Gydytojų verdiktas – pamiršti bėgiojimą
Įmonės vadovu statybų srityje dirbantis Linas laisvalaikiu rašo knygas vaikams ir daug bėgioja. Būtent sportas vyro gyvenime pakilo į aukštą vietą, kai dėl įtempto darbo, kaip pats sako, būdamas 37-erių, tiesiog išgriuvo nuo spaudimo.
„Po dar kelių tokių atvejų ėmiausi veiksmų, lankiausi pas gydytojus. Jie patarė pirmiausia pradėti vaikščioti. Pabandžiau, pasirodė nuobodu. Man reikėjo daugiau veiksmo, tad ėmiau savarankiškai bėgioti“, – prisimena L.Kėvelaitis, kuris šią sporto šaką taip pamėgo, kad netrukus įveikė ir kelis maratonus.
Vis dėlto sėkmingai bėgiojusį Liną prieš kiek daugiau nei dvejus metus sustabdė skausmas kojoje. Iš pradžių jis manė, kad paprasčiausiai patyrė traumą, tačiau kai nemalonus jausmas nesitraukė, vyras kreipėsi pagalbos į gydytojus, kur išgirdo diagnozę.
„Man skaudėjo taip, kad, lipdamas iš automobilio, koją turėdavau iškelti su rankomis. Jau nekalbu apie lipimą laiptais. Keisčiausia, jog aukštyn lipti galėdavau, o žemyn ne, – pasakoja L.Kėvelaitis. – Buvo daromas vienas, antras, trečias tyrimas, paskui – magnetinio rezonanso tomografas, diagnozes patvirtino keli gydytojai. Oficialiai nustatyta gonartrozė ir koksartrozė. Priežastis – kairėje kojoje pasisukęs kaulas, tą padaręs todėl, nes prieš 15 metų po skausmingos kelio traumos buvo išoperuotas meniskas.
Galiausiai papuoliau pas lemiamą gydytoją, kuris turėjo priimti sprendimą operuoti koją ar ne. Prisimenu, kaip jis pasakė – viskas, sportbačius dedi į lentyną, džiaukis, jog vaikštai. Man skyrė kineziterapiją, procedūras su elektros srove, ketino stebėti, ar progresuoja. Operacija buvo laiko klausimas.“
