Ko rusai bijo?
Kaip pasakojo Marija, Maskva gyvena įprastu ritmu – juk miesto niekas nepuola, tačiau pasaulio ekonominės sankcijos jau kvėpuoja į nugarą. Išsiimti grynuosius pinigus – problema, visi verslai šiuo metu užsiima tik tuo, kaip atrasti priemones, leisiančias jiems išgelbėti bent tai, ką sukūrė iki šiol, t. y. išgyventi. „Kai viskas prasidėjo, aš irgi bėgau į banką ir atsiėmiau savo indėlį, nes Rusijoje ne kartą yra nutikę, kad visos santaupos nuvertėjo, o dabar gyvenime tokiomis neapibrėžtomis sąlygomis, kokių Rusija dar niekuomet neturėjo“, – atviravo pašnekovė.
Pasak jos, nors pasaulis mano, kad Rusijos žmonės nesuvokia, kas vyksta Ukrainoje, visgi mes visi gyvename skaitmeniniame amžiuje.
„Šiandien jokios informacijos neįmanoma nuslėpti. Tačiau, net žiūrėdami vaizdo įrašus iš bombarduojamų taikių miestų, mūsų žmonės vis dar mano, kad šitos aukos pateisinamos, nes jeigu to nepadarysime, NATO bus Ukrainoje, o tai grėsmė Rusijai. Deja, net mano artimi draugai pasidalino į dvi stovyklas.
Iš esmės Rusijos žmonės iki šiol įtikėję viena propagandine teze, kurią V.Putinas paskelbė apie 2000 m., kai iš pradžių svarstė apie Rusijos įstojimą į NATO, o vėliau kardinaliai pakeitė savo nuomonę: NATO kelia grėsmę, nes gali užpulti. Grėsmės baimė – natūrali ruso reakcija, kuri, ko gera, susijusi su Rusijos istorija – Rusiją nuolat kas nors puldavo. Juk niekas nekvietė nei mongolų–totorių, nei Napoleono, nei Hitlerio. Ši baimė – puiki dirva propagandai. Skamba absurdiškai, bet žmonės tuo gali pateisinti net kitos šalies užpuolimą, taikių gyventojų ir vaikų žūtis. Ir, manau, tai pagrindinė priežastis, kodėl dabar milijonai žmonių neina protestuoti į gatves“, – įsitikinusi Marija.
Moteris teigiamai vertina pasaulio įvestas sankcijas, kurias žmonės pajus visu savo kūnu. Jos manymu, taip civilizuotas pasaulis nori parodyti, kad dėl prote pasėtos grėsmės baimės negalima žudyti žmonių.
„Kai po savaitės duona kainuos 300 rublių, žmonės susimąstys. Jau dabar nebeįmanoma iš bankomato paimti grynų pinigų, atlikti tarptautinių pervedimų, netgi apmokėti „Netflix'o“. Tiesa, dar turime pakankamai reikalingų prekių ir maisto produktų. Bet praeis 2–3 savaitės ir atsargos pradės sekti. Ką tada darysime?
Pajutę ekonomikos pokyčius, žmonės galbūt ir toliau bijos NATO, bet pakeis požiūrį į V.Putiną.
Tačiau jeigu klausiate, ar aš tikiu, kad visuomenės požiūris į karą gali pasikeisti, mano atsakymas yra „taip“, nors tai sunkus ir lėtas procesas, nes daug žmonių, kaip minėjau, šiuo metu nuoširdžiai pateisina karą. Pajutę ekonomikos pokyčius, žmonės galbūt ir toliau bijos NATO, bet pakeis požiūrį į V.Putiną, jiems pradės aiškėti, kad jis pasirinko neteisingą problemos sprendimo būdą“, – svarstė Marija.
V.Putinas gyvena savo informaciniame burbule
Ji pati tik neseniai grįžo iš Lvivo, kuriame viešėjo beveik mėnesį, ir sakosi labai apgailestaujanti, kad ten neliko, nes galėtų būti naudinga kaip savanorė. Važiuotų vėl, bet šiuo metu ten nuvykti labai sudėtinga, gal net neįmanoma.
„Bent kaip nors galėčiau padėti vietiniams gyventojams. Deja, dabar esu čia, Maskvoje, ir išgyvenu siaubą ir nusivylimą. Kankina bejėgiškumo ir gėdos jausmas, kad mūsų prezidento atitrūkimas nuo realybės sukėlė tokias pasekmes, o mes per visus tuos metus nė vienas nesupratome, kad auginame šalies vadovą, kuris pasauliui grasins atominio ginklo mygtuku, nes susikūrė savo asmeninį informacinį burbulą. Jo elgesys neadekvatus atrodo visam pasauliui.
