Legenda tikina, kad jis buvo religinis menininkas, kūrė „dvasines ikonas, pripildytas sakralios tuštumos“. Rothko drobės visai tinka meditacijai ir jose gali įžiūrėti, ką nori, bet pats autorius buvo tolokai nuo dangaus.
Rothko jautėsi esąs mesijas, atradęs meno paslaptį, ir iš to kilo visos jo problemos. Jis pats save garbino, bet ir kankinosi.
Jis lengvai užkariaudavo moteris, galėjo būti žavus ir sąmojingas, bet retai tuo naudojosi. Dailininkai jį gerbė, bet laikėsi atokiai; jų draugystė su Marku apsiribodavo pokalbiais apie tapybą. Rothko jautėsi esąs mesijas, atradęs meno paslaptį, ir iš to kilo visos jo problemos. Jis pats save garbino, bet ir kankinosi: buvo kompleksuotas, liguistai jautrus, lengvai pažeidžiamas, visus kolegas vertino kaip pavyduolius ir konkurentus, o jų komplimentus – kaip klastą.
Apie meną vyras galvojo nuo ryto iki vakaro. Jo parodos galerijoms tapdavo tikru išbandymu, nes jis reikalaudavo ypatingo apšvietimo, tam tikros erdvės, konkrečios sienų spalvos. Pats Rothko iš parodų neturėdavo džiaugsmo: per atidarymus virsdavo paranojiku ir ligoniu, o paskui į jas kasdien vaikščiodavo kaip į darbą – slankiodavo paskui lankytojus, kad išgirstų jų komentarų.
Rothko ambicijas gerai iliustruoja viena istorija. 1958 m. Niujorko Manhatane iškilo labai modernus „Seagram“ dangoraižis. Jame architektas Philipas Johnsonas įrengė „Four Seasons“ restoraną ir pasiūlė tapytojui papuošti dvi jo sales: honoraras (35 000 JAV dolerių) anuomet buvo įspūdingas, o užsakymas – prestižinis, tokio nebuvo gavęs nė vienas abstrakcionistas. Rothko sutiko ir net išsaugojo orų veidą: „Turėjau pagiežingų intencijų. Ruošiausi sugadinti apetitą kiekvienam kalės vaikui, kuris pietaus tame restorane.“ Jis dirbo daug mėnesių. Galiausiai instaliavo paveikslus ir išvyko į Italiją. O grįžęs aplankė jau veikiantį restoraną. Paskui kelias savaites Rothko siautėjo: „Neleisiu, kad žmonės, kurie valgo tokį maistą už tokią kainą, vertintų mano meną!“ Jis net tapęs milijonieriumi manė, kad pietūs neturėtų kainuoti daugiau nei 5 dolerių, bet įtūžio priežastis buvo kita: tapytojo kūriniai pateko į visiškai netinkamą aplinką. Ir Rothko, su triukšmais grąžinęs honorarą, visus juos nulupo nuo sienų...
Rothko tėvai pirmųjų savo vaikų susilaukė Lietuvoje, bet paskui persikėlė į Daugpilį. Vaistininkas Jakobas Rotkovičius nebuvo turtingas ir jo žmona Ana, auklėta anglės guvernantės, skalbdavo naktimis, kad niekas nematytų, kaip ponia dirba juodus darbus. Tačiau senis Rotkovičius, išmintingas ir tvirto charakterio, sugebėjo vaikus išleisti į žmones: duktė tapo stomatologe, du sūnūs Vilniaus universitete baigė farmaciją. Tik pagrandukas Markas nieko nespėjo: jam buvo vos dešimt metų, kai šeima emigravo į Ameriką.
Beveik iškart mirė tėvas, vaikui teko dirbti, bet jis sugebėjo baigti mokyklą ir net gavo Jeilio universiteto stipendiją, tik šis Rothko pasirodė per daug rasistinis. Jo nebaigęs jaunikaitis patraukė į Niujorką „truputį pasišlaistyti ir pabadauti.“ O ten pradėjo mokytis dailės – Parsonso dizaino mokykloje ir Studentų lygoje. Ir staiga suprato, kad tapyba jam kelia kone fizinį pasitenkinimą.
Jis liko pusiau savamokslis. Prisišliejo prie jaunų dailininkų, kurie būrėsi apie Miltoną Avery (pastarasis jam darė didžiulę įtaką), su jais rengdavo parodas, važinėdavo į plenerus. 1932 m. viename jų susipažino su juvelyre, Kijevo žyde Edith Sachar, ir ją netrukus vedė. Nors žmonos tėvai buvo turtingi, pora gyveno iš Rothko algos (jis mokė vaikus piešimo ir lipdybos) ir Edith žiedelių, ir tai nebuvo geras gyvenimas. Kai Edith po dvylikos metų nutarė skirtis su vyru, kaltino jį neištikimybe: teismas išklausė istoriją, kaip ji ir kiti du liudininkai aptiko Rothko su chalatu, o jo lovoje – nuogą ponią. Tačiau visi suprato, kad Edith metė dailininką ne dėl to; ji daug metų skundėsi, kad vyras mažai uždirba, nėra ambicingas, kad iš jo meno – jokios naudos. Kitaip sakant, Rothko, kuris tuo metu jau rengė personalines parodas ir buvo vertinamas, gyventi iš kūrybos dar nepajėgė.
