Pokalbį su O.Ramašauskaite pristato edukacinis projektas „SUPRASTI MADĄ” kviečiantis susipažinti su mados, meno, dizaino sričių atstovais.
– Kiekvienas menininkas ar meno ekspertas turi savo istoriją, kaip jis atrado meną. Kokia yra tavo istorija?
– Būdama paauglė pamačiau filmą, kuris prasidėjo scena meno aukcionų namuose. Iš karto supratau, kad norėsiu ten dirbti, nors tai buvo tie laikai, kai nesinaudojome kompiuteriais ir neskraidėme taip lengvai per pasaulį. Tikslingai domėjausi ir įstojau į magistrantūrą žinodama, kad baigiamasis darbas bus apie meno aukcionus. Įsidarbinau juose dar studijuodama – 2008-aisiais metais: pradėjau gilintis į meno kūrinių atributavimą, proveniencijas, vertės nustatymą. Esu įkūrusi konsultavimo įmonę “artXchange Global”, mano gyvenimas sukasi apie meno kolekcionavimo ir investavimo temas, kultūros industrijas, meno rinkodarą ir meno istoriją. Šiuo metu rengiu disertaciją apie investavimo į meną strategijas geopolitinių konfliktų kontekste – praktines žinias patikrinsiu akademiškai. Veikla parodė, kad pasaulis yra labai mažas – tapau Amadėjaus Modilijanio fondo (Italija) tarybos nare, pastaruosius kelis metus dėl projektų gyvenau Azerbaidžane, Moldovoje, Graikijoje.
– Ar prisimeni pirmąjį meno kūrinį, kuris paliko tau didžiulį įspūdį? Koks jis buvo?
– Neatsimenu kūrinio, kuris buvo tas pirmasis, sužavėjęs muziejuje, bet labai gerai atsimenu savo pirmą įsigytą paveikslą. Man buvo 21-eri metai, visiškai neturėjau laisvų pinigų, bet be galo sužavėjo Eglės Karpavičiūtės bakalauro tapybos darbų paroda. Priėjau ir pasakiau – tik tiek turiu piniginėje, tačiau beprotiškai noriu tavo kūrinio. Ir ji sutiko parduoti už išties simbolinę sumą! Tai beveik monochrominė drobė su lengvu motorinio lėktuvo kontūru. Šiame kūrinyje radau tapybinį talentą, minorinę nuotaiką ir paauglystės aistros – sklandymo – atsiminimą.
Taip palengva prasidėjo kolekcionavimas – neretai perkant darbus vietoje daiktų. Menas man visada atrodė kaip bazinis poreikis, skatinantis mąstyti ir įvaizdinti esamą gyvenimo etapą.
– Meno rinka nuolat kinta ir atspindi pasaulines socialines, ekonomines ir kultūrines tendencijas. Kaip matai šiuo metu besivystančias meno kryptis ir kas šiuo metu labiausiai dominuoja meno rinkoje? Galbūt pastebi kokius nors ypatingus pokyčius, susijusius su technologijų įtaka menui arba tvarumo tendencijomis?
– Išties, rinkoje sklando keletas koncepcijų, apibūdinančių šiuolaikinį periodą, tačiau reikia laiko perspektyvos, kad viskas susigulėtų. Labiausiai populiarėja metamodernizmo teorija – net ir Lietuvoje du kartus su Rasa Balčiūniene Balte organizavome konferenciją ArtVilnius mugės metu, kur pranešimą skaitė koncepcijos bendraautorius dr. Robin van der Akker. Teorijos esmė – visuomenė pavargo nuo postmodernizmo nihilizmo, sarkazmo ir dekonstrukcijos, menininkai grįžta prie nuoširdumo, autentiškumo, universalių tiesų. Nėra atsisakoma senųjų mąstymo modelių, tačiau jie permąstomi, įsivyrauja savotiškas pragmatiškas idealizmas. Visgi, tik laikas parodys, ar tai tikrai prigis.
Antra, aktualijos mene ne tik atsispindi, bet yra užčiuopiamos anksčiau nei įvardijamos visuomenėje. Šiuolaikinėje kūryboje jau seniai nagrinėjamos klimato kaitos, technologijų įtakos temos, analizuojami ateities scenarijai, aktualizuojamas moterų, juodaodžių, LGBTIQ+ kuriamas menas ir keliama susijusi problematika. Tapyboje matau kiek suvienodėjusius stilius – populiarus iliustratyvus menas, įkvėptas instagramo estetikos ir pop meno kultūros, kita kūrėjų dalis kapstosi vaikystės traumose ir atsiminimuose.
Technologijos, pandemija ir socialiniai tiknlai pakeitė meno rinkos taisykles ir įpročius. Galerijos turi permąstyti veiklos modelius, o menininkai – išmokti viešųjų ryšių pagrindų.
