Pozityvo skleidėjas
Vladimiras išleidžia klientą ir netrukus pasitinka 15min žurnalistę. Spausdamas dešinę pakviečia į nediduką kambarėlį, kuriame įsikūręs jo masažo salonas. Jis didžiuodamasis mosteli ranka į išrikiuotus ant spintelės diplomus ir ima žerti savo biografijos faktus.
„Gimiau 1988-ųjų birželį, buvo tarybų laikai, kai kurie juos patys pamena. Man gimus gydytojai nustatė, kad turiu regos negalią, vadinamąją „viščiuko tamsą“, – pasakoja vyriškis, netrukus paaiškindamas, kad tai reiškė, jog „nieko nemato, orientuojasi tik pagal balsą, vaizdą, judėjimą“. – Tuomet nustatytas regėjimo indeksas -12. Tuo laiku galima buvo gydytis tik Maskvoje. Man buvo atliktos dvi operacijos, regėjimas kito, ir praėjus 30-iai metų turiu akinių dioptrijas su -8“, – sako jis.
Man gimus gydytojai nustatė, kad turiu regos negalią, vadinamąją „viščiuko tamsą“, – pasakoja vyriškis.
Vladimiras baigė Santaros vidurinę mokyklą (buvusi 4-oji vidurinė). Po 12 klasių mąstė, kur judėti toliau, ir nusprendė sukti masažo keliu.
„Esu pozityvus žmogus, reikia pozityviai žiūrėti į gyvenimą. Po mokyklos radau Mišakovų masažo mokyklą, mokiausi ten metus – nuo klasikinio iki atpalaiduojančio, anticeliulitinio masažo gudrybių. Tuomet išvykau į Kauną, kur irgi dvejus metus studijavau Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre“, – pasakoja vyras.
Vladimiras su džiaugsmu prisimena studentišką gyvenimą bendrabutyje. „Aišku buvo sunku, bet reikia į viską pozityviai žiūrėti. Baigiau mokslus Kaune, tuomet nusprendžiau vykdyti savo masažo veiklą“, – sako jis.
Vladimiras: itin kenkia sėdimas darbas
Kol kas Vladimiras yra du viename – ir masažo salono įkūrėjas bei vadovas, ir masažuotojas: „Atlieku 500 gydomųjų ir reabilitacinių masažų. Priklauso nuo raumenų įtampos ir nervinės sistemos.“
Specialisto klientų spektras platus – Vladimiro salono neaplenkia nei senjorai, nei nėštukės. Pirmą kartą kiekvienam pravėrus jo kabineto duris, atliekamas, kaip jis sako, raumenų pasisveikinimas, o tuomet jau nuimama įtampa ten, kur ji susikaupusi, kruopščiai išmaigomas kiekvienas kauliukas. O įtampa slegia nemažai žmonių – kas antras žmogus turi problemų dėl sėdimo darbo.
„Sėdimas darbas, kompiuteris valdo ir padaro meškos paslaugą“, – sako jis. Anot specialisto, reikia judėti, atsisakyti automobilio ir daugiau vaikščioti pėstute.
Kuo skiriasi masažas, kurį atlieka sveikas žmogus ir neregys ar silpnaregis? „Toks žmogus mato rankomis – išnarsto kiekvieną kauliuką, kad rastų įtampą. Be to, reikia žinoti ir žmogaus anatomiją, kitaip žmogus nieko nepajus“, – palygina vyras.
Toks žmogus mato rankomis – išnarsto kiekvieną kauliuką, kad rastų įtampą, – palygina vyras.
Paklaustas apie tai, ar Lietuvos darbo rinka turi ką pasiūlyti silpnaregiams ar neregiams, Vladimiras dar kartą pakartoja savo auksinę frazę: „Reikia į viską pozityviai žiūrėti. Gyvenime visko pasitaiko, bet kai yra pozityvus žmogus, iš jo sklinda šilta energija, jis eina į priekį“, – įsitikinęs jis.
Nors pačiam pirmi žingsniai darbo rinkoje taip pat nebuvo lengvi, bet, anot jo, „yra rankos, kojos, galva, šypsena – su tuo ir žengiu pirmyn“. Vladimiras yra atlikęs praktiką geros savijautos centre „Sanus“, taip pat sostinės Karoliniškių poliklinikoje. „Viskas gerai ten buvo. Žinoma, ten konvejeris, bet savas darbas yra savas, malonumas“, – nusišypso vyras.