Mes, rusai, taip pat pasaulio dalis. Mes irgi suprantame, kad tai neadekvatu. Ir atsakomybė už tai krenta kiekvienam rusui, taip pat ir man, kad dėl savo naivumo mes leidome jam tiek laiko išbūti valdžioje. Mes nesupratome, kad diktatūra galiausiai baigiasi tuo, kad diktatorius praranda realybės pojūtį ir sprendimus pradeda priimti remdamasis savo išgalvota realybe. Gaila ir paprastų rusų kareivių. Juk kareivio sąmonėje egzistuoja tik du variantai – arba tu pasiduoti priešui ir esi išdavikas, arba tu kovoji iki galo ir tampi herojumi. Niekas juk nenori savo noru tapti išdaviku. Jie gavo įsakymą ir jį vykdo. Žinoma, galimybė mąstyti visada yra, ją turi kiekvienas.
Bet mes nežinome jų tikrosios situacijos – ar jie turi telefonus, gal jie tiesiog atimti, ar jiems prieinama informacija apie tai, kas vyksta, o gal jiems pateikiama tik propaganda, kad jie išlaisvina ukrainiečius nuo grupelės nacionalistų. Kita vertus, jie negali nematyti, kad kažkas su šia propaganda ne taip. Jie negali nesuprasti, kad jų veiksmai naikina taikius gyventojus, kurie beginkliai išeina visomis gyvenvietėmis prieš tankus. Juk matome reportažus“, – svarstė pašnekovė.
Niekas nesitikėjo, kad puls Kijevą
Pasak jos, nei paprasti rusų žmonės, nei Rusijos elitas nesitikėjo, kad bus atakuojamas Kijevas ir karas įgaus tokį mastą. V.Putinas ištransliavo žinutę, kad Ukraina Rusijos negirdi dėl Donbaso problemos, ji jau buvo perspėta ir dabar kito būdo išspręsti šią problemą, kaip karinis, nėra.
„Visi galvojo – na, tai vietinis konfliktas, dabar rusų armija ten šiek tiek pakariaus, galbūt užims daugiau teritorijos, nei užėmusi iki dabar, bet tuo viskas ir pasibaigs. Po Donbaso respublikų nepriklausomybės įtvirtinimo kariuomenė bus išvesta ir Rusija pasirodys šioje situacijoje kaip nugalėtoja. Tikrai niekas negalvojo apie tai, kad bus duotas įsakymas bombarduoti Kijevą. Todėl visi protingi žmonės Rusijoje yra šoke. Dar didesnis šokas kilo, kai lokaliai problemai spręsti V.Putinas griebėsi gąsdinimų branduoliniais ginklais“, – dėstė moteris.
Ką dabar galėčiau pasakyti šiems žmonėms? Kad man gėda, kad aš nepalaikau šio karo? Tai jiems, deja, nepadės.
Marija įsitikinusi, kad šis karas Rusijai bet kuriuo atveju jau pralaimėtas, nesvarbu, kokia bus jo baigtis, nes pergalės čia negali būti. Jis pralaimėtas ekonomine, politine, socialine prasme. Rusijai tai katastrofa, tačiau ji norinti tikėti, kad greitu laiku V.Putinas bus paskelbtas tarptautiniu nusikaltėliu.
Tik klausimas – kiek laiko prireiks, kad Rusijoje pasikeistų valdžia, nes šiuo metu V.Putino žmonės vis dar gyvena jo informaciniame burbule. Tarp jų turėtų atsirasti tokių, kurie pasipriešins jo sprendimams. Būtent taip Rusijoje mąsto protingi žmonės, nors kalbantys apie tai tik puse lūpų.
„Jau šešta karo diena ir po pirminio šoko galvoje atsiranda aiškumas, kad V.Putinui artėja galas. Tik dar neaišku, ar tai galas Rusijai – ekonomine ir socialine prasme. Juk mes dabar esame pasaulio atstumtieji. Normaliems žmonėms gėda dėl viso to, kas vyksta Ukrainoje. Lvive mano draugė su vaiku šiomis dienomis nuolat periodiškai slepiasi rūsyje, jie paromis nemiega, nors tai Vakarų Ukraina, kurioje dar nevyksta rimtų kovų. Maisto produktai parduotuvėse jau iššluoti, miestą užplūdo pabėgėliai iš karo zonų, natūraliai kyla daug socialinių problemų.
Ir ką aš dabar galėčiau pasakyti visiems šiems žmonėms? Kad man gėda, kad tai ne mano sprendimas, kad aš nepalaikau šio karo? Tai jiems, deja, nepadės. Jie dabar gyvena baisiomis sąlygomis, tokiomis, kokias net baisu įsivaizduoti. Todėl degina bejėgiškumo jausmas, kurį, kaip ir daugelis kitų rusų, jaučiu kiekvieną minutę. Karas tik prasidėjo, o mes jau gyvename kvadratinėmis akimis, nemiegame, esame išsekę beveik iki psichozės. Nerimas ne tiesiog padidėjęs, o pasiekęs tokias aukštumas, kad artėja prie panikos. Ir niekas nežino, ką daryti“, – atviravo maskvietė.
