Pirmoji meilė – prieš 46 metus
„Su Dima susitikome speleologinėje ekspedicijoje, Uzbekistane. Aš buvau atvykusi su vaikų grupe, o Dima olų tyrinėjimais tuo metu jau užsiėmė rimtai. Ten ir pajutome vienas kitam šiltus jausmus. Abu buvome iš Kyjivo, tad grįžę keletą mėnesių susitikinėjome.
Žinoma, seksualinių santykių tarp mūsų nebuvo, buvau dar vaikas. Mano tėvai labai neigiamai vertino mūsų draugystę, bijojo dėl manęs, kad draugauju su gerokai vyresniu jaunuoliu. Šiaip ar taip, draugystė iširo. Dar kai mokiausi mokykloje, Dima pirmą kartą vedė, o aš po mokyklos išvykau studijuoti į Charkivą. Ten sutikau savo būsimą vyrą ir taip pat ištekėjau.
1990 m. su vyru ir dviem mūsų vaikais išvykome į JAV. Gavome pabėgėlių statusą ir netrukus ten įsitvirtinome. Tiesą sakant, aš nebuvau tikra, ar noriu išvykti iš Ukrainos, tai buvo vyro idėja, tačiau galiausiai sutikau. Amerikoje išsiskyriau su pirmu vyru ir man gimė dar vienas vaikas nuo vyro, su kuriuo nebuvome oficialiai susituokę, bet daug metų pragyvenome kartu. 2016 m. jis mirė.
Po jo mirties man gimė impulsas susirasti Dimą. Kadangi turėjome bendrų draugų ratą, man niekada nebūdavo sunku jį surasti, net jeigu jo kontaktai pasikeisdavo. Po truputį pradėjome bendrauti internetu“, – pasakojo Julija.
Moteris prisipažįsta, kad, nors ji mylėjo abu savo vyrus, gyveno savo gyvenimą, šilti jausmai pirmajai meilei giliai širdyje ruseno ir laikas nuo laiko iškildavo į paviršių. Tą patį jautė ir Dmitrijus. Todėl, kai ji keletą kartų lankėsi tėvynėje, jie visada susitikdavo pabendrauti. Paskutinį kartą Kyjive ji viešėjo 2019 m.
„Tuomet daug kalbėjomės. Abu supratome, kad mylime vienas kitą. Buvo paliesta ir mūsų santuokos tema, tačiau Dima buvo vedęs ir, nors mylėjo mane, mylėjo ir savo žmoną, be to, ji sunkiai sirgo, apie skyrybas negalėjo būti nė kalbos. O ir aš pasakiau, kad nenoriu niekam sukelti skausmo ir ant svetimos nelaimės savo laimės nekursiu, todėl nusprendėme viską palikti taip, kaip yra, t. y. matysimės tik retkarčiais.
Dar kai mokiausi mokykloje, Dima pirmą kartą vedė, o aš po mokyklos išvykau studijuoti į Charkivą.
Dar kartą pasimatėme po dvejų metų, praėjusį spalį, tačiau visą tą laiką bendravome ir nuotoliniu būdu. Netrukus po šio mano vizito Dimos žmona mirė. Dima jos mirtį išgyveno labai skaudžiai, tačiau vėl užsiminė apie vedybas. Aš siūliau šiek tiek palaukti, kol nurims jo skausmas, bet, kai prasidėjo kalbos apie karą, buvo aišku, kad reikia tai daryti kuo greičiau, nes vėliau galbūt mes apskritai nebegalėsime susitikti. Nors JAV vyriausybė nerekomendavo vykti į Ukrainą, aš ryžausi ir vasario 16 d. nusileidau Kyjive“, – toliau dėstė pašnekovė.
