Pateikiame Manto Karanausko interviu su E.Stankevičiumi. Interviu ištrauka yra iš M.Karanausko knygos „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“ („Alma littera“, 2019).
VISUS IŠ KNYGOS PUBLIKUOTUS TEKSTUS RASITE ČIA.
Netoliese purškė fontanai, o Eidvydas per beveik dvi valandas papasakojo savo sėkmės istoriją. Buvo įdomu girdėti balsą, kuriuo įgarsinta daugybė filmų, ir jausti puikias emocijas, kuriomis kone spinduliavo pašnekovas.
– Ar vaikystėje žiūrėdamas filmus pagalvodavote, kad norėtumėte dirbti filmų garsintojo darbą?
– Tokių minčių niekada nebūdavo. Tačiau visai neseniai pagalvojau, kad mano tėtis, kuris buvo inžinierius, vaikystėje dalyvaudavo raiškiojo skaitymo konkursuose. Jis man buvo ne kartą užsiminęs, kad norėjo tapti aktoriumi. Dabar jaučiu, kad tarsi esu įgyvendinęs jo svajonę.
Esu baigęs mokyklą Radviliškyje, mieste, kur daugybė žmonių dirba su geležinkeliu susijusius darbus. Būdamas vaikas aš svajojau būti traukinio mašinistu.
– O po mokyklos – iš karto studijos?
– Į Vilniaus universitetą buvau įstojęs tuomet, kai man buvo 26 metai. Neakivaizdžiai studijavau žurnalistiką, bet studijų nebaigiau. Dabar dažnai galvoju, kad reikės grįžti ir jas pabaigti.
– Koks buvo pirmasis darbas?
– Vaikystėje man yra tekę dirbti žemės ūkio mašinų gamykloje Radviliškyje. Toje gamykloje inžinieriumi dirbo mano tėtis. Jis su keliais kitais kolegomis pakviesdavo vasaromis savo vaikus padirbėti, tad dirbau ir aš. Pamenu, tai buvo didelė gamykla, pagamintos detalės būdavo parduodamos visoje Sovietų Sąjungoje.
– Ką veikėte baigęs mokyklą?
– Buvau išvykęs darbuotis į Daniją. Žinojau, kad keli vaikystės draugai buvo išvykę ten padirbėti, tad išvažiavau ir aš. Norėjau ne vien užsidirbti pinigų, bet ir pamatyti platesnį pasaulį. Ten apie metus dirbau žemės ūkio darbus. Toliausiai iš Lietuvos iki tol buvo tekę išvykti iki Rygos, Talino, tad buvo įdomu pamatyti kitą šalį. Taip pat susipažinau su kita kultūra, pramokau anglų kalbos.
Grįžus į Lietuvą man didelį įspūdį padarė prasidėjusi popradijo kultūra. Tuo metu lietuviškų radijo stočių buvo nedaug, tačiau jau buvo atsiradę M-1 ir „Radiocentras“. Taigi atvykau į Vilnių ir bandžiau įsidarbinti radijo stotyje M-1. Dalyvavau laidų vedėjų atrankoje, bet sėkmė man nenusišypsojo. Po šios nesėkmės grįžau gyventi į Radviliškį ir įsidarbinau anglų kalbos mokytoju netoli Radviliškio esančios Šeduvos vidurinėje mokykloje.
Nepajutau pašaukimo mokyti vaikus ir po pusmečio su šiuo darbu atsisveikinau.
Tuo metu Lietuvoje trūko mokytojų, tad nesunkiai gavau darbą. Grįžęs po pamokų į Radviliškį vienoje įmonėje dar dirbau vertėju.
Mokykloje gana greitai supratau, kad šiam darbui man trūksta pedagoginės kompetencijos, nepajutau pašaukimo mokyti vaikus ir po pusmečio su šiuo darbu atsisveikinau.
Vėliau pastebėjau skelbimą, kad ieškomas radijo laidos vedėjas Šiauliuose atsiradusiame „Saulės“ radijuje. Atvykus į pokalbį dėl darbo man reikėjo per mikrofoną paskaityti dalį žinių teksto. Atsimenu, kad labai jaudinausi, bet viskas gerai pasisekė ir mane priėmė į darbą.
