L.Keenas Vilniuje lankėsi birželio mėnesį ir apie savo veiklą pasakojo festivalio „Vegfest“ dalyviams. Grupė jaunuolių, kuriai Lewisas priklauso, dėvi juodais džemperiais, ant kurių puikuojasi užrašas „Hunting Saboteurs“. Trumpindami vieni kitus jie vadina tiesiog „sabais“.
Visgi jie niekuomet nedemonstruoja medžiotojams agresijos, jų neįžeidinėja. Jie tiesiog keliauja paskui ginkluotus vyrus ir filmuoja medžiokles, stengiasi fiksuoti net menkiausią medžioklės taisyklių pažeidimą.
Festivalio metu L.Keenas atskleidė, jog sabotuotojai kartais vyksta į būsimos medžioklės vietą ir garsiais šūksniais iš teritorijos išvaiko žvėris, o kartais elnių kvapu tepa medžius ir krūmus – kad jų pėdsakais sekantys skalikai būtų suklaidinti. Didžiojoje Britanijoje bent jau lapių medžioklės dažniausiai vyksta laikantis senųjų tradicijų – medžiotojai, apsirėdę ryškiais raudonais švarkais, paleidžia būrį šunų ir patys joja iš paskos.
Mes taip pat įsigyjame švilpuką, ragą ir perimame medžioklinių šunų kontrolę. Pasimetę šunys lygu nesėkminga medžioklė.
Lewisą Keeną pakalbinome apie neįprastą jo veiklą ir motyvaciją, kuri skatina kas savaitgalį vykti stebėti gyvūnų teisių aktyvistui nemalonių vaizdų.
– Kada pirmą kartą prisijungei prie medžioklės sabotuotojų grupės ir kas paskatino tai padaryti?
– Teisė gyventi ir teisė nebūti persekiojamam neturi būti kvestionuojama. Niekas neturi teisės į kito kūną. Liberalizmas, laisvės ir orumo idėja visuomet buvo mano pagrindinė vertybė, mano pasaulėžiūros ašis. Visos „kraujo sporto“ rūšys prieštarauja mano požiūriui. Toks „sportas“ kelia pavojų būtybių gyvybei ir skatina organizuotus nelegalius veiksmus.
Kaip ir bet kuris žmogus, matantis darant blogą, manau, kad turiu pareigą mesti iššūkį toms veikloms ir apginti aukas. Medžioklė paremta žiaurumu, žudymu ir negailestingu malonumu. Mes turime tam mesti iššūkį.
– Pasakojote, kad į medžiokles vykstate dažniausiai savaitgaliais. Kokie yra pagrindiniai medžioklės sabotuotojų tikslai nuvykus į vietą?
– Mes turime netgi tris tikslus:
1. Išsaugoti gyvybę. Jei matome, kad gyvūno nužudymas yra neišvengiamas, pereiname iš pasyvaus elgesio į aktyvų. Įsikišame, kad sutrukdytume patį žudymo procesą – kokiu būdu tai darome, priklauso nuo medžioklės tipo, kitaip tariant, ar gyvūnas gaudomas spąstais, ar siundant šunimis, ar šaudant iš ginklo.
2. Rinkti įkalčius. Tai mūsų antras prioritetas – kruopščiai įrašyti ir užfiksuoti visus medžiotojų veiksmus. Šių įrodymų mums reikia pirmiausia tam, kad galėtume pradėti teisinius veiksmus prieš nusikalstamą veiklą, turiu omenyje, žiaurų elgesį su gyvūnais. Antra, norime kad visuomenės nariai tai pamatytų – kitu atveju jie negalėtų įsivaizduoti, kokie barbariški veiksmai vyksta medžioklės metus. Na, ir trečia, nufilmuoti vaizdai padeda įrodyti, jog mes, medžioklės sabotuotojai, visada veikiame įstatymų ribose ir jų nepažeidžiame.
3. Neteisėtų veiksmų prevencija. Mūsų paskutinis tikslas yra pasiekti, kad medžiotojai nesiimtų nelegalių ar žiaurių veiksmų prieš gyvūnus. Mūsų buvimas medžioklės vietoje tiesiog primena, kad negalima daryti nieko nelegalaus.
