Didelio susidomėjimo Lietuvoje sulaukusi amerikiečio žurnalisto ir psichologo Roberto Wrighto knyga „Kodėl budizmas yra pagrįstas“ iškelia budistines tiesas, pagrįsdamas jas psichologijos ir neuromokslo požiūriu. Dar daugiau: autorius primena, kaip galima iš kančių ir iliuzijų ištrūkti.
Apie knygoje išdėstytus teiginius nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje diskutavo dzenbudistas vienuolis Kęstutis Marčiulynas (Bo Haeng) ir neurobiologas, Lietuvos neuromokslų asociacijos prezidentas, VU profesorius, dr. Osvaldas Rukšėnas.
„Kaip suprasti pasaulį kaip iliuziją?“
Diskusiją moderavusiam leidyklos „Kitos knygos“ atstovui Dariui Pocevičiui iškėlus klausimą, kaip suprasti vieną kertinių budizmo teiginių apie žmogui būdingą iliuzinį pasaulio suvokimą, O.Rukšėnas teigė, jog tai, ar mus supantis pasaulis iš tikrųjų nėra toks, koks atrodo, yra vienas pamatinių klausimų, neturinčių aiškaus atsakymo.
„Pažvelgus iš neurobiologinės pusės, mes gyvename ne tai, kad iliuziniame pasaulyje, bet, galima sakyti, nepažiniame pasaulyje. Visi mūsų jutimai pasireiškia per keletą tarpinių grandinių (procesų), ir, patikėkite manimi, nė vienas mūsų jutimas nesudaro galimybės išorinio pasaulio pažinti tiesiogiai. Tad tai, kas vyksta, priimame kaip duotybę, ir, kol nesuki galvos, viskas būna gerai“, – sakė profesorius.
O K.Marčiulynas nurodė, jog, pagal zen filosofiją, pasaulis yra iliuzija, kol sąmonė nėra skaidri: „Bet kai sąmonė skaidri ir atspindi esamąjį momentą, kai tavyje nebėra tų „patinka, nepatinka, noriu, nenoriu“ – tada tu gali atpažinti tiesą.“
Visos problemos – per troškimus
D.Pocevičius taip pat pacitavo knygoje aprašytą senąją budistinę tiesą, jog žmonės, ieškodami malonumų, yra pasmerkti patirti kančią. D.Pocevičiaus manymu, mums, hedonistams, išauklėtiems trokšti patogumų ir komforto, tas malonumo ir kančios santykis yra paradoksalus.
O.Rukšėnas tikino, jog malonumų siekis yra labai biologiškas: jų ieškome nuo pat mažens, o augdami tais troškimais dar labiau apaugame. Kita vertus, profesorius nurodė, kad jam budistinė malonumo ir kančios idėja yra labai patinkanti.
„Jei giliau paanalizuosi, taip ir yra, kad visos problemos kyla per troškimus. Apribok troškimus – viskas atpuls. Mano galva, žvelgiant bet kuriuo racionaliu požiūriu, tai labai paprasta ir aišku. Bet kitas klausimas – kaip tai įgyvendinti? Čia jau sudėtingiau.
Yra vakarietiškas mokslas, kuris sako, kad autonominiame lygmeny daug kas nevaldoma, yra ir rytietiškos praktikos, kurias įvaldę asmenys daro tai, ko pagal vakarietišką mokslą neturėti vykti“, – komentavo mokslininkas.
Tuo metu K.Marčiulynas įvardijo, jog kančią sukelia nepasitenkinimas esama situacija.
„Mes nežinome, kas vyks, ir nesame pasiruošę kiekvienai situacijai, bet kažkodėl iškart norime, kad kažkas būtų kažkaip kitaip. Tai ir yra kančia. Ir kai tik bet koks noras atsiranda – pakliūni į kančios sferą“, – aiškino jis.
Vienuolio teigimu, jei žmogus jaučia palaimą ir yra patenkintas dabartimi, jis viską ir gauna: „Atsisakyk visko – viską gausi. Gražūs žodžiai. Bet tai yra praktika, o ne teorija.“
K.Marčiulynas įvardijo, jog kančią sukelia nepasitenkinimas esama situacija.
Meditacija – būdas atitrūkti ir pamatyti pasaulį naujai
Pabaigoje diskusija pakrypo link meditacijos: praktikos, kuri aprašoma knygoje, ir kuri – budistiniu požiūriu – gali padėti išsklaidyti ar bent susilpninti iliuzijas ir jų poveikį gyvenime.
O.Rukšėnas, vertindamas meditaciją iš Vakarų mokslo perspektyvos, pirmiausia nurodė, kad mokslinių tyrimų, susijusių su meditacija, nėra daug. Anot jo, problema ta, jog tyrimai su šiuolaikinėmis technologijomis yra brangūs, tad norint tirti vieną ar kitą dalyką, reikia rasti „entuziastą“, kuris bent jau palaikytų tyrimo idėjas ir sutiktų skirti finansavimą.
„Aišku, vis tiek yra tų, kurie tiria meditaciją, ir tas pažinimas kažkiek stumiasi į priekį. Jau seniai nustatyta, kad medituojant „persiskirsto“ kraujotaka ir įvairūs procesai organizme. Bet, kalbant apie smegenis, pastebėta, kad esant meditatyvinės būsenos smarkiai sumažėja aktyvumas vadinamos asociatyvinės srities, į kurią „sueina“ informacija iš įvairių jutimų. Tai reiškia, kad išnyksta riba tarp „aš“ ir išorės. Kitaip tariant, gilios meditacijos metu atitrūkstama nuo dabartinio erdvėlaikio“, – komentavo profesorius.
K.Marčiulynas antrino, jog meditacijos metu nurimsta informacijos gavimas iš juslių, ir tokiu būdu mokomasi atpažinti savo pojūčius, valdyti juos bei pasiekti tam tikrą palaimos būseną.
„Meditacija reikalinga, būtina, tai – natūrali būsena. Per meditaciją tu pažvelgi į save iš šono ir pamatai, koks piktas esi, todėl, kad nesutampi. Bet kam tau sutapti su kažkokiais nemalonumais, iliuzijomis, kurios trukdo gyventi?
Per meditaciją išmoksti tai suvokti, ir sąmonė tampa veidrodžiu. Tada žmogus atpažįsta tiesą, o santykis su jokiu reiškiniu „neišmuša iš vėžių“. Tuomet žmogus jaučia harmoniją. Jaučia bendrumą su visais, su viskuo. Toks žmogus net medžio nenukirs. Subtilūs dalykai“, – kalbėjo vienuolis.
Ir pridūrė, jog meditacija tėra tik metodas pasiekti sąmonės skaidrumą. Anot jo, mes visi gebame nurimti, kontempliuoti, vizualizuoti, ir nebūtinai tai turi vykti per meditaciją.