Po metų radau skelbimą, kad Vilniuje įsikūrusi Baltijos televizija, kuri tuo metu programą transliavo tik Vilniuje, ieško filmų garsintojo. Ten mane priėmė į darbą, teko filmus garsinti su Daiva Tamošiūnaite-Budre. Tai buvo įdomi patirtis, niekada nebuvau pagalvojęs, kad galėčiau garsinti filmus.
Dirbdamas su Daiva Tamošiūnaite kartą prasitariau, kad bandžiau įsidarbinti radijo stotyje M-1. Tuo metu ji dirbo „Radiocentro“ muzikos stotyje ir su Vyteniu Sinkevičiumi vedė laidą „Saulės smūgis“, pakvietė ir mane. Tuometinis „Radiocentro“ programų direktorius šviesaus atminimo Gintaras Ruplėnas mane priėmė į darbą ir pradėjau dirbti naktiniame radijo stoties eteryje. Vėliau ėmiau vesti laidas ir dieniniame eteryje. Iki šiol esu dėkingas Gintarui Ruplėnui, kad įžvelgė mano kūrybiškumą.
– Kiek laiko dirbote „Radiocentre“?
– Iš viso dirbau apie septynerius metus. Vėliau apie trejus metus darbavausi radijo stotyje M-1. Taip pat esu įgijęs darbo patirties radijo stotyje „Zip FM“, bet ten dirbdamas nesijaučiau gerai.
– Kokie reikalavimai keliami žmogui, norinčiam tapti radijo Stoties laidos vedėju?
– Sunku pasakyti, kokie reikalavimai keliami, bet aš numanau, kas lemia sėkmę. Pirmiausia charizma. Radijo laidos vedėjas turi būti charizmatiškas žmogus. Man šypseną kelia antraštės „Kaip išmokti būti charizmatiškam“. Išmokti tokiam būti neįmanoma, toks turi gimti. Tai prigimtinis dalykas, kurio negali pakeisti.
Antras svarbus dalykas – turi būti asmenybė.
– Ką reiškia būti asmenybe?
– Dirbdamas populiarioje radijo stotyje, kurios klausosi daugybė žmonių, turi mokėti apie nesvarbius dalykus kalbėti įdomiai. Taip pat svarbu mokėti pažvelgti į kasdienius dalykus kitu kampu.
– Šiuo metu esate profesionalus filmų garsintojas, bet nesate baigęs studijų. Gal jos visai nereikalingos?
– Filmų garsintoju dirbu jau daugiau kaip 20 metų, esu įgijęs daug darbo patirties. Dirbant mano darbą baigtos studijos nėra didelis privalumas. Manau, kur kas svarbiau kai kurie prigimtiniai dalykai, kurie ir lemia žmogaus sėkmę. Iki šiol už tai esu dėkingas tėvams. Yra ir daugiau tokių profesijų, pavyzdžiui, renginių vedėjo – jo sėkmę lemia įgūdžiai, kurių universitetas nesuteikia. Tačiau esu įsitikinęs, kad reikia baigti ir studijas. Jos suteikia vertingų žinių, studijuodamas žmogus plečia akiratį.
– Pakalbėkime apie dabartinį jūsų darbą – kaip jis vyksta?
– Kol filmą žiūrovai pamato televizijoje, su juo dirba nemažai žmonių. Pirmiausia – vertėjai, jie išverčia filme pasakytus žodžius į lietuvių kalbą. Vėliau tekstą peržiūri redaktoriai, parengia jį skaityti. Jei filmas trunka pusantros valandos ir jei tekstas skaitomas vidutiniu greičiu, tai yra maždaug 35 lapai teksto. Jei filme daug ir greitai kalbama, gali susidaryti ir 50 lapų teksto.
Taip pat dirba žmogus, kuris skirsto filmus pagal rodymo laiką. Galiausiai filmą įgarsina filmo garsintojas, dirbdamas su garso režisieriumi. Mano darbo vietoje yra du ekranai. Viename rodomas tekstas, o kitame filmas.
– Kada įgarsinti skirtą tekstą pamatote pirmą kartą?
– Su tekstu niekada nesusipažįstu iš anksto, jį skaitau matydamas pirmą kartą. Kaip ir dauguma tokį darbą profesionaliai dirbančių žmonių, matau iš karto maždaug penkias eilutes sudarančią teksto pastraipą. Įprastai kasdien filmus garsinu po aštuonias–devynias valandas be pertraukų, tad susipažinti su skaitomu tekstu tiesiog nėra laiko. Dažniausiai įgarsinti filmą užtrunku tiek, kokia yra bendra jo trukmė.
