„Drožti aš galėjau jau kokius 20 metų, o darau tai tik ketverius. Visada gyvenime viską reikia daryti iš karto, kai nori, o ne atidėlioti“, – jau baigiantis pokalbiui sako R.Uždravis.
15min GYVENIMO pokalbis su R.Uždraviu – ne tik apie jo pomėgį, kuris tapo pagrindiniu darbu ir pragyvenimo šaltiniu, bet ir jo per penkias dešimtis metų nueitą kelią. Apie tai, kaip būdamas penkiametis, nupiešė lapę su bulviniais blynais, apie asmeninį gyvenimą. Ir apie tai, kaip buvęs medkirtys iš Gelgaudiškio dabar džiaugiasi pasaulio pažinimu ir pripažinimu.
– Raimondai, pats esate kaunietis?
– 12 metų Kaune gyvenu. Nemanau, kad aš kaunietis, kauniečiu reikia gimti, o aš 40 metų gyvenau Gelgaudiškyje.
– Neseniai grįžote iš medžio drožėjų pasaulinio čempionato, vykusio Mančesteryje, kur tapote laimėtoju. Puikus jausmas?
– Žiauriai įdomus. Pasaulyje tokių renginių vyksta nemažai, yra ir nedidelių plenerų, kur susirenka drožėjai, rengia šventes. JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Anglijoje vyksta drožėjų čempionatai. Šitas, kuriame dabar buvau, yra atviros Anglijos drožėjų benzopjūklais varžybos. Jos patenka į penketuką didžiausių tokių renginių pasaulyje.
– Kelintą kartą dalyvavote?
– Trečią. Pirmą kartą padariau tokį drakoną besisupantį. Už jį gavau publikos prizą, laimėjau trečią vietą.
Šiemet dariau dvi raganas. Tai yra viena skulptūra, bet iš vieno šono viena ragana, iš kito – kita. Iš vieno šono – seksi ragana, iš kitos pusės – kitokia, pikta.
Ragana dar nebuvo laimėjusi varžybų, nebuvau matęs. Todėl ir sugalvojau. Ir padariau dvi raganas viename.
– Kiek tam reikia laiko?
– Dvi su puse dienos. Tiek laiko buvo skirta.
– O kiek dalyvių buvo, su kuriais varžėtės?
– 25. Aš prieš važiuodamas susidėlioju prioritetus, nesu nusiteikęs varžytis, o tik dalyvauti. Prieš dvejus metus esu laimėjęs varžybas Škotijoje. Ten buvo darbas vien tik su benzopjūklais. O šiame, kur dabar buvau, buvo dvi klasifikacijos.
Viena – kai iš vieno didelio medžio dvi su puse dienos darai vieną didelę skulptūrą, bet su visais įrankiais. Gali naudoti visus įmanomus medžio drožybos įrankius. O kita klasifikacija – darai tik su benzopjūklu. Nei vinies, nieko absoliučiai negalima. Pernai aš šitoje srityje Anglijoje laimėjau trečiąją vietą.
– Kaip apskritai jūsų gyvenime atsirado medis?
– Ilga istorija, pavargsit rašyt. Žinot, kur yra Gelgaudiškis? Jei žinot, tai matėt, koks ten kraštas: miškai, Nemunas, gamta.
Buvome susibūrę į gamtininkų būrelį. O ką daugiau daryt? Televizorius buvo, bet nieko tais laikais nerodė. Tik „Labanakt, vaikučiai“, o per atostogas – „Keturi tankistai ir šuo“. Tai pareini iš mokyklos ir varai į mišką.
– O miške ką?
– O ką miške? Grybai, uogos, paukščiukai. Negi namie sėdėsi? Miestelis tai nedidelis, kasdien renginiai nevyksta. Paukščius žiedavome nuo 11 metų. Atsimenu, atvažiavome į Tado Ivanausko zoologijos muziejų, buvome jaunieji ornitologai. Kai davė tų žiedų, garbė atrodė baisiausia.
Prisidarydavome inkilų, eidavome paukščių žieduoti. Gamta visada buvo šalia. Ir medis buvo visą laiką šalia. Prisimenu, kažkada bandžiau kažką drožti peiliuku, bet man prastai sekdavosi.
Baigęs aštuonias klases įstojau į tuometinį Miškų ūkio technikumą, miškininko specialybę. Mokiausi mokiausi, baigiau 3 kursus ir nusibodo mokslai. Galvojau: negi aš visą gyvenimą dirbsiu miškininku? Baisoka pasirodė.