Ar Vilnius draugiškas silpnaregiams ir neregiams?
Vladimiras tądien išleido paskutinį klientą ir po pokalbio su žurnaliste ruošėsi keliauti namo, todėl pokalbis pakrypo apie Vilniaus pritaikymą žmonėms, kurie nemato arba yra silpnaregiai.
Vladimiras tvirtina, kad jo atmintis kompensuoja regėjimą. „Viską darau iš atminties. Iš pradžių po truputį viskas, o po to, kai žinau kelią, drąsiai einu. Nebaisu“, – tvirtina jis.
Vyras pripažįsta, kad mieste mažoka specialių garsinių šviesoforų. „Bet pagal atmintį, balsus, garsus susiorientuoji. Kita vertus, kai tuo pačiu keliu eini kasdien, galų gale viskas aišku tampa“, – sako vyras.
Sukamosios durys irgi tampa iššūkiu, susidūrus su jomis kuriame nors prekybos centre pirmą kartą: „Iš pradžių galima užsigauti, tačiau nieko – reikia džiaugtis gyvenimu, antrą ar trečią kartą jau drąsiai eisite.“
Vladimiro teigimu, Vilniaus mieste galėtų būti daugiau specialių šviesoforų, jis turi pastabų ir dėl viešojo transporto. „Pavyzdžiui, transportas su apšviestais numeriais. Kai gyvenau Kaune trejus metus, ten visas transportas apšviestas, labai patogu. Šioje srityje Kaunas lenkia mus. Iš šimto metrų galima pamatyti, koks važiuoja troleibusas ar autobusas. Numeriukas autobuso apšviestas balta ar žalia spalva, o Vilniuje – ne“, – palygina vyras.
Kai nedirba, Vladimiras mėgsta nueiti į pirtelę, paplaukioti baseine. Vladimirą supa sveiki žmonės, jis nesistengia įsisukti į neregių ir silpnaregių bendruomenę. „Giminės, draugai – sveiki žmonės. Su kiekvienu galima susidraugauti“, – įsitikinęs jis.
Paklaustas, ar kada dėl silpnaregystės teko susidurti su aplinkinių nesupratingumu, diskriminacija, vyras sako, kad visko pasitaiko: „Pirmą kartą gatvėje sutikti žmonės nesupras, jie nėra to patyrę, bet su tuo, manau, reikia susitaikyti. Skaudžių incidentų gyvenime buvę nėra. Net neįsivaizduoju, kokių jų gali būti. Pozityvumas padeda, be to, turiu žmones, kurie padeda – tėvai, sesuo.“
Paklaustas, iš kur Vladimiras didžiuliais samčiais semiasi tokio pozityvo, vyras nusijuokia ir sako: „Dievas davė. Esu tikintis.“ Vyras stengiasi būti savarankiškas – pasikliauja atmintimi. Jei prireikia, padeda tėvai. „Vakare pasiima kartu jie mane“, – sako jis.
Savo šeimos masažo meistras dar nesukūrė: „Tarybų laikais visi skubėdavo, bet dabar kiti laikai.“ Savo širdies damos jis dar tebelaukia. Jo teigimu, juk meilės kaip saldainių parduotuvėje neišsirinksi, todėl pasikliaus tuo, ką padiktuos širdis. Jei atsiras žmogus, kuris taip pat silpnaregis, jis džiaugsis. Lygiai taip pat džiaugsis, jei abipusė meilė susies su puikiai matančia moterimi.
Ne tik meilė, bet ir masažo klinikos plėtra – Vladimiro ateities planuose. Tik viskas savu laiku. „Kaip „Apple“ ar pigu.lt istorija prasidėjo nuo garažo, taip ir aš sieksiu daugiau. Niekas nepadaroma per dieną, bet planai visada judėti į priekį. Ir svarbiausia – pozityviai į viską žiūrėti“, – užbaigia pašnekovas.
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas. Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Galite pasiūlyti kitą projekto pašnekovą? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt
