Vilniaus Savivaldybėje šia proga atidaryta menininkės ir jos mokinių darbų paroda, o mes Elytę Krasauskaitę kalbiname apie pokyčius, moteriškas kūrybines galias bei laiko sau svarbą, džiaugsmą augti ir gyvenimo pilnatvę.
– Tavo studijai „Džiaugsmo ratas“ – jau dešimt metų. Kokias naujas spalvas į Tavo gyvenimą atnešė ši veikla? Ir kas pasikeitė per šį dešimtmetį?
– Jau ne kartą esu pastebėjusi, kad artėjant sukaktims, ima vykti netikėti dalykai. Tarkime, išdirbus vienoje vietoje 25 metus, išeinu iš darbo, sulaukus 30 metų, pradedu rinktis raudonos spalvos drabužius. Artėjant studijos dešimtmečiui pajutau, kiek daug visko jau buvo ir kiek daug dar noriu nuveikti. Man patinka mano darbas, aš myliu vaikus, greitai užmezgu kontaktą. Greičiausiai tai man ir padeda turėti gerą santykį su mokiniais. Organizuodama, kurdama vasaros stovyklų programas, visada galvoju apie vaikų kūrybiškumo ugdymą, apie šiltos atmosferos kūrimą. Ką naujo ir įdomaus galiu jiems duoti? Ko dar jie nežino ar nemoka, kas būtų įdomu? Kai mintyse planuoju savo veiklas dar dvidešimčiai metų, jaučiuosi labai stipri.
– Kaip pasikeitė veikla, tavo būsenos, emocijos, kaip užaugai pati?
– Pasižiūrėjus atgal, iš pradžių buvo tik didžiulė svajonė turėti savo studiją. Iki tol dirbau su studentais savo namuose, kaip ir visi koorepetitoriai. Buvo tikrai sunkus laikas, nes viskas vyko vienu metu – šeima, maži vaikai, namai, o čia dar ateinantys mokiniai. Ir tikriausiai kažkas tai išgirdo. Kai 2007-2008 m. viena statybų bendrovė pasiūlė surengti savo darbų parodą viename iš naujai pastaytų namų Pilaitėje, susimąsčiau: paroda ant plikų sienų? Cementinių grindų? Ir kas gi ateis pažiūrėti? Kaip čia atrodys darbai? Juk buvau įpratusi savo darbus eksponuoti galerijose, o čia?
Buvo daug abejonių, bet paskui pagalvojau: čia tai iššūkis! Ir nusprendžiau pabandyti. Tuo pat metu surengiau kūrybines dirbtuves vaikams, paaugliams, moterims. Ir pasipylė pasiūlymai, prašymai daryti kažką panašaus. Taigi pradėjau nuo mažos 8 vaikų grupelės, naujame name, miegamajame Pilaitės rajone. Kasmet norinčių dalyvauti kūrybinėse veiklose vis daugėjo. Ir šiandien menų studijoje jau nėra nei vienos dienos, kad kažkas nevyktų. Kūrybiškų vaikų labai daug, tad dailės ir keramikos būreliai yra užpildyti jau nuo rugsėjo mėnesio. Šiuo metu mano meno studiją lanko beveik 100 vaikų.
Kai pradėjau vesti užsiėmimus, jaučiau, kad einu teisinga kryptim. Kiekviena pamoka buvo prasminga, gili, skatinanti, ugdanti, o tai ir yra pati didžiausia dovana man pačiai. Kaskart matydama lankytojų džiaugsmą, pasitenkinimą savo darbais, užsipidydavau ir pati. Visuomet jaučiu didžiulį malonumą dalintis tuo, ką jau pati esu išmokusi, savo žiniomis, patirtimi ir gebėjimais.
– Ką Tavo studijoje randa atėjusios moterys?
– Moterys studijoje gauna įvairių dalykų. Turiu sukūrusi dvi skirtingas užsiėmimų kryptis moterims. Viena iš jų – meno terapijos užsiėmimai, kita – dailės pažinimas, pradžiamokslis „Moters laikas“. Taip pat labai moterų mėgstama papuošalų kūrimo programa, interjerinių lėlių kūrimas, mandalos, atvirukų kūrimas.
Meno terapijos užsiėmimuose moterys gali atidžiau pažvelgti į savo vidų, panagrinėti savo jausmus, emocijas, suprasti, kas dabar su jomis vyksta. Per metaforas kalbamės apie tai, kas joms yra svarbu čia ir dabar, ko norėtų sau. Dažnai moterys sako, kad pavargo nuo visko, šeimos, darbo, rūpesčių, o iš tikrųjų tas nuovargis yra nuo to, kad daug metų jos kaupia savyje neišsakytas mintis, neišreikštas emocijas. Tarsi tai būtų nepadoru, netinkama.