Tada mečiau ir išėjau savanoriu į tarybinę armiją, maniau, kai grįšiu, mokslus pabaigsiu. Nebuvau ramios dūšios žmogus, vis nuotykių norėdavosi.
Kai grįžau po dvejų metų tarnybos, sugalvojau mokslus pabaigt. Bet reikėjo laukt iki rudens, per žiemą. Tai susiradau merginą ir apsiženijau.
Pavasarį, kai atėjo laikas apie mokslus galvot, žmona sako: niekur tu nevažiuosi. Pagalvojau – kada nors. Ir tas kada nors tęsėsi daug metų.
Porą metų dirbau įvairius darbus, o paskui pradėjau medkirčiu dirbt. Atkūrus nepriklausomybę prasidėjo privatus verslas. Bičiulis, kuris su manimi mokėsi, atidarė savo įmonę. Atėjau dirbti pas jį. Susirinkom jauni vyrai, dar su kirviais tada, nes hugsvarnų nebuvo. Biznis sukosi. Medžiai, rąstai, popiermedžiai. Bet čia jums neįdomu.
– Raimondai, jūs pats suprantate savo – kaip asmenybės – išskirtinumą? Kaip paprastas medkirtys tapo kūrėju.
– Aš knygą galiu rašyt, nes mano gyvenime daug istorijų. Bet tingiu. Gal kai būsiu pensijoje, kai strėnas susuks nuo fizinio darbo, tai tada ir reikės rašyti.
– O kas buvo toliau ir kaip pradėjote kurti skulptūras?
– Tai žiūrėkit, kaip viskas išėjo, kad aš tas visas nesąmones darau. Nuo vaikystės piešiau. Mano tėvas buvo traktoristas. Dirbo su buldozeriu, o jis piešė, tai, duok Dieve... Turėjo žmogus nuo Dievo talentą. Pareidavo namo suodinas, nes tais laikais juk traktoristai buvo kaip velniai. Tada atsisėsdavo ir kokį tigrą nupaišydavo.
Mudu su broliu išsižioję į tą tigrą žiūrėdavom ir bandydavome kopijuoti. Pilni sąsiuviniai buvo pripeckioti, pamenu. Serijom varydavau.
Pamenu, kai buvau dar vaikų darželyje, gal kokių penkerių metų, mūsų auklėtoja paskaitė pasaką. Apie tai, kaip lapė kepė blynus, o tada atėjo vilkas. Ten buvo eiliuota istorija, Kubilinsko ar kieno: „Duok, lapute, pusę blyno...“
Auklėtoja liepė mums nupiešti epizodą iš tos pasakos. Kaip dabar matau: nupiešiau lapę, raudonos spalvos. Ta lapė buvo su keptuve, bet aš piešiau, kad ji kepė bulvinius blynus, nes aš juos baisiai mėgstu.
Atsimenu, kaip auklėtoja iškėlusi rodė tą piešinį ir gyrė kitiems vaikams. Aš visą gyvenimą po to piešiau. Visi sakė mokykloj: Raimis bus dailininkas, stos į meną garantuotai. Piešiau karikatūras, piešiau sienlaikraščiams. Visus klasėje apipeckiodavau.
– O kodėl tada pasirinkot miškininko profesiją?
– Manau, kad viena iš priežasčių buvo mano tėvų skyrybos. Skaudžiai tai išgyvenau. Norėjau anksčiau iš namų pabėgti. Kita priežastis – mano neramus būdas ir, žinoma, meilė gamtai. Tiesiog laukiau, kaip greičiau pabaigti aštuonias klases ir dingti.
O gamta juk su piešimu ėjo išvien. Ir kaip įdomiai išėjo! Atrodo, atitolau nuo piešimo, bet kai mokiausi technikume, visos knygos, visi mano sąsiuviniai buvo apipeckioti.
Dar man labai patikdavo fizikos vadovėlis. Pasiimdavau kokį Lomonosovą, ir pripiešdavau jam auskarus, nosį, akis. Gaudavosi Australijos aborigenas–žmogėdra.
– Kada atėjo tas laikas, kai paprasto medkirčio darbą pakeitė kūryba?
– Tapau profesionaliu medkirčiu, ir buvau vienas geriausių medžių kirtėjų. Mane samdydavo žmonės ypač sunkius, pavojingus medžius nuleisti. Iš karto pjūklas yra bauginantis, o paskui jis tampa tau kaip šaukštas.
Atsimenu, buvo mano pusbrolio gimtadienis, tai mes pjūklais išsidrožėm lėkštes, šaukštus ir šakutes. Tik pjūklais!
Arba miške dirbi, o miškai pas mus šlapi. Visą laiką užsikuri laužą, nes dirbom juk visais metų laikais. Pasidarydavome tokią stovyklavietę. Ten reikdavo pasigaląsti pjūklus, užsipilt benzino, sušilt prie laužo, atsipūst.
Ir koks nors kelmas, žiūrėk, šalia yra. Paimi pjūklu džing džingt – akis, veidą, dantis, ragus įstatei ir palieki tam miške. Faina. Smagiau ir dirbti, kai šalia tavęs toks baibokas.
Tai, ką seniau darydavau pieštuku, ėmiau daryti pjūklu.
– Kiek tokių skulptūrų išdrožiat per metus?
– Pernai apie šimtą. Aš gyvenu iš to. Tik spėk suktis, kiek užsakymų.
– Kas jūs – menininkas?
– Aš menininko diplomo neturiu. Bet turiu želdynų dizaino bakalaurą! Kai man buvo 40 metų, pagalvojau, kad juk tik aštuonių klasių išsilavinimą turiu. Įstojau į kolegiją. Šiaip, ant durniaus. Man gi išsilavinimo nereikia. Baigiau su pagyrimu, bet todėl, kad man pačiam jau buvo įdomu mokytis. Dar prieš tai teko vakarinę mokyklą pabaigt.
Aš juk su tuo 8 klasių išsilavinimu ir laikraščio direktoriumi buvau. O ką? O kas čia, problema? Visi sakė: maladec, Raimi.
– Atvirai tariant, nieko nesupratau. Kokio laikraščio ir kodėl?
– Aš gi buvau vieno Suvalkijoje leidžiamo laikraščio redaktorius, direktorius, žurnalistas. Tai buvo 2000–2002 metais. Mano klasiokas tą laikraštį nupirko.
Pamenu, statau sau pirtį. Ateina tas mano klasiokas ir sako: ateik, Raimi, pas mane, padėk laikraštį prikelt. „Eik tu sau, – sakau. – Ką aš ten veiksiu?“
Man sekėsi mokslai. Labai sekėsi literatūra, kalbos. Tai kiek pagalvojau ir sutikau.
Jūs žinote, kaip atrodė tarybiniai laikraščiai? Tai jis ir buvo tarybinis. Ėjo, kai aš vaikas buvau, nuo 1945 metų ėjo. O galiausiai jo tiražas buvo likęs tik 800.
Ten buvo pensininkė redaktorė ir kelios senos bobutės, kurios laikėsi dar nuo tarybinių laikų. Ten buvo seno tipo rašymas. Būdavo, įdeda nuotrauką į laikraštį ir užrašo: Angelė labai džiaugiasi, kad meras jai įteikė gėlių.
O mes turėjom idėjų, žaidėm idėjomis, buvome kitokio požiūrio. Per dvejus metus tiražas pakilo dvigubai. Bet nusibodo man, tai spjoviau ir išėjau.
– Kalbat apie darbą žiniasklaidoje, apie medžio drožybą. Kas tai – talentas?
– Nežinau, gal Dievo dovana? Duoda tau idėjų gerų. Iš kur gauni? Iš ten viskas ateina (rodo į viršų).
O kaip Mendelejevas lentelę susapnavo? Taip ir yra. Viskas pas žmogų yra čia (baksteli pirštu į galvą). Atsipalaiduok – ir viską gausi.
– Tik taip ir nesupratau, kodėl jums reikėjo į tą laikraštį?
– Nes klasiokas atvažiavo. Paprašė.
– Dabar pasakysiu ne į temą. Bet jūs taip kvepiat medžiu.
– Aš įsmirdęs! Aš sau tai kvepiu. Žmona sako, kad smirdžiu. Sako, kad mašina smirda benzinu. Sakau: tu negalvok, kad smirda, galvok, kad kvepia. Čia tik pakeiti žodį, ir viskas. Vietoje smirdi sakai kvepia. Labai paprasta.
– Atvirai tariant, keistas mūsų pokalbis. Per jį nustojo lyti lietus, bet aš niekaip nesugebu jūsų išklausti, kaip iš medkirčio tapote kūrėju.
– Tai va, kiek daug istorijų turiu. Čia dar buvo prieš laikraštį. 1998 metais Gelgaudiškio dvaro pažintiniam takui įrengti buvo gautas finansavimas. Iš Danijos. Nes čia yra „Žvaigždė“ – aikštelė, iš kurios taisyklingai aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis iškirstos proskynos. Tokios dvi Europoje yra. Kita Danijoje. Ir todėl danai finansavo, o Panemunių regioninis parkas darė pažintinį taką. Man pasiūlė prisidėti prie kūrybinės komandos, nes žinojo, kad esu kietas pjūklistas.