– Ar galėtumėte papasakoti, kuo skyrėsi darbo sąlygos tada, kai atėjote dirbti, nuo dabartinių?
– Pats darbas vyksta šiek tiek greičiau, dinamiškiau. Kai pradėjau dirbti radijo stotyse, jos muziką transliavo naudodamos kompaktines plokšteles ar net garsajuostes. Televizija filmus įrašinėjo į dideles vaizdajuostes, o dabar viskas laikoma kompiuterinėse laikmenose, kurios užima kur kas mažiau vietos.
Seniau, jei garsinant filmą įsiveldavo klaida, ilgai užtrukdavo, kol būdavo surandama reikiama filmo vieta ir klaida ištaisoma. Dabar viskas užtrunka keletą sekundžių.
– Kokio žanro filmus jums labiausiai patinka garsinti?
– Man patinka vadinamasis gilus kinas. Kad ir kaip būtų keista, nors daug metų linksminau radijo klausytojus, aš savęs negalėčiau pavadinti linksmu žmogumi. Jei paklaustumėte televizijos prodiuserių, kokiems filmams įgarsinti aš labiausiai tinku, turbūt sulauktumėte atsakymo, kad komedijoms. Aš nerandu atsakymo, kodėl taip yra. Būti rimtam nesudėtinga, užtat žiūrovui perduoti linksmą emociją nėra paprasta.
– Kas yra mokytojai, autoritetai, iš kurių mokotės garsinti filmus?
– Lietuvoje nėra daug gerai filmus garsinančių žmonių. Man puikų įspūdį yra padaręs Tomas Bandza. Niekada nesu jo sutikęs, bet esu daugybę kartų girdėjęs ir manau, kad jis savo darbą atlieka nepriekaištingai.
Didžiulis autoritetas man yra Rytis Zemkauskas, jį net pavadinčiau savo netiesioginiu mokytoju. Su juo esu nemažai bendravęs, man jis patiko ne tik kaip filmų garsintojas, bet ir kaip asmenybė.
– Gal atsimenate kokių nors įdomių nutikimų garsinant filmus?
– Atsimenu vieną, kuris nutiko man pačiam. Kartais verta paklausyti savo įgarsintų filmų. Retai tai darau, bet kartą vakare gamindamas valgį įsijungiau LNK televiziją ir ji kaip tik rodė filmą, kurį buvau visai neseniai įgarsinęs.
Juokingiausia, kad tas filmas ir toliau rodomas su ta pačia klaida.
Tame detektyviniame filme paskutinėje scenoje labai šauni mergina, nušovusi visus nusikaltėlius, ištaria žodį, į kurį turėjo būti sutelkta visa filmo mintis. Mergina nukreipia ginklą į paskutinį likusį piktadarį ir pasako paskutinį lemiamą žodį. Tas žodis buvo „freeze“. Greičiausiai turėjau pasakyti „rankas aukštyn“, bet išgirdau save sakant žodį „šaltis“.
Buvo įsivėlusi komiška klaida, kurią galbūt padarė vertėjas, o gal ir aš pats. Taigi kartais pasitaiko nuotaikingų įvykių. Juokingiausia, kad tas filmas ir toliau rodomas su ta pačia klaida.
– Kas jums darbe teikia didžiausią laimę?
– Didžiausią laimę teikia tai, kad aš dirbdamas mėgstamą darbą jaučiuosi esantis savo vietoje. Darydamas tai, ką darau, esu labai laimingas. Pinigai nėra pats svarbiausias dalykas, labai svarbu dirbti tai, kas tiesiog patinka. Net galėčiau patinkantį darbą palyginti su meile. Žmonės ieško formulės, kaip surasti gyvenimo meilę. Taigi tiek santykiai su kitu žmogumi, tiek darbas turi teikti džiaugsmą ir turi gerai sektis.
Daugiau detalių iš interviu su Eidvydu rasite M.Karanausko knygoje „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“.
Herojai – žinomi ir nežinomi mums žmonės, pačių įvairiausių profesijų atstovai, kuriuos vienija tikėjimas, jog jiems pavyko atrasti pasitenkinimą bei džiaugsmą teikiančią veiklą.
