O kaip gyvena tie, kuriuos beveik kasdien matome TV ekrane ir žurnalų viršeliuose? Kada prasideda ir kada baigiasi jų diena, ar tarp repeticijų, koncertų ir fotosesijų lieka laiko pokalbiui su artimu žmogumi? Būtent po fotosesijos šiandien ir pavyko pagauti Merūną Vitulskį, kuris, nors ir bėgdamas, maloniai sutiko pabendrauti.
Tokia realybė: jei vaikus matai kasdien – tai jau gerai
„Dabar gyvenu bėgte, daug ką reikia suspėti, o laiko labai mažai. Aišku, labiausiai nukenčia šeima. Bet visi turime savo darbus“, – atsidūsta dainininkas, tačiau pasidžiaugia, kad šiais metais pirmą kartą atostogavo su visa šeima. „O vaikai iki lapkričio mane matė kasdien. Kiek įmanoma stengiuosi neprarasti tų brangiausių akimirkų“.
Pašnekovas sako, kad kartais jo darbo grafikas netgi leidžia pasimėgauti bendravimu su vaikais iki pietų, tad pavyksta ir į lauką su jais išeiti. O smagiausia, žinoma, kartu visiems čiauškėti prie pusryčių stalo. „Erika tuo tarpu padeda susiplanuoti visos dienos darbus ir netgi sutaupyti šeimai valandą ar dvi, kurios tarp filmavimų mėtosi į kairę ar į dešinę. Ji yra mano švyturys, kuris žino ir sudėlioja visus mano darbus ir aš esu tuo labai
Esame turėję patirčių, kada, atrodo, iš dangaus žmogus nukrenta ir tau padeda tokiose situacijoje, kai net artimiausiam draugui nepaskambintum ir nepasakytum, nenorėdamas jaudinti.
patenkintas“, – prisipažino dainininkas.
Maloniausi – netikėtai improvizuoti pašnekesiai prie arbatos puodelio
Merūnas neslepia – suplanuoti kelių valandų pasisėdėjimai dažniausiai kelia stresą, nes vis tiek žinai, kad tavo laikas ribotas ir žvilčioji laikrodį. Daugiau malonumo ir komforto suteikia improvizuoti susitikimai, kai turėdamas laisvą dieną tiesiog paskambini draugui ir pasiūlai susitikti. Tada arbatos puodeliai tirpsta vienas po kito, o kalbos niekaip nesibaigia.
„Kartais kalbam tiesiog neįpareigojančius vėjus, labai daug juokiamės ir naudojame labai daug juodojo humoro. Tas labai gerai išblaško ir išvalo smegenis, nes akademinė aplinka ir kultūrinis gyvenimas gana smarkiai suvaržo. Vieni gali taip gyventi, o kitiems reikia atsipūsti. Aš ne visada galiu“, – prisipažįsta.
Pašnekovas juokauja, kad labiausiai kalba jam liejasi išgėrus vieną kitą puodelį kavos. „Man tada tarsi atsiveria čakros – imu diskutuoti, kurti planus. Nors paprastai gyvenime būnu linkęs patylėti. Tad po tokio kalbų anšlago žmonėms būna labai keista mane tylintį matyti“.
Draugui išklausyti visada atsiras laiko
Paklaustas, ar tenka išklausyti, o gal net paguosti netikėtai paskambinusį ar užėjusį draugą, dainininkas patikina - tokiems momentams visada atsiras laiko.
Ir visai nesvarbu, ar paramos peties reikia draugui, kolegai ar tiesiog vos iš matymo pažįstamam žmogui. „Ir patys esame turėję patirčių, kada, atrodo, iš dangaus žmogus nukrenta ir tau padeda tokiose situacijoje, kai net artimiausiam draugui nepaskambintum ir nepasakytum, nenorėdamas jaudinti. Todėl ir mes nesame abejingi tiems, kuriems reikia tos pagalbos“, – sako pašnekovas.
O su kuo kalbasi pats, kai iškyla sunkumai? Juk pasidalinus savo problema ir bėda, ji sumažėja. Dainininkas prisipažįsta – kartais būna, kad lengviau atsiveri pirmą kartą gyvenime sutiktam žmogui, nei tam, su kuriuo esi pažįstamas ilgą laiką. Tačiau su žmona teigia galintis pasikalbėti visada ir apie viską ir labai nemėgstantis tylos pauzių – matydamas, kad ji kažko liūdi ir nesako, ramybėje nepaliks ir viską iškvos.
„Bet gyvenime būna visko, – neslepia. – Būna, kad išsirėkiam, būna, kad išsikalbam. Būna, kad išsitylim. Žmonės yra labai dinamiški padarai, tad nėra vienos linijos ir mūsų gyvenime, o vaikai dabar dar daugiau įneša intrigų ir įdomybių. Ir mes augame kartu su jais, nes vaikai labai daug išmoko. Kalbėti taip pat, nes tu turi labai daug diskutuoti, ką blogai padarei, vaikui pamoką duodamas, o ką padarei gerai. Tas labai svarbu.“
Mano gyvenime yra tokių patirčių, kada su žmogum kalbi, o po savaitės sužinai, kad jo jau nebėra. Tokie pokalbiai labiausiai įstringa
Labiausiai atmintin įsirėžia paskutiniai pokalbiai
Ar teko kada gailėtis, netikėtai netekus žmogaus, kad per mažai bendrauta?
„Teko, – apsidrumsčia linksmas Merūno balsas. – Ir tai padeda tau gyvenime padaryti tam tikras išvadas. Su Erika dažnai kalbame, kad kiekvienas įvykis yra mums pamoka. Ir nors reikia stengtis mokytis iš svetimų klaidų, ne visada pavyksta. Kartais klystam, kartais darom teisingus sprendimus, taip ir augam“, – samprotauja pašnekovas.
Anot dainininko, labiausiai į atmintį įstringa paskutiniai pokalbiai. „Mano gyvenime yra tokių patirčių, kada su žmogum kalbi, o po savaitės sužinai, kad jo jau nebėra. Tokie pokalbiai labiausiai įstringa. Ir dėl to tas žodis atminty yra svarbesnis negu kažkokie tavo antri darbai ar baliai, kuriuose turi sudalyvauti. O momento įspūdis gali būti brangesnis ir didingesnis negu ištisų metų ar dešimtmečių pažintis“.
Paklaustas, su kuo iš seniai matytų pažįstamų dabar labiausiai norėtų pasikalbėti, Merūnas ilgai nedvejoja: „Su vienu savo gerbėju, kurį mačiau labai seniai, gal savo operinės karjeros pradžioje. Tai labai daug gyvenime pasiekęs žmogus, jam dabar apie 90 metų. Jis labai įdomus, o jo gyvenimo istorija tiesiog sukrečianti. Kai susitinkame, mes galime kalbėtis valandomis, nors atrodo, ką tokio amžiaus žmogui su manim kalbėtis. Jis turi tiek parako ir vidinio jaunatviškumo, o jo istorijas gali sudėti į knygą... Pabendravęs su tokiu žmogumi jautiesi užaugęs dar vienu laipteliu“.
Nerandame laiko, o gal noro?
Gyvenimo tempui didėjant, laiko tarsi lieka vis mažiau, o bendravimas iš namų pamažu keliasi į virtualią erdvę. Tačiau kai dalis visuomenės dėl riboto bendravimo kaltina socialinius tinklus, dainininkas su tuo niekaip nenori sutikti.
Istoriniai etapai taip sudėliojo mūsų charakterį, kad išmokome patylėti.
„Manau, jeigu nebūtų socialinių tinklų, laiko turbūt iš viso niekam neliktų. Tu matai draugus virtualioje erdvėje, gali pasidžiaugti tuo, kas vyksta jų gyvenime“, – sako pašnekovas ir prisipažįsta su nekantrumu laukdamas šio penktadienio, kada prieš visus Lietuvos ir Europos koncertinius turus pagaliau galės susitikti su draugais. Tačiau atsidūsta, kad tai gana retas įvykis – nemaža dalis draugų dirba toje pačioje srityje, šou versle, tad suderinti susitikimus yra nelengva. „Bet šį kartą nusprendėme griežtai“, – nusišypso.
Visgi tenka pripažinti, kad italams ar kitiems pietesnių šalių gyventojams susibėgti pašnekesiui prie puodelio kavos yra daug lengviau nei mums, lietuviams. Iš kur tas mūsų uždarumas? Dainininkas neabejoja: greičiausiai tai mūsų tautos bruožas.
„Lietuva pragyveno keisčiausius ir sunkiausius etapus. Buvome užgrobti, užkariauti, atkariauti, perduoti, perleisti, parduoti – ko tik su mūsų žeme nėra buvę. Ir tas kiekvienas laikmetis palieka savo žymę. Istoriniai etapai taip sudėliojo mūsų charakterį, kad išmokome patylėti“, – įsitikinęs M.Vitulskis.
„Linkiu drąsos užkalbinti svetimą žmogų“
Tačiau net ir tylėti dviese yra smagiau, o jaukus pokalbis gali sušildyti patį žvarbiausią vakarą. Tad užuot laukus, kol kas nors pakvies puodeliui arbatos, galima pasinaudoti Merūno patarimu.
„Kai dirbau svetur, tiesiog išeidavau į miestą ir sutikdavau labai daug įdomių žmonių. Manau, kad tokių žmonių galima sutikti ir pas mus – įdomių, bet vienišų. Ir atsisėdęs išgerti kavos tu gali tapti nebe vienišas – tik reikia nebijoti. Tad linkiu neužsidaryti namuose, išeiti pasivaikščioti ir rasti drąsos užkalbinti svetimą žmogų“.