– Jums teko dirbti Ekseterio miesto taryboje. Ar jūsų vadovai niekuomet neprieštaravo dėl tokios veiklos, juolab, kad visada atskleidžiate savo tapatybę, nedėvite kaukės?
– Tai niekada nebuvo problema. Priminsiu, jog medžioklės sabotuotojai visuomet elgiasi taip, kaip leidžia įstatymas. Mes, laikydamiesi įstatymo, mėginame sustabdyti tuos, kurie yra linkę į žiaurias ir nelegalias veiklas. Be to, Didžiojoje Britanijoje sparčiai auga teigiamas požiūris į gyvūnų teises ir neigiamas požiūris į įvairų kruviną sportą.
Darbo partija, su kuria buvau išrinktas į miesto tarybą, turėjo aiškų ir istoriškai susiklosčiusį požiūrį į gyvūnų teises. 2004-aisiais priimtas Medžioklės įstatymas, kuriuo buvo uždrausta daugybė medžioklės metodų, laikomas labai svarbiu teisės aktu ir mes kaip partija juo didžiuojamės.
– Kokiais metodais bandote apsaugoti gyvūnus nuo medžiotojų?
– Egzistuoja įvairių gyvūnų teisių ir visos jos kovoja prieš kruvina sportą skirtingais būdais. „Medžioklės sabotažo asociacija“ yra pasirinkusi aktyvius veiksmus prieš medžioklę. Tiesą sakant, esame vienintelė organizacija, kuri pasirinko būtent tokią taktiką.
Mūsų suvokimu, kiekviena išgelbėta gyvūno gyvybė yra didžiulė sėkmė. Todėl mes:
1. Mėgdžiojame medžiotoją. Kai medžiotojai paleidžia šunis, jie dažniausiai švilpia, pučia medžioklės ragą arba balsu mėgina juos sukontroliuoti. Mes taip pat įsigyjame švilpuką, ragą ir perimame medžioklinių šunų kontrolę. Pasimetę šunys lygu nesėkminga medžioklė.
2. Mėgdžiojame šunis. Turime šunų kauksmo ir „verksmo“ įrašus. Tai specifinis garsas, kurį medžiokliniai šunys leidžia iš nekantrumo, prieš pat nužudydami auką. Leidžiame šiuos įrašus miške. Kiti šunys yra išdresuoti sekti būtent šį garsą, todėl jie seka mus, o mes juos viliojame toliau nuo žvėrių.
3. Naikiname kvapą. Dauguma medžioklinių šunų seka auką paskui kvapą. Vadinasi, jie pasikliauja uosle, ne regėjimu. Jei nėra kvapo, vadinasi, jie negali medžioti.
4. Kaip jau minėjau – viską įrašinėjame. Nelegalių ar pernelyg žiaurių medžiotojų veiksmų fiksavimas leidžia mums vėliau pradėti bylas prieš medžiotojus, pateikti įrašus kaip įrodymus.
5. Fiziškai būname medžioklės vietoje. Jei visos kitos priemonės neveikia arba negalime jų panaudoti, tiesiog būname vietoje. Jeigu jie tuo metu šaudo, stojame priešais ir jie turi nustoti šaudyti (tai įpareigoja Britanijos Šaunamųjų ginklų įstatymas). Jei to nepadaro, vadinasi, nesilaiko įstatymo ir gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
– Šį metodą minėjote savo pranešime ir aš galvojau, jog blogai išgirdau: stojate priešais ginkluotus, šaudančius medžiotojus? Kaip jie reaguoja ?
– Šie žmonės savo veiksmuose nemato nieko blogo. Jie stokoja moralinių vertybių arba tiesiog yra abejingi. Tačiau jie įsitikinę, kad tai, ką daro, yra teisinga ir jie turi tam teisę.
Ne. Niekas neturi teisės žudyti kieno nors ar pasiimti kieno nors kūno.
Kaip jie reaguoja į mus, stovinčius priešais? Žinoma, reaguoja agresyviai. Gana dažnas atvejis yra staigus užpuolimas, koks nors incidentas ir dažniausiai po šio susidūrimo kažkas iš sabotuotojų turi kreiptis į gydymo įstaigą arba turime suniokotą turtą (pavyzdžiui, išdaužytus automobilių langus).
