Net yra Paulos Rego istorijų namai Kaskaise – raudono betono pilaitė, kurioje rodoma nuolatinė jos kūrinių ekspozicija ir naujos parodos. Turbūt tuose keistuose namuose ir vyksta tikrasis menininkės gyvenimas. Nes visa kita, įskaitant išpažintis žurnalistams, – tik niekuo neįpareigojančios kalbos.
Kažkada maža mergaitė Paula lankė bažnyčią ir ten jai labiausiai įsiminė ritualas: „Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas.“ Jis taip įsigėrė į smegenis, kad Rego, jau tapusi dailininke, ėmė kolekcionuoti nuodėmes: viską, kuo serga pasaulis, už ką reiktų atgailauti. Prie svetimų kalčių prisidėjo savi vaiduokliai ir vaizduotė, kurioje pynėsi aistros ir baimės... Dauguma jos paveikslų istorijų tarsi paprastos: moterys, kai jų niekas nemato, mergaitės su šunimis, dukros ir mamos. Bet visada lydi jausmas, kad ten vyksta kažkas nesuprantama ar negera. Ir baisiai knieti sužinoti, kas buvo prieš tai, kas bus paskui.
Rego mėgsta dramatizuoti savo gyvenimą. Tai daryti jai lengva, nes tas gyvenimas buvo kaip kontrastinis dušas: laimė visada ėjo greta liūdesio.
Rego mėgsta dramatizuoti savo gyvenimą. Tai daryti jai lengva, nes tas gyvenimas buvo kaip kontrastinis dušas: laimė visada ėjo greta liūdesio. Tarkim, vaikystėje, kai Portugalijoje moterys mesdavo vaikus į jūrą, nes neturėdavo, kuo jų maitinti, kai vyrai sėdėdavo kalėjimuose, kur jiems lupdavo nagus (apie tai irgi pasakoja Rego), Paulai nieko netrūko. Jos tėvas, elektros inžinierius, uždirbdavo taip neblogai, kad Estorilyje net pastatė į tuberkuliozę linkusiai dukrai namą, kad šioji iš balkono žiūrėtų į jūrą ir kvėpuotų sveiku jos oru. Tiesa, patys tėvai daug važinėjo, todėl Paula augo tai pas senelę, tai pas depresija sergančią senelės seserį, apsupta tarnaičių ir globojama guvernantės, kurios nekentė.
Tėvą ji dievino, mamos bijojo. Ponia Maria manė, kad moteriai svarbiausia – tinkamai elgtis ir gerai atrodyti, todėl abi praleisdavo daug laiko vartydamos prancūzišką „Vogue“ ir lankydamos siuvėjus. Bet šiaip Paula vengė mamos, matyt, dėl to, kad ji (vėliau dukters piešiniuose vaizduota kaip voras) nebuvo pati mieliausia dama. Ironiška, kad ponia Maria gyveno pas Rego iki pat mirties: šiai neužteko ryžto paprašyti, kad ji išsikraustytų. Tačiau nėra to bloga, kas neišeitų į gera: be motinos ir dukros temos nebūtų buvę stipriausių Rego paveikslų. Kita vertus, nuolat mamos ujama dailininkė daug metų jautėsi kaip maža prasikaltusi mergaitė. Ir gal net tai buvo į naudą, kalbant apie intelekto ir infantilumo kokteilį, būdingą Rego menui. Jos vaikystė lyg ir nesibaigė: dailininkė ir dabar puikiai atsimena visas kambarines ir guvernantes, visas senelės pasakas, savo krėstas niekšybes. Mėgstamas pasakojimas – apie tai, kaip ji karpydavo užuolaidas ir jų atraižas mėtydavo per langą, keršydama senelės seseriai, o šioji buvo „per daug depresyvi, kad galėtų pakilti iš krėslo“, todėl tik sėdėdavo ir žiūrėdavo...
Rego šeima buvo anglofilė. Paula baigė vienintelę Portugalijos mokyklą, kurioje buvo dėstoma anglų kalba. Paskui mokslus tęsė Londone. Tėvai nebuvo labai laimingi, kai vėliau duktė pradėjo studijuoti Sleido menų mokykloje: jos tėvynėje moteris menininkė neturėjo jokių perspektyvų. Tik Rego negalvojo apie ateitį, ji išvis pametė galvą, nes mokykloje sutiko Victorą Willingą. Šis irgi studijavo, bet buvo vedęs, aštuoneriais metais vyresnis. Dėl Victoro džiūvo visos studentės, tačiau ir Paula buvo nepėsčia: rinko medalius ir, anot amžininkų, buvo glamūriška, ekscentriška, su juodais aukštakulniais ir balta pilote. „Kai jis man pasakė: „Nusimauk kelnaites.“, aš nusimoviau. Aš visada darydavau tai, ką jis liepdavo. Mylėjau jį kaip beprotė.“ Ta meilė buvo tokia stipri, kad ji net neprašydavo Victoro pasisaugoti: norėjo, kad jam būtų kuo geriau.
Studijų metais ji pasidarė devynis abortus. Visi jie buvo kriminaliniai; Rego net neklausdavo, ar mylimojo atvesti vyrukai turi kokį nors medicininį išsilavinimą, o operacijos vykdavo namie, ir Paulos kambario draugė lakstydavo išpilti dubenų, pilnų kraujo. Pastojusi dešimtą kartą Rego neberizikavo, parašė namo. Gerasis tėtis kaipmat atrūko, kad parvežtų dukrą į Lisaboną, o Victoras grįžo pas žmoną.
