Negali negalvoti apie darbą ir ligonius
Pasak Kristinos, stresas medikus lydi visada, ypač dabar, siaučiant koronavirusui. Tačiau moteris prisipažįsta, kad ji įvykius mintyse persuka ir pergyvena jau po to, kai viskas pasibaigia.
„Mano dėstytojai neretai pabrėždavo, kad medikui yra labai svarbu išmokti po darbo ligoninėje uždaryti duris ir iki kitos pamainos apie darbą negalvoti, – cituojama pranešime Kristina. – Aš suprantu, kad taip reikia, tačiau aš taip negaliu...
Darbo metu priėmimo skyriuje jaudintis ir panikuoti tiesiog nėra laiko, nes žinai, kad ligonio gyvybei gali būti lemtinga kiekviena sekundė. Todėl tuojau pat guldai jį ant neštuvų ir veži į intensyviosios terapijos skyrių ar į operacinę. Dirbi kaip automatas ir galvoji tik viena – kaip jam kuo greičiau padėti. O emocijos ir išgyvenimai mane užklumpa vėliau vakare, sugrįžus namo. Tada viską dar ir dar kartą prasuku mintyse, pergyvenu, užjaučiu...“
Kristinos pirmoji darbovietė buvo Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninė, kurioje ji dirbo nemažai metų, iki pat jos uždarymo. Vėliau moteris buvo perkelta į Santaros klinikas, o šiuo metu dirba Vilniaus Antakalnio ligoninės priėmimo skyriuje.
Mamos insultas pakeitė gyvenimą
Pasak Kristinos, ypač sunku suvaldyti emocijas, kai liga užklumpa tau artimą ir brangų žmogų.
„Prieš pusantrų metų mano 78 metų mamą ištiko labai stiprus insultas, – pasakoja moteris. – Ji ilgai gydėsi Lazdynų Greitosios pagalbos ligoninėje, po to buvo perkelta į Slaugos ligoninę, gulėjo taip pat ir Antakalnio ligoninėje.
Mamos būklė buvo labai sunki – kurį laiką buvo komoje, po to ilgą laiką negalėjo pajudinti nei rankų, nei kojų... Ypač man buvo sunku, kai lankydavau mamą Slaugos ligoninėje, o ji manęs neatpažindavo. Atsimenu, koks didžiulis džiaugsmas buvo mums su sūnumi, kai ji mus atpažino! Tačiau atmintis mamai grįžo ne iš karto. Kartais manęs ji klausdavo, kur kiti mano vaikai, nors aš turiu tik vieną...“
Pasak Kristinos, jos ryšys su mama yra ypač stiprus nuo pat vaikystės.
„Šeimoje augome trys vaikai, tačiau sesutė mirė nesulaukusi net metukų, – prisimena Kristina. – Turiu dešimčia metų vyresnį brolį.
Mama dirbo sunkų darbą gamykloje, vėliau grįžusi namo nudirbdavo galybę namų ruošos darbų, tačiau mūsų šeimoje niekada netrūko šilumos ir palaikymo, kurį mama rodydavo mums kiek tik galėdama.“
Atsimenu, koks didžiulis džiaugsmas buvo mums su sūnumi, kai ji mus atpažino!
Anūkas kasdien meldėsi už močiutės sveikatą
Kristinos mama vėliau padėjo jai auginti neįgalų sūnų, kurį paliko tėtis, kai vaikui buvo tik du mėnesiai ir kai Kristinai buvo ypač sunku, tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
„Mano mamos santykis su mano sūnumi yra ypatingas, – pasakoja Kristina. – Kai mamą ištiko insultas, sūnus mane kasdien tempdavo į bažnyčią pasimelsti „už močiutės sveikatą...“
Kristinos mama iki penkiasdešimties metų buvo energinga ir darbšti. Kasdien dirbo gamykloje, o savaitgalius praleisdavo kolektyviniame sode, kur kiekvienas žemės lopinėlis buvo jos kruopščiai išpurentas ir užsodintas.
„Vėliau mamos sveikata pradėjo blogėti, paskutiniuosius dvidešimt metų ji turėjo neįgalumą dėl širdies nepakankamumo, – pasakoja Kristina. – Tačiau nepaisant to, mama padėjo prižiūrėti mano sūnų, kuris gimė neišnešiotas ir turi neįgalumą. Tada dirbau ligoninėje, tačiau išeidavau į darbą ramia širdimi, žinodama, kad mano vaikas namuose bus tinkamai prižiūrėtas.“
Pasak Kristinos, mamai patyrus insultą, gyvenimas namuose apsivertė aukštyn kojomis.