Šie žmonės patiria malonumą nuo žiaurumo. Tiesą sakant, dalis jų anksčiau yra buvę teisti už žiaurius, smurtinius nusikaltimus, taigi būtų naivu galvoti, kad jie nekels mums grėsmės ar elgsis mandagiai.
– Lewisai, tikrai stipriai rizikuojate dėl gyvūnų teisių ir gerovės. Ar asociacija pasiekė bent mažytį pokytį teisės aktuose, vykdydama tokią veiklą?
– „Medžioklės sabotažo asociacija“ veikia nuo 1963-ųjų. Nuo jos įkūrimo išgelbėta tūkstančiai gyvūnų gyvybių – vien tai yra didžiulis pasiekimas. Tačiau taip pat pasiekėme laimėjimų ir politiniame bei įstatymų lygmenyje. Remiantis įrodymais, kuriuos surinkome dalyvaudami medžioklėse (kartu su kitomis organizacijomis), buvo nuteisti daugybė asmenų. Taip pat, kaip jau minėjau, 2004-aisiais Didžiojoje Britanijoje buvo uždrausta medžioti su šunimis, išskyrus tradicinę lapių medžioklę.
– Prisimenu jūsų frazę: „Mums bet kokiu atveju nesibaigs blogiau nei žvėrims.“ Kokių sužalojimų esate patyręs dalyvaudamas šioje veikloje?
– Kai kurie „sabai“ yra žuvę šios veiklos metu. Nors daugeliu atvejų patiriame tiesiog smulkius užpuolimus arba agresijos protrūkius, pasitaikydavo, kad mūsų organizacijos narius pervažiuoja ar į juos įvažiuoja, žiauriai sužaloja. Tokie sužalojimai turi pasekmių visam gyvenimui arba netgi baigiasi mirtimi.
– Kiek sabotuotojų yra jūsų grupėje? Ar jungiasi naujų narių?
– Mūsų yra ne daugiau nei trisdešimt ir visus mus vienija bendra gyvybės išsaugojimo prasmė. Po to, kai „Medžioklės sabotažo asociacija“ buvo įkurta 1963-aisiais, žinoma, sabotuotojų skaičius stipriai išaugo. Ši asociacija veikia visame pasaulyje, daugybėje šalių. Arčiausiai Lietuvos būtų šios asociacijos grupė Švedijoje, o toliausiai – Australijoje.
– Kokių žvėrių Jungtinėje Karalystėje sumedžiojama daugiausia?
– Liūdna, tačiau sumedžiojamų gyvūnų dalis yra panaši, kaip ir išnaudojamų kitose srityse. Daugiausia Didžiojoje Britanijoje sumedžiojama laukinių paukščių. Maždaug 40 milijonų paukščių per metus yra sumedžiojami ar kitaip nužudomi kitame kruviname sporte.
Medžioklė yra taip plačiai paplitusi, taip įsišaknijusi ir tokia sudėtinga gyvūnų išnaudojimo forma. Juk sumedžiotais žvėrimis ji nesibaigia – į šią pramogą įtraukti šunys ir arkliai už savo sunkų darbą ir skausmą gauna tik menką maisto porciją.
Negana to, skaičiuojama, jog dešimt tūkstančių medžioklinių šunų nužudoma pačių medžiotojų – tuomet, kai jie tampa nebereikalingi, nepavyksta visų išlaikyti.
– Lietuvoje egzistuoja puslapis „Aš prieš medžioklę“, kurio nariai demonstruoja nepritarimą šiam hobiui. O kaip britai mato medžioklę? Kokia dalis šalies yra už, kokia – prieš?
– Nuostabu matyti taip plačiai paplitusį susitarimą, jog vis tik gyvūnų žudymas dėl malonumo nėra teisinga. „Lyga prieš Žiaurų sportą“ atliko apklausą ir nustatė, jog 85 % britų pasisako už lapių medžioklės draudimą, 87 % – už elnių medžioklės draudimą, 90 % – už triušių medžioklės draudimą ir 99 % – už šunų kovų draudimą ir 94 % – už barsukų gaudymą spąstais. Visos šios veiklos ir buvo uždraustas 2004-aisiais priimtu įstatymu.
Skamba siūlymai dar labiau išplėsti draudimų sąrašą ir viliuosi, jog pamatysiu kaip šie pasiūlymai virs naujais įstatymais prieš kruviną sportą.
– Ačiū už pokalbį!