Praėjus vos pusmečiui, jis vėl vedė – iliustratorę Mary Alice Beistle. Ji, žavi būtybė, devyniolika metų jaunesnė už Rothko, buvo kaip dangaus pasiųsta. Švelni, miela Mell (taip tapytojas ją vadino) dievino sutuoktinį, laikė jį genijumi, visaip tam genijui pataikavo ir ramstė visus namų kampus, kad jokia buitis netrikdytų brangiausiojo. Kai šeima priėmė nuomininkę studentę, ši vėliau pasakojo, kaip sutuoktiniai leisdavo vakarus: Rothko rymodavo ant sofos nepratardamas nė žodžio, tik žiūrėdamas į savo paveikslus, o Mell tyliai siuvinėdavo kur nors šalia.
Rothko pasirašė sutartį su Betty Parsons: ši tapo pirmąja dailininko vadybininke ir savo galerijoje rengdavo jo parodas. Parduodavo nelabai daug, bet parduodavo, o Marko „multiformos“ (dabar jis, išsivadavęs iš ankstesnių pusiau siurrealistinių vizijų, tapė didelius vaiskius spalvų blokus) sulaukdavo vis daugiau atsiliepimų. Vieną Rothko paveikslą nupirko Rockefellerio žmona Margaretta, kitas atsidūrė Moderniojo meno muziejuje, trečias – „Vogue“ žurnale. Vyras gavo gerai mokamą darbą Bruklino koledže, iš Avery perpirko senoką, bet labai jau prašmatnų „Dodge DeSoto“. O 1950 m. su Mell pusmečiui išskrido į Europą; paskui visiems gyrėsi, kad išvyko dviese, o grįžo trise, nes netrukus gimė duktė Kathy.
Kuo labiau Rothko sekėsi, tuo mažiau jis mokėjo džiaugtis savo sėkme, vis labiau jautėsi nesuprastas.
Kuo labiau Rothko sekėsi, tuo mažiau jis mokėjo džiaugtis savo sėkme, vis labiau jautėsi nesuprastas. Gal dėl šios, o gal dėl kitų priežasčių apie 1956 m. jis jau buvo alkoholikas. Visi žinojo, kad tapytojas yra „grandininis“ žmogus – rūko prisidegdamas vieną cigaretę nuo kitos, panašiai ir geria: jau dešimtą ryto studijoje buvo juntamas viskio kvapas, o vėliau jis tik stiprėdavo. Bet Rothko niekada neatrodydavo girtas, ir tarsi nebuvo problemos. Vyko jo retrospektyva Moderniojo meno muziejuje, kitose ne mažiau prestižinėse vietose, 1958 m. dailininkas atstovavo JAV Venecijos bienalėje. Tiesa, jis dažnai kreipdavosi į gydytoją, skųsdavosi aukštu kraujospūdžiu, prastu regėjimu; būdavo ir rimtesnių ligų.
Minėta istorija su „Four Seasons“ ir darbai Harvardo universiteto penthauzui (jie ėmė blukti, buvo nukabinti ir išgabenti į sandėlį) atnešė dailininkui didelių nuostolių, bet jo praradimai buvo kompensuoti, o darbų kainos vis augo. Koplyčia Hjustone (1964–1971) tapo Rothko gulbės giesme. Vyras čia kūrė net architektūrą (todėl oficialus koplyčios architektas Philipas Johnsonas trenkė durimis, o darbą baigė vyrai, neprieštaravę dailininkui). Rothko tikėjosi, kad ta koplyčia taps piligrimų traukos centru – ne katalikų, o žmonių, ištroškusių dvasingo meno. Dailininkas į ją sudėjo visą širdį, bet persistengė: jis pats nebesugebėjo įvykdyti to, ką sumanė, ir daugumą iš 14 juodų paveikslų tapė du jo asistentai. O liūdniausia buvo tai, kad toji tapyba buvo instaliuota koplyčioje jau po menininko mirties.
1963 m. Mell pagimdė sūnų Christopherį, abu tuo džiaugėsi. Bet Rothko vis didino viskio dozes ir vis prasčiau jautėsi. Labiausiai vyro būklę blogino tai, kad du jo gydytojai konkuravo: ką skirdavo vienas, kitas drausdavo. Be to, neliko šeimos idilės – Mell ėmė gerti ne mažiau už jį. 1969 m. jie ėmė gyventi atskirai. Visko prisikaupė, tačiau padėtis nebuvo tokia baisi, kad būtų reikėję žudytis. Rothko gyvenime net atsirado nauja moteris, Rita Reinhardt, kuri ragino dailininką skirtis ir vesti ją. Net lemtingos dienos išvakarėse abu sėdėjo restorane ir kalbėjosi apie tai, kad rytoj jis veš darbus į „Marlboro“ galerijos saugyklą.
Meno pasaulis buvo sukrėstas Rothko mirties, juolab tai buvo panašu į ritualinę savižudybę: jis išgėrė visus, kiek rado, antidepresantus ir žirklėmis persirėžė venas. Tapytojo karstą lydėjo minios, o po pusmečio nuo infarkto mirusios Mell – tik dešimt žmonių. Našlaičiais likusių vaikų laukė dar vienas smūgis: išaiškėjo, kad visi tėvo paveikslai, testamentu palikti Rothko fondui, jo nesąžiningų juristų buvo parduoti „Marlboro“ kompanijai. Studentė Kathy Rothko pasamdė advokatus: jų kovos dėl kūrinių grąžinimo truko septynerius metus – apie tai net parašyta knyga (Lee Seldes „Marko Rothko palikimas“), nenusileidžianti geram trileriui.