„Iki šiol jaučiu kaltę, kad gal nepabuvau su mama daugiau, kai ji buvo sveika, nekartojau jai nuolat, kokia ji man brangi, – pasakoja Kristina. – Vienu metu jau galvojau, kad ir nebepavyks to padaryti... Ypač jaudinausi tada, kai po komos mama manęs Slaugos ligoninėje nepažino.
Ačiū Dievui, dabar mamai jau geriau, parsivežėme ją į namus. Praėjusios Šv. Kalėdos ir Naujieji metai mums buvo ypač džiugūs tuo, kad, nepaisant visko, vėl visi trys esame kartu, galime perlaužti kalėdaitį, pabendrauti, pasakyti, kokie vienas kitam esame brangūs...“
Sunki liga pakeičia viską
Pasak Kristinos, ligoninėje ji kasdien mato, kaip sunkiai susirgus iš pagrindų pasikeičia ne tik sergančio žmogaus, bet ir jo artimųjų gyvenimas, vertybės.
„Kartais gyvenime žmonės daug pasiekia ir neretai pradeda galvoti, kad jie gali vos ne viską, – dalinasi mintimis Kristina. – Tačiau susirgus, ištikus insultui ar kitai sunkiai ligai, visa tai netenka vertės.
Tenka matyti, kai į ligoninę atvežamas sunkios būklės ligonis, o jo savaitėmis niekas nelanko...
Tenka matyti, kai į ligoninę atvežamas sunkios būklės ligonis, o jo savaitėmis niekas nelanko... Neištiesia jam rankos ir nepaguodžia tada, kai jam labiausiai to reikia. Galiu tik įsivaizduoti, kokios liūdnos mintys tuo metu sukasi jo galvoje, kaip jis šimtus kartų permąsto daugelį dalykų.“
Medikė prisipažįsta, kad ją jaudina ir įpareigoja kai kurių žmonių didžiulis tikėjimas gydytojais, tuo, kad šie padarys stebuklą, išgydys. Žinoma, kiekvienas atvejis yra unikalus, tačiau Kristina geriau negu kiti žino, kad kartais negali ligoniui padėti niekuo, nors ir kaip norėtum ir to iš visos širdies trokštum.
Ypač tai pajunti, kai suserga ir bejėgiu tampa tavo artimas ir mylimas žmogus, kuris dar tik vakar buvo linksmas ir energingas, o šiandien guli paralyžiuotas ir neatpažįsta netgi artimiausių žmonių.
Maltiečiai padėjo sunkiausiu momentu
„Mamą ištikęs insultas man tapo tikrai dideliu iššūkiu, – pasakoja Kristina. – Visomis prasmėmis... Nežinojau netgi kaip sugebėsiu atsivežti mamą namo, kaip po to pajėgsiu ją vežioti pas gydytojus, kokia bus jos būklė, kaip toliau gyvensime.“
Pasak Kristinos, kaip tik tuo metu ji Vilniuje visiškai atsitiktinai atrado maltiečių pavėžėjimo paslaugą „Važiuojam”, skirtą pervežti ar pavėžėti negalią turinčius asmenis (gulinčius ar neįgaliojo vežimėlyje sėdinčius) specialiai tam pritaikytu transportu.
Maltiečiai mane tada ir išgelbėjo.
„Ant stendo pamačiau informaciją apie maltiečių paslaugas ir paskambinau, – pasakoja Kristina. – Jie mane tada ir išgelbėjo. Paėmė iš ligoninės negalinčią pajudėti mamą, atvežė į namus ir užnešė į penktą aukštą. Nuostabūs žmonės, tiesiog nesitiki, kad tokių šiais laikais gali būti.
Dabar jau pažįstu juos asmeniškai, jeigu reikia kur su mama nuvažiuoti, skambinu jiems tiesiai į biurą ir susitariu. Duok, Dieve, žinoma, kad panašios pagalbos neprisireiktų, tačiau jeigu jau prisireikia, būtent tokiais žmonėmis pasitikėčiau.“
„Matydama žmonių mirtis, visada susimąstau ne tik apie žmogaus gyvybės trapumą, tačiau ir apie tai, kaip svarbu parodyti dėmesį savo artimiems žmonėms dar tada, kol jie dar neišėjo į amžinybę, – kalba Kristina. – Juk išeidami iš namų niekada nežinome, ar į juos grįšime, ar rasime ten savo artimuosius. Žmogaus gyvenimas juk toks trumpas. Tai tik blyksnis amžinybėje. Todėl turime rasti laiko pasidžiaugti juo ir tais, kuriuos mylime.“
Kiekvienam gyvenime gali prisireikti tokios pagalbos, kokios prisireikė Kristinos mamai. Jei norite paremti maltiečių veiklą, skiriant 1,2 proc. nuo GPM, tai galite padaryti ČIA.
