Jis priduria, kad savo darbo nekeistų į kitą, nes jame tikrai nėra nuobodulio – kiekviena diena atneša naujovių ir iššūkių.
Daugelis žmonių sako, kad, jeigu gali rinktis, kuo važiuoti, dažniau renkasi ne autobusą, bet traukinį. Ir iš tikrųjų važiuoti traukiniu yra ne tik malonumas, bet ir tam tikra atrakcija, tačiau turbūt nedažnai susimąstome apie tai, kaip traukinys veikia ir kaip yra valdomas.
Mindaugas dalijasi, kad jau 17 metų dirba mašinistu ir mašinistų rengimo instruktoriumi. Ar visada svajojo apie tokį darbą?
„Gyvenau prie geležinkelio, tačiau niekada negalvojau, kad traukinio mašinistas – mano svajonių profesija. Visgi, kai atėjo laikas rinktis gyvenimo kelią, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Tėvai mane nuvežė į elektrikų mokyklą, tačiau man tai įspūdžio nepadarė. Brolis tuomet pasiūlė: „Eik į geležinkelius.“ Pagalvojau, o kodėl ne? Nuėjau ir pasilikau – skaičiuoju 17 metus“, – pasakoja pašnekovas.
– Kokios buvo pirmosios patirtys? Ar labai pasikeitė traukiniai?
– Taip, viskas keičiasi – technika labai tobulėja, ateina nauji riedmenys, viskas modernizuojama, tad to, kas buvo anksčiau, jau net ir neliko. Žinoma, kad dabar dirbti paprasčiau, lengviau ir patogiau – viskas daroma, kad būtų ergonomiška pačiam mašinistui. Kas buvo prieš trisdešimt metų ir dabar – skiriasi kaip diena ir naktis.
– Kokios buvo pirmosios darbo dienos?
– Iš pradžių atlikome praktiką depuose, remontų cechuose, paskui eksploatacijoje. Iš pradžių dirbome su krovininiais traukiniais, kurie atrodė gal kiek niūriau, o paskui atėjau jau į keleivinius traukinius. Galiausiai pradėjome dirbti su elektriniais, kurie tuomet sukėlė wow efektą – viskas gražu, švaru ir patraukliai atrodo.
Kaip viskas atrodo iš mašinisto pusės? Reikia pamatyti, kad įsivaizduotumėte. Yra pagrindinis kontroleris, su kuriuo mašinistas valdo traukos jėgą, stabdžius, yra atitinkami mygtukai, kurie valdo keleiviams skirtą įrangą, informavimo sistemą, ryšio įrangą, šildymą, vėdinimą ir pan., ko nėra paprastuose šilumvežiuose. Dar yra ir saugumo sistema, kuri kontroliuoja, kad mašinistas nepadarytų klaidų – tai tik dalis visos valdymo sistemos.
– Ar tai labai sudėtingas darbas?
– Manau, kad tas sudėtingumas priklauso nuo tavo imlumo. Iš pradžių ir paprastą automobilį vairuojant gali atrodyti sunku. Mokantis valdyti traukinį reikia taip pat įsiminti nemažai naujos informacijos, žinoti eismo taisykles, tad iš pradžių gali pasirodyti sudėtinga, o su laiku viskas išmokstama ir viską darai automatiškai. Yra kasdienis važiavimas, kai veikia vienokios taisyklės, kitos – kai kažkas neveikia ir pan.
– Mokote ir kitus valdyti kitus traukinius. Ar patinka toks darbas? Kas jame įdomiausia, su kokiais nutikimais susiduriate?
– Nors ir mokau kitus, bet ir pats sėdu prie valdymo pulto, kad neprarasčiau įgūdžių. Tik pats turėdamas įgūdžius gali mokyti kitus. Iš tikrųjų šis darbas suteikia labai daug gerų emocijų, pavyzdžiui, kai tėvai atveda vaikus, kad parodytų traukinį, kai važiuodamas matai, kaip tau mojuoja. O kur dar gamta – jos grožį visą laiką matome pro langus, tada tikrai galvoji, kad šią profesiją pasirinkai ne veltui.
O nutikimų šiame darbe būna visokių – ir gerų, ir įdomių, ir blogų, gaila, kad labiausiai į atmintį įsirėžia skaudūs įvykiai, nelaimingi atsitikimai, tad labai norisi visiems žmonėms pasakyti, kad geležinkelis – ne žaidimų aikštelė, tad čia reikia elgtis labai atsargiai.
Kartais žmonės ateina ant geležinkelių pažaisti, o tai mašinistui, jeigu įvyktų nelaimė, gali būti didžiulis stresas, skaudus potyris visam gyvenimui. Labai tikiuosi, kad tėvai, kurie vaikus atveda pažiūrėti, kaip važiuoja traukiniai, moko juos jau nuo mažumės elgtis saugiai ir laikytis atstumo. Jeigu eini bėgiais, traukinys gali būti labai pavojingas – mašinistas, pamatęs žmogų, negali imti ir sustabdyti traukinio.
Labai norisi visiems žmonėms pasakyti, kad geležinkelis – ne žaidimų aikštelė.
– Kokį didžiausią greitį Lietuvoje pasiekia traukiniai?
– Lietuvoje traukinys gali važiuoti 140 km/val., tačiau dažniausiai važiuojame 120 km/val. Jeigu tokiu greičiu važiuojame, stabdyti pradedama jau likus maždaug kilometrui iki sustojimo vietos. Jeigu važiuojant pasitaiko kliūtis, tuomet naudojamas staigaus stabdymo sistemos ir stabdymo kelias sutrumpėja dvigubai. Todėl tikrai nėra taip, kad traukinys ims ir sustos tau panorėjus – tai sudėtingas procesas.
– Įdomu, su kokiais stereotipais susiduriate darbe?
– Kartais jauni žmonės atėję įsivaizduoja, kad šiame darbe – valdant traukinį – nieko nereikia veikti, viskas paprasta, lengva, traukiniai važiuoja automatiškai, o mašinistas tik žiūri pro langą ir mėgaujasi vaizdais. Tačiau taip tikrai nėra – viskas priklauso nuo žmogaus. Tačiau kaip ir kiekviename darbe, taip ir šiame – visada yra iššūkių.
– Per kiek laiko jau galima išmokti gerai valdyti traukinį? Nuo ko tai priklauso labiausiai?
– Išmokti dirbti galima ir per pusmetį, tačiau įgūdžius palaikyti ir nuolat tobulėti reikia visą gyvenimą. Techniniai mokymai vyksta nuolatos, todėl negali paimti ir pasakyti, kad pasiekei viršūnę ir viską idealiai žinai. Šioje srityje pokyčių ir tobulėjimo netrūksta.
– Koks jums pats smagiausias ir įdomiausias maršrutas?
– Visi maršrutai yra savaip įdomūs, tad nuobodžiauti šiame darbe nėra kada. Ruožas į Klaipėdą kiek mažiau pažįstamas nei maršrutai Naujoji Vilnia–Kaunas, Trakų atkarpa, kuriais didžiąją gyvenimo dalį praleidau valdydamas elektrinius traukinius, tad pažįstu kone kiekvieną krūmelį ir kampelį.
Visgi gražiausia gamta man yra važiuojant nuo Naujosios Vilnios iki Panerių – medžiai, kalvos ir vaizdas tikrai užburia. Tai niekada neatsibosta, nes bundanti gamta kaskart atrodo vis kitaip, atsinaujina ir traukia akį. Kaip sakau, šiame darbe nėra nė vienos vienodos dienos.