Paula jautėsi baisiai visus nėštumo mėnesius – ir kaip pamesta moteris, ir dėl motinos, kuri vis primindavo apie šeimai užtrauktą gėdą. O kai atėjo laikas gimdyti, tėvas ją nugabeno į Londono kliniką. Ir čia vėl atsirado Willingas, kurį jau buvo palikusi žmona balerina. Gal dėl to, o gal pamatęs dukrytę Caroline vyras nutarė, kad Paula – jo likimas. Ir netrukus paskui ją išvyko į Portugaliją.
Apie savo debiutą dailininkė pasakė: „Norėjau, kad baimė turėtų žmogišką veidą.“ Ji visada bijojo, laukė kažko negero.
Jie apsigyveno Rego šeimos namuose Eriseiroje, o seną klėtį pavertė bendra studija. Sėdėdami po eukaliptais valgydavo ką tik pagautą žuvį, gerdavo jauną vyną, skaitydavo, kalbėdavo, tapydavo. Willingas buvo laimingas kaip niekada, tad pasipiršo Paulai ir 1959 m. ją vedė, juolab tais pačiais metais gimė antra mergaitė – Victoria. 1961 m. buvo pakrikštytas dar vienas jų vaikas, sūnus Nicholas, ir pora nutarė pagalvoti apie karjerą. Tėvas jiems nupirko butą Londone, tad dabar abu blaškėsi tarp jo ir Eriseiros. 1965 m. Paula surengė parodą Lisabonoje ir tapo kone žvaigžde. Tai buvo jos laimingiausias metas: abiem sekėsi ir atrodė, kad ta laimė niekada nesibaigs. Tačiau apie savo debiutą dailininkė pasakė: „Norėjau, kad baimė turėtų žmogišką veidą.“ Ji visada bijojo, laukė kažko negero.
1966 m. jos baimės įgavo realų pavidalą: mirė Rego tėvas. Atrodė, kad nieko blogiau nebegali nutikti, bet ta mirtis tebuvo kitų nelaimių pradžia. Vyrui teko perimti pono Rego reikalus, nors jis nieko apie tai neišmanė: Victoras buvo vienas geriausių Londono menininkų, fantastiškas šokėjas, tik ne verslininkas. Jis nebuvo pasirengęs naujoms pareigoms ir biurokratijai. Vyrą ištiko pirmas širdies priepuolis, akyje atsirado neaiški dėmė, ir gydytojai diagnozavo išsėtinę sklerozę. Paula net nežinojo, ką tai reiškia. O ir pasidomėti nespėjo – tais pačiais metais mirė vyro tėvas, jai prasidėjo depresija, prireikė specialistų pagalbos... Pora iš svinguojančio Londono šešeriems metams grįžo į Portugaliją. Apie tą laiką Paula pasakoja su sarkastiška šypsena. Neva Victoras tada atrodė itin šauniai: vilkėjo brangiausius kostiumus, priklausė elitiniams klubams, važinėjo iš vieno banko į kitą. „Tai buvo toks sumautas laiko gaišimas!“ Jis baigėsi su 1974 m. Portugalijos revoliucija, kai šeima viską prarado, net Rego bankui užstatytą namą.
Jie grįžo į Londoną, bet tai buvo jau kitas gyvenimas. Butą abu pirko atsižvelgdami į tai, kad Victoras nebeįstengė lipti laiptais. Jis vairavo galingą roverį, tačiau jame viskas buvo valdoma rankomis. Vėliau – nebevairavo. Rego nenustojo žavėtis vyru, juolab, ligai progresuojant, Willingas vis labiau stebino – vaistų sukeltos ir permestos ant drobių haliucinacijos buvo fantastiškos. O viso kito Rego vengė. Ji tapė ciklą apie mergaites su šunimis: gyvūnai buvo mylimi, prižiūrimi, glamonėjami, bet kando į juos maitinančią ranką. Pati Rego nelaukė įkandimo ir nelakstė prie mylimojo su stikline vandens – norėjo jį atminti stiprų ir šaunų. Tas atsiribojimas padėjo jai išvengti Victoro kančių, jo pykčio priepuolių, visų baisių ligos pasekmių. Mirštantį vyrą slaugė Lila Nunes.
Palaidojusi Victorą, Rego nutapė „Šeimą“: paveikslas visus trikdo, nors menininkė tvirtina, kad jis – apie nepavykusį mėginimą reanimuoti vyrą. Vėliau Paula paprašė Lilos įsivaizduoti, kad ji yra šuo: sukūrė seriją darbų apie šuniškai prieraišias moteris. O paskui tiesiog suprato, kad kukli slaugė Lila Nunes yra tobula pozuotoja ir nepakeičiama kompanionė. Jos – vis dar drauge. Ir kai kas nors Rego paklausia, ar negaila jai pasiskyrusios Lilos, tapytoja kikena: „Aš jai padedu, kaip galiu. Raginu, kad susirastų sau kokį nors šaunų ispaną ir dar vieną – man.“
Šiandien Paula yra nuskynusi visus įmanomus laurus, bet kasdien vaikšto į studiją: labai baltą ir modernią, tik panašią į siaubo krautuvėlę.
Prie lovos prikaustytas vyras Rego nevaržė. Vaikai – taip pat: nenorėdama būti panaši į savo mamą, ji jiems davė visišką laisvę. 1988 m., kai mirė Victoras, Paula jau buvo surengusi keliolika didelių parodų Lisabonoje ir Londone; nors sakoma, kad ji, kaip menininkė, atsiskleidė tik likusi viena. Šiandien Paula yra nuskynusi visus įmanomus laurus, bet kasdien vaikšto į studiją: labai baltą ir modernią, tik panašią į siaubo krautuvėlę, prigrūstą fantasmagoriškų lėlių, panešiotų drabužių ir kito šlamšto. Ji vis dar draugauja su baimėmis ir tapo paveikslus, kuriuose moterys valdo pasaulį: yra stiprios, nepriklausomos, žiaurios.