Terapijos užsiėmimai leidžia išsilaisvinti nuo slegiančių emocijų, paleisti jas. Čia nėra taisyklių, viskas vyksta intuityviai, iš vidinio pajautimo, dažnai spontaniškai. Juk jokių piešimo gebėjimų terapijos užsiėmimuose nereikia turėti. Labai svarbi dalis meno terapijoje yra refleksijos, kitų grupės moterų pastebėjimai, įžvalgos, kurios leidžia pažvelgti į situaciją iš kito taško.
Kita programa skirta toms, kurios nori išmokti piešti, tapyti, naudojant skirtingas technikas ir priemones. Jos metu moterys išmoksta nutapyti natiurmortą, peizažą, paukštį ar gyvūną, raižyti, rašyti kaligrafiškai ir t.t. Naujų dalykų išmokimas labai džiugina.
– Kaip manai, kiek moteriai reikalingas laikas sau? Veikimas iš savęs, savo kūrybinių galių atskleidimas. Ką jis gali pakeisti moters gyvenime?
– Kiekvienai moteriai reikia turėti laiko sau. Tas metas, kai ji gali pabūti savyje, su savim yra pats svarbiausias ir labiausiai tausojantis. Nes kai yra daug darbo, veikimo kažkam, dėl kažko ir nėra buvimo su savimi, įvyksta perdegimas. Tada viskas erzina, krenta iš rankų, nesiseka, ir apskritai dingsta noras gyventi.Tuomet aš klausiu: kas vyksta su tavim, kad užmiršai save? Sustok ir pagalvok, ko tau trūksta, ko norisi šiandien? Ir šiandien iš savo išgyventų patyrimų galiu drąsiai sakyti, kad moteris laiminga gali būti tik tuomet, kai turėdama nors mažą kūrybiškumo gyslelę, neužspaudžia jos į tamsiausią kamputį. Kūrybiškumas padeda atrasti savyje tai, ko trūksta labiausiai, kas stiprina ir užpildo.
Ir mano paveikslai apie tai. Nėra nei vieno paveikslo, kuris būtų suplanuotas. Kiekvienas turi savo istoriją, emociją. Kaskart, kai paimu pieštuką, nežinau, ką piešiu. Paleidžiu mintis, emocijas ir ilsiuosi. Rankos pačios kažką rezga. Tai mane išlaisvina, suteikia stiprybės, pasitikėjimo. Tik kurdama galiu atsitraukti nuo kasdienybės rūpesčių, pabūti su savimi.
– Moteriškumas ir kūrybiškumas – kuo Tau šios sąvokos susijusios?
– Kiekviena moteris yra kūrėja. Gimdydama ir augindama vaikus mama yra didžioji kūrėja. Nuo mamos priklauso vaiko bendravimas, elgesys, skiepijamos vertybės, pasaulio suvokimas. Ir jeigu moteris pati yra kūrybiška ir moteriška, tai perduos ir savo vaikams. Moteriškumas ir kūrybiškumas man yra vienoje paletėje, kaip įvairių spalvų dažai. Spalvos tarsi ir skirtingos, bet sumaišius visos tarpusavyje dera.
– Ko, Tavo nuomone, reikia, kad moters gyvenimas būtų pilnas?
– Kad moters gyvenimas būtų pilnas, pirmiausia reikia pažinti save ir priimti su visais privalumais ir trūkumais. Juk negalime ir neturime būti visos vienodos, tobulos. Vienodai matyti, jausti, išgyventi. Nėra jokių standartų, kokios mes turime būti. Be to, savęs nepažinusi ir nesupratusi moteris niekada negalės suprasti kito žmogaus jausmų, užpildyti jo meile ir laime.
– Pasvajokime – kokią save matai po dešimties metų? Gal turi nuojautą ar svajonę, kas dar galėtų atsirasti Tavo gyvenime?
– Pasvajokime... Norėčiau, kad mano studiją galėtų lankyti visi, kas nori užpildyti savo tuštumą. Kas ieško laisvės ir ramybės kūryboje. Norėčiau, kad ir vaikai, ir suaugę suktų šį džiaugsmingą kūrybinį ratą ir jis niekada nesustotų. Šiuo metu studijuoju psichoterapiją Geštalto institute ir tikiu, kad tai man padės teikti kvalifikuotas psichologines konsultacijas, taikyti įvairius meno terapijos metodus savo darbe. Visas mano dėmesys pastaraisiais metais nukreiptas į savęs tobulinimą šia kryptimi.
– Ko norėtum palinkėti visoms moterims?
– Moterims visada noriu pasakyti: išgirskit, pajauskit ir pažinkit save. Įsiklausykit į tai, ko šiandien jums labiausiai reikia. Ir stenkitės daryti tai, kas šiandien jums teikia didžiausią džiaugsmą ir malonumą. Mylėkite save, o tada ir kiti jus mylės. Jūs esat nuostabios. Jūs esat vertos, kad jus mylėtų.