Manau, tada mano gyvenime įvyko posūkis – nuo miško verslo į kūrybą. Suprojektavau laiptus, kur gilioje lomoje augo storiausia Lietuvos eglė. Sugalvojau, kaip rankiniu būdu, be krano padaryt. O ten stačių šlaitų ilgis virš 60 metrų. Mano sukurtos statytos poilsiavietės dar ir dabar tebestovi pažintiniame take.
Būtent tada aš atradau savo gyslelę ir kad man patinka būti dailide. Padarėme tą parką, tris tiltus pastatėm. Taip prasidėjo lauko baldų, pavėsinių užsakymai. Pristačiau Lietuvoje gyvą velnią pavėsinių.
– Po to – darbas laikraštyje, ir vėl grįžote prie drožybos? O kaip atsiradote Kaune?
– Turėjau problemų asmeniniame gyvenime. Buvo priklausomybė svaigalams, nemokėjau gyventi. Vis bėgau dėl didesnio pinigo, karjeros, o šeimai nerasdavau laiko. Teko brangiai už tai sumokėti. Tačiau, ačiū Dievui, man buvo suteikta galimybė mokytis gyventi kitaip. Gyvenimo posūkiai atvedė ir į miestą.
– Sugrįžkime prie medžio skulptūrų. Kaip gimė jos, jei ilgą laiką statydavote pirtis ir pavėsines?
– Atėjo naujas gyvenimas. Išgirdau iš žmonių: daryk ką nori, neatidėliok. Aš galėjau jau 20 metų drožti. Bet galvojau: va, turiu darbą, turiu užsakymų, gal kada nors… Ir tas „kada nors“ tęsėsi metų metais.
Ir tada tu išgirsti: daryk šiandien. Pabandyk. Pirmą kartą prieš ketverius metus išvažiavau į Vokietiją, į mažą festivaliuką.
Neturėjau profesionalių įrankių ir per dvi dienas padariau liūtą. Ten buvo profesionalų, labai gerai ginkluotų puikiais medžio drožybos įrankiais. tačiau mano atliktas darbas buvo sulaukęs gerų įvertinimų, sėkmingai parduotas aukcione. Ir tada galvoju: jolki palki, man reikia eiti šia linkme, nesu prastesnis už šiuos meistrus.
– Šis darbas, nauja veikla padovanojo ir kitą patyrimą – pasaulio pažinimą, keliones.
– Per tuos ketverius metus tris kartus buvau Anglijoje, buvau Škotijoje, JAV, Sibire, Kanadoje. Esu svarstęs – kodėl tai darau? Dėl pinigų? Ne.
Dirbdamas Lietuvoje dažnai uždirbčiau lygiai tuos pačius pinigus, gal net daugiau – per tą laiką, kurį atima kelionės ir pasiruošimas joms.
Dėl garbės? Manau irgi ne. Puikybė amžinai pustuštis indas. Važiuoju todėl, kad Dievas man davė talentą. Nes tai teikia žmonėms malonumą. Nes taip galiu būti naudingas kitiems.
Puikybė amžinai pustuštis indas. Važiuoju todėl, kad Dievas man davė talentą.
Man įdomu. Aš svajoju nuvykti į Australijos čempionatą, dar į Pietų Ameriką, Japoniją ar Kiniją. Afrikoje nesu girdėjęs vystant medžio drožybos renginių. Noriu su savo drožyba apkeliauti pasaulį.
Kanadoje, Britų Kolumbijoje yra Četvyndo miestelis, kuriame vyksta vienas geriausių drožėjų benzopjūklais renginių.
Visos padarytos skulptūros lieka šiame miestelyje ir puošia parkus bei skverus. Tai tikra geriausių pasaulio drožėjų garbės alėja. Buvau pirmas lietuvis dalyvavęs ten rengiamame drožybos čempionate. Ten stovi ir mano skulptūra. Lietuvio... Ir ji stovės ne vieną šimtą metų, jei nebus pasaulio pabaigos.
Galbūt ten kada užklys lietuvių turistas. Gal nuvažiuos mano vaikas, anūkas ar proanūkis. Galbūt jiems bus malonu pasaulio pakraštyje rasti tautiečio, tėvo ar senelio darbą. Juk dėl to verta keliauti?
Arba jūs nuvažiuosi kada, pamatysit ir sakysit: „Aš gi su tuo Raimiu kalbėjau. Mašinoj, per lietų.“