Dirbtinio intelekto (DI) įrankių prieinamumas ypač sukratė kūrybinių ir kultūros industrijų pasaulį, vaizduojamąjame mene taip pat iškilo daugybė klausimų – nuo filosofinių apie kūrybos kibirkšties šventumą iki autorinių teisių. Neabejoju, kad ilgainiui išsikristalizuos naujos DI įkomponuojančios meno rūšys.
Aš asmeniškai manau, kad vakarų pasaulis kiek per daug užsižaidė koncepcijose ir kai kada paaukojama amato įvaldymo svarba. Viliuosi, kad sulauksime meistriškumo renesanso.
– Kadangi nuolat dalyvauji meno pasaulyje, turbūt turi galimybę atrasti naujus ir įdomius menininkus. Ar galėtum pasidalinti keliais vardais, kurie šiuo metu tau imponuoja?
– Jau daug metų iš arti stebiu Lino Kaziulionio kūrybą ir man labai imponuoja menininko disciplina, darbštumas bei gebėjimas subalansuoti stiprią koncepciją su kokybiška tapybine išraiška. Jis analizuoja, kaip visuomenė leidžiasi manipuliuojama melagienomis, konspiracijų teorijomis ir tampa apatiška tiesai informacijos triukšme.
Baku atradau didžiulį talentą – Mouk, tai labai jaunas tapytojas, mano meno rinkos kolegos negali patikėti, kad taip kuria dvidešimtmetis. Jo darbuose galime matyti pačias geriausias modernizmo tradicijas, kvietimą kontempliuoti aplinką. Aš Mouk drąsiai rekomenduoju kaip investiciją, ypač turint omenyje, kad Azerbaidžano rinka labai sparčiai vystosi. Visgi, atidžiai stebiu ir jo asmenybės kelionę – norint tapti tarptautiniu lygmeniu vertinamu menininku reikia ne tik talento, bet ir tinkamo charakterio. Labai svarbu suvaldytas ego.
Iš pasaulinio garso jaunų tapytojų paminėčiau Cheng Xinyi – man patinka jos intymumo analizė ir dėmesys kasdienybei.
– Ar yra kokia nors meno erdvė, galerija ar miestas, kurį laikai savo „meno prieglobsčiu" – vieta, kur visada grįžti, nes ji nuolat įkvepia ir atveria naujus kūrybos horizontus?
– Šveicarijoje yra kaimelis šalia Davoso – Sent, kuriame yra net trys ypatingos vietos. Pirma, Gian Enzo Sperone galerija ir namai, kur kolekcininkas turi Wolfgang Laib instaliuotą kambarį – tuštuma, lemputė, mažas langelis ir sienos, padengtos vašku. Tai viena mediatyviausių patirtų erdvių. Antra, Sent yra Not Vital fondas ir parkas, kur skulptūros yra integralūs gamtos tęsiniai. Nesu mačiusi subtilesnio meno pajautimo, svajoju kada nors aplankyti šio kūrėjo erdvę Čilėje ir „Mėnulio namą“ Nigeryje. Trečia, Sent yra mažytis Alberto Giacometti muziejus, kur eksponuojami jo grafikos darbai, sukurti tarp 1930 ir 1965 metų.
Taip pat mane be galo žavi Baku – atsidūriau ten netikėtai ir vis grįžtu pagyventi po keletą mėnesių. Tai kontrastų miestas, kur paryžietiška architektūra gyvuoja šalia Dubaujaus stiliaus pakrantės, o aplink pilna autentiškų kaukazietiškų kavinių. Ten sutikau be galo nuoširdžių ir intelektualių žmonių, sugrioviau eilę mitų ir naujai pažiūrėjau į identiteto svarbą mene.
– Kaip manai, ar menas turėtų būti prieinamas visiems, ar tam tikri kūriniai turi išlikti išskirtinėje erdvėje, pvz., privačiose kolekcijose?
– Mano nuomone – visuomenę ištikusi estetikos krizė. Grožis yra socialinis konstruktas, kur dauguma diktuoja standartus. Todėl meno institucijų vaidmuo yra be galo svarbus brėžiant kokybės kartelę ir edukuojant visuomenę, rodant svarbiausius kūrinius ir jų pagalba diskutuojant apie įvairius kontekstus. Bėda, kad kai kuriose šalyse švietimo institucijos menkai supažindina su filosofijos ir meno disciplinomis, nelavina kritinio mąstymo, tad dauguma mokyklas ir universitetus baigusių žmonių neturi net bazinio pasirengimo kalbėti apie meno kūrinius, suvokti juos kontekste. Antra, tik neseniai iškilo kuratorystės, kaip disciplinos, svarba. Visgi, mažose šalyse neretai proteguojami menininkai – draugai, o ne menininkai – talentai.
Lietuvoje vyksta puikių iniciatyvų – visuomenei prieinamos privačios kolekcijos, meno ekskursijos adaptuojamos skirtingoms auditorijoms, šiuolaikiniai projektai pasiekia regionus. Aš pasisakyčiau už rimtesnę kokybės kontrolę ir studijų stiprinimą, tačiau tai įgyvendinti labai sunku.
