„Visi turime šį instrumentą ir naudojame kasdien – kurdami savo gyvenimą. Be vaizduotės būtume pasmerkti nuoboduliui ir galbūt vienatvei“, – sako „WoW University“ Ateities įgūdžių kurso dėstytoja.
– Sigute, kodėl galvojame, kad vaizduotė yra būdinga tik kūrybinį darbą dirbantiems žmonėms?
– Mes patys save apribojame. Dar besimokydami mokykloje pamatome, kad kažkam kurti sekasi lengviau nei mums. Ilgainiui kūrybą priskiriame tik rašytojams, poetams, kompozitoriams, dailininkams. Jei netapome paveikslo ar nekuriame šokio – viskas, nesame kūrėjai. Su tokiu požiūriu susiduriu nuolat, tačiau iš tiesų mes visi kuriame kasdien.
Kuriame savo gyvenimą ir kūrėjas turi prisiimti atsakomybę už savo kūrinį: niekas už mus nesukurs mūsų gyvenimo. Gyvendami, atsiduriame tarp kitų kūrėjų gyvenimų. Jei jiems pavyksta geriau, gali atsirasti menkavertiškumo jausmas, izoliacija. Noriu paskatinti žmones nesustoti kurti, parodyti jiems, kad visi esame lygiaverčiai, kad kiekvieno susikurtas gyvenimas yra unikalus ir vertas būti.
– Kodėl, jūsų nuomone, lavinti vaizduotę yra svarbu kiekvienam žmogui, ne tik kūrybiškos profesijos atstovams?
– Vaizduotė yra vienas iš mąstymo raumenų, o raumenis verta lavinti kiekvienam, net jei neketiname dalyvauti Olimpinėse žaidynėse. Bėda ta, kad dažnas svajoja būti vieninteliu, įžymiu, geriausiu, užkopti į pačią piramidės viršūnę. Visada pabrėžiu, kad pusiausvyra yra geresnė strategija negu siekti aukštumų ir manyti, kad jei neužlipau aukščiau visų, tai esu nepakankamas.
Dar blogiau net nepradėti, jei nepavyks užkopti. Vaizduotę lavinti reikia ne tam, kad staiga taptum pripažintu menininku, o dėl to, kad užgesusi vaizduotė reiškia neįdomų gyvenimą. Vaizduotę galime prilyginti kvėpavimui – jei nepakankamai kvėpuojame, ima skaudėti galvą. Jei nepakankamai naudojame vaizduotę, gauname aštrų nuobodulio jausmą.
– Ar kūrybinis mąstymas gali padėti spręsti gyvenimiškas problemas?
– Žinoma. Kūrybinis mąstymas gal padėti įvairiose buitinėse situacijose. Pavyzdžiui, nusipirkote bilietus į Palangą savaitgaliui, bet kaimynai užliejo butą. Galite sėdėti nelaimingi ir skųstis dėl sugriuvusių planų arba pasitelkti vaizduotę ir surasti būdą, ką galėtumėte nuveikti, kad šioje situacijoje kažką laimėtumėte, o ne pralaimėtumėte.
Ir taip bet kokioje situacijoje: kuo užsiimti, kad būtų įdomu ir vėliau tai pavyktų paversti karjera; kaip parašyti nekenčiamą rašinį, kad man pačiam būtų įdomu; ką veikti, jei per atostogas lyja ir t.t. Daugybę visokiausių paprastų ir sudėtingų dalykų sprendžia mūsų vaizduotė.
– Kaip pažadinti savyje kūrybines galias?
– Labai padeda pagalba, pastūmėjimas iš šalies. Žmonės linkę greitai nuspręsti, kad sugeba tik kelis dalykus, pavyzdžiui, dirbti tam tikroje srityje ir yra įsitikinę – „daugiau nieko nemoku“. Mano tikslas yra padrąsinti atidžiau save patyrinėti, atrasti ką dar turiu be to, apie ką žinau. Mokau apčiuopti savyje kūrybiškumo įrankius ir patikėti, kad juos turime kiekvienas. Visi esame unikalūs, todėl ir savęs tyrinėjimo kelias yra unikalus. Svarbu nemenkinti savęs, negalvoti, kad kiti žmonės yra „labai“, o aš „nelabai“.
– Kaip nebūdami kūrėjai galime suprasti, kad mūsų vaizduotė tikrai veikia?
– Vaizduotė yra vaizdas, kurį sukuriame išgirdę žodžius, užuodę kvapus, pajutę prisilietimą ar skonį. Pavyzdžiui, pajuntame, kad kažkas liečia ranką, vaizduotė tuoj parodo, kad gal kažkas ropoja. Pajutome aštrų dūrį, vaizduotė tuoj pat pametės variantų, kas duria, kaip duria ir ką daryti.
Vaizduotė puikiai veikia, kai svarstome, ką valgyti vakarienei. Pajuntame makaronų skonį ant liežuvio ir šauna mintis gaminti makaronus, arba prieš akis iškyla šaldytuvo vaizdas ir įvertinę turimus produktus sugalvojame patiekalų variantus. Taigi, vaizduote naudojamės kasdien, buitiškai, dažnai to net nesuprasdami.
– Kas padeda, o kas kenkia kūrybiškumui?
– Vaizduotę slopiname į rankas imdami telefoną, vos pajutę, kad šiek tiek nuobodu. Jei reikia luktelti stotelėje ar prie gydytojo kabineto, jei kino teatre liko dar kelios minutės iki filmo, iškart griebiamės telefono. O kas ten tokio būtino? Žinoma, juo per minutę galime sutvarkyti tam tikrus reikalus, atrašyti žinutes ar el. laiškus, tačiau likusį laiką tiesiog braukiame pirštu per ekraną ir naudojamės jau pagamintais vaizdas, kai mūsų vaizduotė tuo metu miega.
Vaizduotę slopiname į rankas imdami telefoną, vos pajutę, kad šiek tiek nuobodu.
Jei telefono po ranka nėra ir turime kažko laukti, mes keliaujame į prisiminimus, nugrimztame į apmąstymus – tai stimuliuoja vaizduotę. Pavyzdžiui, prisimename, kad troleibuse matėme moterį su gražiais bateliais ar rankine. Svarstome, kur tokią įsigyti, kur su ja eisime. Staiga atsiduriame Italijoje. Arba svarstome, kiek rankinė kainavo, kaip reiktų jai užsidirbti. Vaizduotė dirba, kuria vis naujus vaizdus.
Verta paminėti, kad vaizduotė veikia pagal mūsų asmenybės lygį: vieni įsivaizduojame rankinę, o kiti – pasaulio gelbėjimo strategijas.
– Kaip lavinti vaizduotę?
– Vaizduotę galime lavinti ją naudodami dažniau ir intensyviau. Vėl grįšiu prie raumenų analogijos. Pradžioje sunku padaryti dešimt pritūpimų, paskui jau galime ir penkiasdešimt, vėliau – pridėti šuoliukus, pradėti bėgti ir gal net dalyvauti maratone. Jei vaizduotę lavinsime, ji galės vis daugiau.
– Ar kūrybiškumas priklauso nuo gyvenimiškų patirčių, aplinkos, kurioje augame?
– Žinoma, priklauso. Vaikai stebi suaugusiuosius, ima iš jų pavyzdį. Jei mama laisvalaikį leidžia su ekranais, taip pat elgsis ir vaikas. Jei jos prioritetas yra pokalbiai, pasivaikščiojimai, žaidimai – vaikas taip pat į juos telks dėmesį. Apskritai mūsų dėmesio sutelkimas yra įpročio dalykas. Tačiau gali save kreipti, lavinti, sukurti naują dėmesio takelį. O jei nieko nedarome, jis nukreipiamas mūsų aplinkos; visi žiūri televizorių ir aš žiūriu televizorių, mano dėmesys įpranta žiūrėti televizorių ir aš noriu jį žiūrėti. O, kaip minėjau, ekranai slopina kūrybiškumą.
– Kaip kūrybiškumas veikia santykius? Ar svarbi vaizduotė bendraujant?
– Be jokios abejonės. Vaizduotė labai glaudžiai susijusi su empatija ir emociniu intelektu. Mes galime įsivaizduoti, kaip jaučiasi kitas žmogus, galime bandyti mintyse įsistatyti save į jo situaciją ir suprasti, kokios emocijos atsiranda konkrečiau atveju. Žinoma, tai veikia ne šimtu procentų, tačiau galime numanyti gana tiksliai.
Vaizduotė labai glaudžiai susijusi su empatija ir emociniu intelektu.
Kūrybiškumas padeda dalyvaujant konfliktuose išlaikyti savo ribas, derėtis, diskutuoti, ieškoti sprendimų, kompromisų. Jei nesi kūrybiškas, tiesiog tylėsi arba pyksi, užsidarysi, neparodysi ką jauti, nemokėsi pasakyti ką galvoji.
Vaizduotė ir kūrybiškumas įgalina pamatyti savo jausmus, moko išreikšti žodžiais, ką matau ir girdžiu. Mokymuose naudoju dėmelių piešinius, prašau išreikšti žodžiais, ką kiekvienas įžvelgia paveikslėlyje, kuriame nepavaizduota niekas, ką galėčiau atpažinti tiesiogiai. Reikia pasitelkti vaizduotę ir įžiūrėti, o tada perpasakoti. Staiga piešinyje pasimato senas vyras su skarele ar puodas ant ratukų – galva pilna minčių, nors matau „kažkokią nesąmonę“.
Kai išmokstame pamatyti ir išgirsti savas mintis, tada galime išgirsti ir kitą žmogų. O jei ne, tuomet galime tik vykdyti komandas, vedini baimė, noro įtikti, bijodami likti vieni. Kūrybiškumas yra kelias į asmeninę laisvę ir suvokimas, kad laisvė eina kartu su atsakomybe. Suvokdamas, kad viską kuri pats, negali permesti atsakomybės kitam.
