gali būti atvirkščiai – iki negalėjimo rafinuota prabanga, preciziškai suderintos spalvos, bet visiškai netraukianti kurti. Man būtina žiūrėti į gražius dalykus, formas, matyti kažką, kas įkvepia kurti. Nors visada pačios savęs paklausiu – „kas tas gražu“? Juk ta pati gėlė graži ir kol žydi, ir kai nublunka, tik tas grožis jau kitoks, gilesnis...
– Galbūt jau naujojoje studijoje organizuosi pirmąjį savo asmeninį workshop’ą – ko jame mokysi?
– Ne, šiuo metu durų į studiją dar neatveriu ir šiam projektui nuomosiu kitas patalpas. Labai jaudinuosi, nes viso organizacinio darbo imuosi viena, nors man tai iš tiesų labai įdomu. Per pirmą užsiėmimą (rugpjūčio 27 dieną – aut.) dalyviai ne tik sužinos mano sėkmės istoriją, bet ir patys išbandys mados iliustraciją – kol žinios šviežios ir naujos, būtina jas pritaikyti praktikoje! Tikiuosi, kad šie workshop’ai bus ilgalaikis projektas, nes kiekvieno metu nagrinėsime ir analizuosime skirtingas temas; jei apsilankei viename, nereiškia, kad ir toliau negali jų lankyti. Užsiėmimų akcentas – konkretus laikotarpis ir jo įtaka dabartinei madai bei jos iliustracijai, modelio pozavimas ir piešimas iš natūros.
– Žinau, kad dirbtuvių metu nepamirši ir lietuviškų prekių ženklų. Kodėl tau tai svarbu?
– Man malonu bendradarbiauti su lietuvių dizaineriais – jie talentingi ir be galo sumanūs. O užsiėmimo metu piešime modelius, vilkinčius tam tikrų prekės ženklų – jų kol kas nenoriu konkretinti – drabužius.
– Gal kuris nors mados laikotarpis yra tavo favoritas?
– Man labai imponuoja septintojo–aštuntojo dešimtmečių mada, tuomet atsirado tiek skirtingų stilių ir krypčių. Būtų įdomu ir pačiai atsidurti tame laike, kai kaip šokiruojanti naujiena pristatytas mini sijonas tapo populiarus, kai žmones buvo galima nustebinti ir išgauti gyvas emocijas. Tiek mene, tiek kino industrijoje, tiek madoje tai buvo pilnas naujovių laikotarpis.
– Pakalbėkime apie tavo pačios piešimo stilių – jis išskirtinis ir be galo ryškus.
Manau, aš laužau taisykles ir noriu, kad ir kiti jas laužytų! Tikrai nesakau, kad jų mokytis ir žinoti nereikia, bet aklai vadovautis – niekada.
– Manau, aš laužau taisykles ir noriu, kad ir kiti jas laužytų! Tikrai nesakau, kad jų mokytis ir žinoti nereikia, bet aklai vadovautis – niekada. Kitaip tariant, niekam nepakenkė anatomijos žinios, tačiau savo darbais noriu parodyti, kad galima į tą patį dalyką žvelgti ir visai netradiciškai.
– Gal ryškios ir charakteringos spalvos dominuoja ne tik tavo darbuose, bet ir spintoje?
– Taip! Dailės akademijos laikai manęs nepalaužė, nors ir bandė man suteikti pilkumo. Kita vertus, suprantu pilkos spalvos grožį ir tai, kad reikia iki jos užaugti. Tačiau kol kas mano siela prašo spalvų! Žinoma, ir man pasitaiko juodai-pilkų-dramatiškų dienų... O kartais tiesiog norisi „pataškymų“ ir netikėtumų visur. Toks jau mano būdas – esu nenuspėjama ir emocinga.
– Ar ir iliustracijos gimsta taip netikėtai, improvizuojant?
– Ne, taip teigti, nes dirbu su nuotraukomis ir jų detalumu – mados iliustracijų piešimas yra labai logiškas, išanalizuotas ir apgalvotas iš anksto. Jei pamatau nuotrauką ir ji man patinka – gražios spalvos, tekstūros, modelio pozos, yra faktūriškumo – piešiu net negalvodama, o jei ne – net nebandau pradėti. Nors pasitaiko ir išimčių, bent jau pati visada esu atvira iššūkiams.
– Ar turi mėgstamą aprangos stilių – klausiu ir apie iliustracijas, ir apie tavo pačios aprangą?
– Negalėčiau išskirti kažkurio vieno, svarbiau, kaip viskas tarpusavyje dera ir žaidžia. Man patinka ir romantika, ir grunge, ir boho, ir lėlytės stilius. Klausimas vienas – ar turi skonį, ar ne?
– Tu trauki akį – nesunku išdrįsti būti kitokia?
Dabar visus crazy dalykus perkeliu į savo darbus, kur išskirtinumas yra privalumas.
– Jau susitaikiau su tuo, kad į mane visi atkreipia dėmesį – vaikštau ir apsirengusi raudonas pėdkelnes, ir užsidėjusi žalią peruką – taip taip, buvo ir toks laikotarpis. Taip jau gimsta savotiška misija – būti kitokia ir rodyti pavyzdį. Kaip ir kiekvienas meniškas, jautrus žmogus reaguoju į kandžias pastabas ir pasakymus, bet stengiuosi klausytis savo balso ir per daug neimti į galvą. Kaip jaučiu, taip ir darau. Niekada niekur nepritapdavau: nei darželyje, nei mokykloje, nei akademijoje tarp menininkų. Nesistengiau specialiai atkreipti į save dėmesio, viskas man išeina netyčia, intuityviai. Dabar visus crazy dalykus perkeliu į savo darbus, kur išskirtinumas yra privalumas.
– Galbūt vis tiek yra kažkas, ko vengi net ir darbuose?
– Man nepatinka bet kokia nuobodybė – spalvos, išraiškos, modelio pozos. Iliustracija turi perteikti emociją, o kai nuotraukoje nėra įdomios formos, print’ų ar kažko, kas užkabintų, išreikšti ir sukurti emociją labai sudėtinga.
– Apie ką dabar svajoji?
– Visų svajonių ir planų neišduosiu – paliksiu tai kol kas sau ir artimiesiems, noriu pradžioje jas įgyvendinti. Artimiausi planai – šį rudenį pristatyti savo asmeninę aksesuarų kolekciją, susietą su iliustracija. Nenorėčiau konkretinti, kas tai bus, bet bus įdomu ir neregėta. Šis projektas – mano ir mano vyro bendras darbas, abu esame maksimalistai ir stengiamės sukurti kuo geresnį rezultatą.