– Jei galėtum visą dieną praleisti su vienu garsiu menininku – nesvarbu, gyvu ar mirusiu – ar turi tokį, kurį nedvejodama pasirinktum?
– Pagalvojau apie jau minėtą Not Vital, bet nesirinkčiau jo, nes tiek stipriai žaviuosi jo kūryba, kad bijočiau sugriauti įspūdį pasirodžius, kad tai kūrė tiesiog žmogus.
Mintyje turiu keletą ryškių asmenybių – El Greco, Tamara de Lempicka, Georgia O‘Keeffe. Bet pasirinkčiau praleisti dieną meno kolekcininkės ir rašytojos Gertrudos Stein Paryžiaus salone, kur lankydavosi Picasso, Matisse, Hemingwey, Fitzgerald ir kiti XX a. pradžios menininkai, intelektualai ir prašalaičiai. G. Stein buvo labai kontroversiška ir autentiška asmenybė, gyvenusi nekonvenciškai, ėjusį prieš visuomenės standartus. Jos salonas – diskusijų vieta – ir parama menininkams suvaidino labai svarbų vaidmenį formuojant modernizmą ir iškeliant dabar žinomas meno žvaigždes. Norėčiau iš pirmų lūpų išgirsti, kas lėmė jos drąsą gyventi savaip, kaip ji gebėjo peržengti laiką, įžvelgti talentus pradinėje stadijoje ir kodėl demonstravo skandalingą požiūrį į to meto politiką, žinant, kad pati buvo iš žydų šeimos.
– Esi meno rinkos agentūros „artXchange Global” įkūrėja, kurios misija – demistifikuoti investavimą į meną ir edukuoti visuomenę apie tai, kad menas yra ne tik įdomi, bet ir prieinama investicija. Jeigu tau reikėtų patarti pradedantiems meno kolekcininkams – į ką pirmiausia siūlytum atkreipti dėmesį perkant pirmąjį meno kūrinį?
– Absoliuti dauguma meną perka dėl estetinių ir emocinių priežasčių, tačiau aš visada kviečiu pagalvoti ir apie galimą investavimo aspektą. Kartu tai reiškia – stengtis įvertinti, kuris menininkas išliks meno istorijoje, bus vertinamas ir po keliolikos metų. Tai geras kokybės filtras.
Perkant pirmą kūrinį reikėtų apsibrėžti biudžetą, pamąstyti, kas patinka stilistiškai (kad ir iš pasaulinio lygio menininkų), įsivertinti preferencijas medijai (tapyba, grafika, fotografija), poreikį dydžiui. Tuomet kviečiu pagalvoti apie skirtingas strategijas – klasikinius autorius, kurie jau įeina į dailės istoriją ir galėtų būti likvidi, saugi, bet nebūtinai labai pelninga investicija ir jaunus menininkus, kurie gali iškristi iš meno rinkos arba, priešingai, pereiti į tarptautinius vandenis. Net ir negalvojant apie galimą meno kūrinių perpardavimą aš visada skatinu pamąstyti apie tai, ką meno kūrinys pasakos apie šeimininką. Į gerą skonį, lavinimąsi investuojantys asmenys nepirks darbo pagal bulvarinių žurnalų ar instagramo madas. Kitaip sakant – kokybiškas kūrinys yra investicija į integralią išieškotą aplinką ir skoningo gyvenimo būdo atspindys.
Klasikiniai kūriniai ir jauni menininkai turi skirtingas kainodaros taisykles ir vertės prognozavimo modelius. Vienu atveju galima paanalizuoti viešų pardavimų statistiką, o pirminėje rinkoje besisukantys kūrėjai turi turėti gerą galeriją arba agentą, kas rūpintųsi jų tarptautine karjera. Didelį vaidmenį turi menininko CV – apdovanojimai, meno rezidencijos ir parodinė istorija su sąlyga, kad tai – prestižiniai vardai (labai daug komercinių iniciatyvų neturi nieko bendro su kokybe). Rekomenduoju pasidomėti menininko turima koncepcija ir, jei tik įmanoma, pabendrauti su juo pačiu. Žinutę turintys darbai, įdomi ir disciplinuota menininko asmenybė visada turės daugiau garantijų, kad autorius išliks meno istorijoje. Perkant klasikinius kūrinius reikia įsitikinti autoryste, žinoti provenienciją – buvusius savininkus.
Meno pirkimo procesas yra labai įdomus, kiekvienas kūrinys atsineša savo istoriją. Kai susiformuoja bent minimali kūrinių kolekcija – galima pareflektuoti apie savo gyvenimo etapus, kuriuos pažymėjo tie meno darbai. Iš pradžių viskas gali atrodyti painu, bet tam ir egzistuojame mes – meno ekspertai – kurie padeda naviguoti meno rinkoje ir administruoti kolekcijas vėliau.
Patikinu, kad kokybiškų darbų, atitinkančių skonį, galima rasti ir už vieną tūkstantį eurų.
