Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Menininkė Vidmina Stasiulytė: „Svarbu sekti savo širdimi ir būti drąsiai“

Svajonės ir dideli norai pildosi, net jei ir atrodo tokie tolimi kaip nepažintos galaktikos ar maži taškeliai mikroskopo langelyje. „Svarbu sekti savo širdimi“, – sako menininkė Vidmina Stasiulytė, kurios gyvenimas margas ir pilnas netikėtų vingių: genetikos studijos, domėjimasis žvaigždynais, kostiumo dizainas, darbas mokykloje… Į laboratoriją ji sugrįžta įgyvendinti keisčiausių savo idėjų.
Vidmina Stasiulytė
Vidmina Stasiulytė / Viktorijos Bali/žurnalas „Laima“ nuotr.
Temos: 1 Menas

– Pradėkime nuo kosmoso: domiesi juo jau gana seniai…

– Turbūt toks potraukis iš šeimos. Mano sesuo taip pat domisi kosmosu, skolinuosi iš jos įvairiausius galaktikų ir žvaigždynų katalogus, vartau ir niekaip negaliu atsistebėti. Tikriausiai taip bus visada. Pamenu, brolis net buvo pasigaminęs teleskopą žvaigždėms stebėti, visai neseniai, užsilipę ant stogo, mėginome fotografuoti naktinį dangų. Nesibaigiantys žaidimai. Visi mes kaip amžini vaikai.

– Kaip atsidūrei tikrame kosmodrome?

– Kilo tokia beprotiška idėja, koks galėtų būti ateities kosmonauto drabužis. Dalyvavau tarptautiniame konceptų konkurse „Space and the Future of Humanity“ ir iš begalės dalyvių buvau atrinkta ir apdovanota. Prizas – kelionė į kosmonautų išleistuves Baikonuro kosmodrome. Tai bent!

Kaip šiandien pamenu: apžiūrėjome erdvėlaivius, stebėjome pasirengimą skrydžiui, mojavome ramiesiems kosmonautams ir… dengėmės ausis nuo siaubingai garsaus ir ilgo erdvėlaivio šūvio į dangų. Taip ir išlydėjome kosmonautus į kelionę Žemė–kosmosas. Žiūrėdama į didžiulį debesį, kurį paliko ką tik atsiplėšęs erdvėlaivis, pamaniau: „Na, kitą kartą tai aš jau ir pati būsiu tame erdvėlaivyje!“

– Ar nebūtų baisu palikti Žemę?

– Oi, ne, mano smalsumas nugali visas baimes! Aš tokia knysliukė, mąstytoja, analizuotoja, tyrinėtoja. Tas kitas mikro – ar makropasaulis mane labai inspiruoja. Kai pasitaikys tokia galimybė, tikrai nesvarstysiu.

– Kaip suderini meną ir aistrą mokslui?

– Kai darai viską, kas patinka, tai ir išeina natūraliai, tiesiog iš vidaus. Buvau įstojusi į molekulinę biologiją: stebėjome mikroorganizmus laboratorijose, atlikome įvairius tyrimus. Bet greitai supratau, kad laboratorinio darbo dirbti negalėsiu. O štai branduolio motyvas, ląstelės ir atomo sandara dažnai kartojasi mano kūryboje. Man atrodo, kad muzika yra mokslas, o matematika – menas. Nematau jokių aiškių ribų. Tikriausiai aš skrajoju toje beribėje erdvėje ir man viskas liejasi akyse.

Viktorijos Bali nuotr./Vidminos Stasiulytės kūrybinė kolekcija „Genome of the Universe“
Viktorijos Bali nuotr./Vidminos Stasiulytės kūrybinė kolekcija „Genome of the Universe“

– Tavo gyvenimas pilnas pokyčių – nuolat suki netikėtu keliu.

Nedera pamiršti, kad ne vien gali imti. Turi ir pagalvoti, ką gali atiduoti, kaip praturtinti kultūrą, aplinką, kurioje esi, – juk tau irgi daug duodama. Kasdien.

– Niekada negalvoju: „O, dabar tai jau keisiu viską iš pagrindų!“ Kaip turi būti, taip ir atsitinka. Viskas natūraliai teka pasroviui, nieko neforsuoju – nei su žmonėmis, nei su darbais. Nepatinka – tai nepatinka, patinka – tada ir darai. Svarbu sekti savo širdimi ir būti drąsiai, mažiau klausytis komentarų iš šalies. Juk visada lengviau pakritikuoti, nei pagirti. Reikia pažinti save, kas yra tavo aistra, kuo tu džiaugiesi, koks tavo gyvenimo tikslas… Tik nedera pamiršti, kad ne vien gali imti. Turi ir pagalvoti, ką gali atiduoti, kaip praturtinti kultūrą, aplinką, kurioje esi, – juk tau irgi daug duodama. Kasdien.

– Darbas mokykloje – tavo būdas atiduoti duoklę visuomenei?

– Atėjau tik pusmečiui pavaduoti mokytojos, bet nejučia pralėkė net treji metai. Man labai patiko dirbti mokykloje, jaučiausi reikalinga. Didžiausią džiaugsmą suteikė dalijimasis žiniomis. Tai dariau labai nuoširdžiai, tikiuosi, mokiniai jautė. Iš tiesų, mokytojo darbas nuostabus, nes gali padėti jaunam žmogui, keistis gera energija. Teko dirbti ir su studentais, vesti kūrybines dirbtuves apie tvarų dizainą, mados dizainą be atliekų ir pan. Kartais girdžiu, kad jaunosios kartos atstovai apibūdinami kaip tinginiai, bet man jie – genijai, nebeturintys post sovieticus kompleksų, drąsūs ir pilni idėjų, reiškiantys savo nuomonę. Iš tiesų, aš iš jų mokiausi ir mokausi žymiai daugiau nei jie iš manęs.

Viktorijos Bali nuotr./Vidminos Stasiulytės kūrybinė kolekcija „Genome of the Universe“
Viktorijos Bali nuotr./Vidminos Stasiulytės kūrybinė kolekcija „Genome of the Universe“

– Kas kūryboje tave labiausiai jaudina?

– Dvasiniai dalykai, kurie vienija žmoniją. Neseniai magistro darbui rengiau garso projektą apie audialinę vaizduotę (gal reikėtų vadinti garsuote, juk jau pats žodis vaizduotė susijęs su vaizdine medžiaga). Ši garso instaliacija – tai vidinių monologų su Kitu įrašai. Kadangi kiekvienas kreipiasi į Kitą asmeniškai jam priimtinu būdu, pati sakytinė forma skiriasi: garso instaliacijoje susipynė mantros, maldos, dienoraščiai, laiškai. Bendravimas su Kitu vyksta gimtąja ar kita kalba rišliu ar nerišliu tekstu, tad garso projekte girdėti tekstų įvairiomis kalbomis: sanskrito, hebrajų, anglų, lietuvių, prancūzų, garifūnų ir jorubų.

TAIP PAT SKAITYKITE: Aktorė Agnė Grudytė: „Jei būsi nuolanki, tai į ateitį investuosi iki senatvės“

– Pati ieškojai Dievo šiuo projektu?

– Turbūt kiekvienam žmogui tai aktualu. Man – irgi, nors jau seniai žinau, kuo tikiu. Įdomiau buvo užimti tyrinėtojos, stebėtojos poziciją, todėl lankiau įvairių religinių bendruomenių susirinkimų vietas, vykau į Jeruzalę ir ten įrašinėjau aplinkos garsus: susipynė sakralūs (muedzino kvietimai melstis, varpai, šabo metu giedamos giesmės, paskiri maldų ir prašymų šnabždesiai) su sekuliariais (mašinų gaudesiu ir grąžtų ūžesiu, ataidinčiu iš kito kvartalo). Garsas – tai substancija, kurioje visa susilieja.

– Ar būna, kad tave nustebina savi darbai?

Kiekviename etape kalbu apie panašius dalykus, tik brandos lygis, forma, priemonės ir atlikimas skiriasi.

– Neseniai peržiūrėjau savo drabužių ir aksesuarų kolekciją „Moderni erozija“, kurią sukūriau studijuodama aprangos dizainą. Pamenu, buvau palikusi drabužius rūdyti kibire, kitus – blukti saulėje ant stogo. Per kolekcijos pristatymą modeliai lindo iš spintos – dabar atrodo labai juokinga. Žinoma, tai turi žavesio: tada buvau jaunesnė, daug eksperimentavau. Tačiau nebūtų įdomu grįžti prie tos pačios idėjos ir mėginti rutulioti iš naujo.

Antra vertus, tikrai yra visus mano kūrinius jungianti linija. Kiekviename etape kalbu apie panašius dalykus, tik brandos lygis, forma, priemonės ir atlikimas skiriasi. Ašis visada ta pati: skirtingos kultūros, žmoniją vienijančios grandys, dvasiniai dalykai, eksperimentai, kelionės į neatrastas teritorijas...

Viktorijos Bali nuotr./Vidminos Stasiulytės kūrybinė kolekcija „Genome of the Universe“
Viktorijos Bali nuotr./Vidminos Stasiulytės kūrybinė kolekcija „Genome of the Universe“
Viktorijos Bali nuotr./Vidminos Stasiulytės kūrybinė kolekcija „Genome of the Universe“
Viktorijos Bali nuotr./Vidminos Stasiulytės kūrybinė kolekcija „Genome of the Universe“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos