Su Justina susitikome iškart po pirmojo jos blyno tiesioginiame eteryje ir šis, rodos, tikrai neprisvilo! „Sulaukiau daug gerų atsiliepimų-žinučių iš pažįstamų ir nepažįstamų, draugų, artimųjų“, – pradėjus pašnekesį pasidžiaugė Justina.
O ir piktiems komentarams ji buvo pasirengusi – puikiai žino, kaip lietuviai mėgsta išlieti tulžį komentaruose, ypač anoniminiuose. Tad jų stengiasi nė neskaityti.
Pati Justina iš pradžių kiek skeptiškai pažiūrėjo į pasiūlymą sėsti už komentatorės vairo, tačiau, pasitarusi su vyru, išgirdo padrąsinimą: „Pirmyn, tai – puiki galimybė, būtinai sutik.“ Ir štai ji – jau komentatorės kėdėje šalia tokių patyrusių „vilkų“ kaip Paulius Jakelis, Rytis Vyšniauskas, Nerijus Kesminas, Tautvydas Meškonis, Maksimas Vojevodinas.
Pastariesiems tenka užduotis surinkti rungtynių statistiką, kitus reikalingus duomenis komentuoti rungtynėms, todėl moterims, kurios ėmėsi naujo amplua, kiek lengviau.
„Nuo mūsų nuėmė šį darbą, aš jaučiausi atsipalaidavusi. Kita vertus, jei man dabar pasakytų, kad komentuosiu 2022 m. Pasaulio čempionatą, tai ruoštis pradėčiau jau dabar: stebėčiau kvalifikacinius etapus, skaityčiau naujienas, sekčiau žaidėjų pasirodymus atstovaujamuose klubuose.
Sezono metu Ispanijos, Anglijos, Vokietijos, Italijos futbolo čempionato rungtynes žiūriu kiekvieną savaitgalį, todėl pažįstu ryškesnius žaidėjus, žinau, koks jų žaidimo stilius. Pasirinkau informacijos prieš komentuodama. Viskas labai gerai“, – apibendrino startą Justina.
Pamatė čempionatą iš arti
Pasaulio futbolo čempionatą jai jau teko pamatyti ne tik spalvotuose televizijos ekranuose. Su savo sutuoktiniu jauna moteris vyko į Kaliningradą – stebėti vienerių rungtynių.
„Kaliningrade viskas puikiai organizuota. Viskas praėjo be incidentų, tvarkingai. Ant sienos tik pasirodė, kad kiek nesusiderinę visi tarpusavy, nes net tris kartus savanoriai vieni per kitus klausinėjo, ar viską teisingai užpildėme, o visa kita buvo gerai“, – įspūdžiais dalijosi ji.
Besikandžiojančių kainų Justina su vyru nepajuto, mat ilgai šiame mieste neužsibuvo – po rungtynių grįžo į Nidą, kurioje futbolą stebėjo per televizorių.
Už ką serga ši aistringa futbolo mylėtoja? Jauna moteris turi savo favoritę čempionate, tai – Portugalija. Ar būtent ji švęs pergalę čempionate? Pagyvensim, pamatysim. Prognozuoti Justina neskuba.
Futbolą pamilo dar vaikystėje
Su futbolu pašnekovė susidraugavo nuo mažų dienų. Jos tėtis – užkietėjęs futbolo aistruolis, todėl dukrą žiūrėti futbolo pasisodindavo dar vaikystėje. Tiesa, pati spardyti kamuolį ji ėmė ganėtinai vėlai – nuo 13-os.
„Pirmiausia, kaip ir dažna mergaitė, išbandžiau pramoginius šokius, tuomet buvo gatvės šokiai, bet man trūko ten veiksmo. Tada ėmiau lankyti futbolą ir supratau, kad tai – man tinkamiausias pomėgis“, – teigė Justina, pridurdama, kad kartais šiek tiek gaila, jog pradėjo žaisti taip vėlai, galbūt, ėmusi spardyti kamuolį nuo penkerių, būtų jau nemažai pasiekusi.
Tačiau ir šiandien futbolas – didžiulė pašnekovės aistra. Didžiausi jos kritikai – tėvai. Tėtis, kaip didžiulis šios sporto šakos gerbėjas, pažeria kritikos profesine prasme, o štai mama, kuriai futbolas ne toks įdomus, duoda kitų naudingų pastabų: „Tarkim, kaip atrodžiau kažkur kalbėdama, kaip tariau žodžius, ar aiškiai. Ji kiek iš kitos pusės pastebi.“
Futbolo kamuolys, atnešęs meilę
Justinos sutuoktinis – amerikietis Heraclio Ulissesas Perezas, jo tėvai – meksikiečiai. Galima sakyti, kad jų istorijoje futbolo kamuolys ir buvo pradžia, nuvedusi iki santuokos.
Jis ten apsižiūrėjo ir pamatė mano nuotrauką, kurioje aš – su futbolo kamuoliu. Pamatęs, kad domiuosi futbolu, suprato – ši mergina bus įdomi, – pasakoja Justina.
„Mano draugė jam pasiūlė pasižiūrėti jos feisbuko profilį – gal kuri iš jos draugių jam patiks ir taip jis susiras merginą? Jis apsižiūrėjo ir pamatė mano nuotrauką, kurioje aš – su futbolo kamuoliu. Pamatęs, kad domiuosi futbolu, suprato – ši mergina bus įdomi“, – pasakoja Justina.
Po pirmojo laiško tęsėsi ilgas bendravimas internetu – apie pusmetį. Tuomet jie susitiko Lietuvoje. Justina pakvietė į ne visiems tradicinę vietą pasimatymui – futbolo rungtynes. Lietuvė pataikė tiesiai į dešimtuką – pasimatymas taip apsuko galvą, kad Heraclio nieko kito ir neliko, kaip tik atiduoti Justinai savo širdį.
Po metų draugystės jiedu susituokė net du kartus – pirmąjį tik slaptai „susirašė“, o vėliau iškėlė šventę artimiesiems – į ją atvyko ir Justinos mylimojo šeima.
„Tąkart jau buvo didelė šventė, sujungianti lietuviškas ir meksikietiškas tradicijas. Turėjome ir meksikietį dainininką, ir lietuvių liaudies pasirodymą. Mano kolegės padarė staigmeną – padovanojo meksikietišką šokį“, – apie įsimintiną progą pasakojo Justina.
Heraclio džiaugiasi gyvendamas Lietuvoje. Jis turi trenerio licenciją ir padeda Justinai treniruoti mažąsias MFA „Bitės“ futbolininkes. Pagelbėja ir sunkesnėse asmeninėse treniruotėse, kai reikia ruoštis teisėjų fizinio pasirengimo testui ar svarbesnėms UEFA paskirtoms rungtynėms.
Jaunos moters sutuoktinis iš futbolo šiuo metu duonos nevalgo – dirba auklėtoju viename iš privačių Vilniaus darželių ir JAV įmonėje, kuri turi filialą Vilniuje. Lietuvoje gyventi jiems gera, todėl sutuoktiniai ir savo ateitį regi čia.
Siūlo atsisukti į Islandiją
Justina baiminasi, kad, ko gero, nesulauks tos dienos, kai pasaulio čempionate pamatysime ir Lietuvos vyrų, ir moterų futbolo rinktines. Jos teigimu, trūksta infrastruktūros: „Be to, į šį procesą turi įsitraukti labai daug grandžių – nuo mažiausios iki didžiausios.“
Justinos manymu, turime ko pasimokyti iš Islandijos.
„Kiekvienas Islandijos miestelis, turintis bent 10 tūkstančių gyventojų, turi dirbtinės dangos aikštę ir dengtą maniežą. Vilniuje, kur gyvena pusę milijono gyventojų, teturime vieną futbolo maniežą. Atitinkamai Islandijoje vienu metu realių matmenų futbolo aikštėje treniruojasi 20–25 žaidėjai, o pas mus Lietuvoje – 100–120 jaunųjų žaidėjų“, – palygino Justina.
Vis dėlto savų tikslų artimiausiems keleriems metams ir svajonių, susijusių su futbolu, ji tikrai turi: „Kaip teisėja, norėčiau teisėjauti Pasaulio ir Europos moterų futbolo finaluose. Kaip trenerė, svajoju, kad turėtume Vilniuje moterų futbolo klubą su daugybe komandų savo struktūroje. Kad ir 4-erių, ir 50-ies metų žaidėjos galėtų treniruotis ir žaisti futbolą pagal savo galimybes ir norus.“
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas. Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Galite pasiūlyti kitą projekto pašnekovą? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt
