Metų socialine darbuotoja išrinkta Vilma Berulienė: „Tai ne profesija“

Tačiau „Metų socialinės darbuotojos“ apdovanojimas 57 metų V.Berulienei jau ne pirmas – už nuoširdų darbą su bendruomene ir atsidavimą jam 2014 metais Socialinės apsaugos ir darbo ministerija moterį yra apdovanojusi „Gerumo žvaigžde“.

„Rinkos aikštė“ kviečia iš arčiau susipažinti su žmogumi, tikrai vertu jam skirto apdovanojimo.

ؘ– Vilma, nors jau ir praėjo nemažai laiko, bet leiskite Jus dar kartą pasveikinti su įvertinimu ir apdovanojimu. Gera, kai nusipelnę žmonės būna įvertinami. Minėjote, jog nesitikėjote, Jums tai buvo tarsi staigmena. Praėjo šiek tiek laiko, emocijos ir mintys susigulėjo. Kaip jaučiatės dabar? Kokios mintys sukasi galvoje?

– Apdovanojimas ir geriausio 2021 metų Kėdainių rajono socialinio darbuotojo vardo suteikimas man yra labai svarbus darbo įvertinimas ir širdžiai miela bei vertinga dovana.

Dėkoju organizacijoms ir asmeniškai kiekvienam, teikusiems mano kandidatūrą šiam garbingam apdovanojimui.

Dėkoju Krakių seniūnui ir bendradarbiams, palaikiusiems ir linkėjusiems sėkmės. Dėkoju savo šeimai, artimiesiems, draugams, seniūnijos žmonėms, kartą gyvenime sutiktiems ar net nepažįstamiems žmonėms už išsakytus palinkėjimus. Kaip gera jausti Jūsų visų šilumą ir palaikymą!

– Socialinį darbą dirbate jau penkiolika metų. Kaip atėjote į šią sritį? Kodėl ją pasirinkote? Gal tai buvo Jūsų svajonė, noras, siekiamybė?

– Gal keistai ir juokingai nuskambės, tačiau man atrodo, kad socialinį darbą dirbu nuo vaikystės. Teko rūpintis jaunesniuoju broliu, vėliau mokykloje padėjau mokytis draugams, mokytojai padėjau auklėti neklaužadas, o kiek eilėraščių ir dainelių dainavau kolūkių susirinkimuose ir pirmininkui nešdavau gėlių!

Socialinis darbas man yra ne profesija, o tiesiog gyvenimo būdas! Esu dėkinga savo mylimai mamai, kad nuolat mokė mylėti, padėti, užjausti ir dalintis.

– O kuo užsiėmėte iki tapdama socialine darbuotoja?

– Turbūt mažai kas žino, kad, be socialinio darbuotojo, turiu dar ir prekybininko profesiją.

Mano pirmosios darbovietės buvo Lančiūnavos, Akademijos parduotuvės. Truputį esu dirbusi Krakių darželyje.

Didžiausią įtaką profesijos pasirinkimui turėjo darbas Krakių Šv. Mergelės Marijos vaikų globos namuose. Ten gyvenantiems vaikams tuomet reikėjo būti auklėtoja, mokytoja, virėja, skalbėja, drauge, netgi mama. Norint atlikti tiek funkcijų gyvenimiškos patirties gal ir pakako, tačiau trūko profesionalių žinių.

– Beje, kokį išsilavinimą esate įgijusi?

– 2009 metais Kauno kolegijos Kėdainių Jonušo Radvilos studijų centre įgijau edukologijos profesinio bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir socialinio pedagogo kvalifikaciją. Esu iki šiol dėkinga tuomet ten dirbusiems dėstytojams, kurie mano žinioms padėjo tvirtus pamatus ir stengėsi ugdyti savybes, reikalingas ne tik dirbant su vaikais, šeimomis, bet ir su savuoju Aš. Naudodamasi proga, tariu nuoširdžiausią ačiū gerbiamiems dėstytojams Jolitai Kšenavičienei, Nerijui Leikui, Romualdui Mišeikai.

Įgijusi socialinės pedagogės specialybę, žinių siekiau socialinio darbo srityje. Tuomet jau dirbau seniūnijoje.

2011 metais Kauno kolegijoje įgijau socialinio darbo profesinio bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir socialinio darbuotojo profesinę kvalifikaciją.

– Mūsų visuomenėje socialiniai darbuotojai vis dar nėra tinkamai vertinami (tiek darbo užmokesčio, tiek specialybės prestižo prasme), nors darbas su rizikos žmonėmis yra psichologiškai, emociškai sunkus, gal net kartais fiziškai pavojingas. Nekyla noras tiesiog viską mesti ir galbūt paieškoti lengvesnio, su geresnėmis perspektyvomis darbo?

– Tikrai nenoriu gyvenime nieko keisti ir nematau savęs dirbančios kitoje srityje.

Aš be galo myliu savo seniūnijos žmones. Išgirstu kiekvieną, kuris praveria kabineto duris, skambina, pakalbina sutikęs.

Gal keistai ir juokingai nuskambės, tačiau man atrodo, kad socialinį darbą dirbu nuo vaikystės.

Stengiuosi būti nešališka ir atsiriboti nuo asmeninių požiūrių ir nuostatų.

Sutinku, socialinio darbuotojo darbas psichologiškai ir emociškai labai sunkus, kartais ir fiziškai pavojingas. Per 15 darbo metų teko patirti ir psichologinį, ir fizinį smurtą. Kai prieš tave stovi neadekvatus žmogus ir įremia peilį, svarbu mokėti dirbti su savo vidumi, vadovautis intuicija ir tiesiog tikėti, kad viskas bus gerai.

Noriu pabrėžti gerą mikroklimatą savo darbovietėje, kurį profesionaliu darbu puoselėja seniūnas Ernestas Barčas. Mėgstamas darbas, puikus kolektyvas, geros darbo sąlygos. Darsyk patikinu, ne, nenoriu nieko keisti.

Nesėkmių, nuoskaudų, įtampos, streso ir perdegimų patiriama dirbant ne tik socialinį darbą, manau, kad su tuo susiduriama bet kuriame darbe. Tačiau iš bet kokios situacijos yra kelias išeiti, o jei jau pats jo nerandi, juk nesi vienas, visada atsiras, kas parodys teisingą kryptį, kuria eiti.

Pasinaudodama proga, perduodu padėką ir tariu nuoširdžiausius bei šilčiausius žodžius į šį darbą mane priėmusiam ir trylika metų buvusiam mano vadovu, seniūnui Jonui Dalbokui – už palaikymą, skatinimą nepasiduoti sunkiose situacijose ir gyvenimiškos patirties pamokas!

– Kita vertus, turbūt gera matyti ant kojų besistojančius ir savo gyvenimus į gera keičiančius žmones. Tikriausiai tai tarsi koks atpildas ir paskatinimas toliau dirbti šį darbą, stengtis dėl žmonių ir jiems padėti?

– Teigti, kad socialiniame darbe dominuoja sėkmės istorijos, negaliu, nes tai būtų netiesa. Labiausiai mane džiugina ir motyvuoja, jeigu socialinio darbo procese pasiekiamas žmogaus gebėjimas savarankiškai funkcionuoti ir spręsti savo problemas.

Kiekvienas žmogus turi būti atsakingas už savo gyvenimą, priimti sprendimus.

Socialinio darbo su žmogumi procesas sudėtingas ir sunkus. Kiekvienu atveju jis skirtingas. Tai, kas tinka vienam, netinka kitam, nes skirtingi žmonės ir skirtingos jų problemos.

Svarbiausia tai, kad socialinis darbas privalo būti profesionalus.

– Žinot, Vilma, pergalvojusi socialinio darbo specifiką, pamaniau, kad jį dirbantis specialistas pats turi turėti gyvenimiškos patirties. Jam tuomet galbūt lengviau įsijausti į kliento būseną, norus, poreikius, nepasitenkinimus ir pan.? Pagaliau, pats pagalbą priimantis žmogus jaučia didesnį pasitikėjimą ir tikėjimą darbuotoju, kuris jau matęs gyvenimo ir žino, kaip jis vyksta.

– Visiškai su Jumis sutinku. Įgalinti žmogų siekti gyvenime pokyčių reikalinga ne tik teorija, bet ir gyvenimiška patirtis. Patikėkite, nuo vaikystės tos patirties sukaupta daug ir įvairios, ne visada šviesiausiomis spalvomis nuspalvintos, tačiau tai labai asmeniška ir dalintis ja nenoriu.

Aš be galo myliu savo seniūnijos žmones. Išgirstu kiekvieną, kuris praveria kabineto duris, skambina, pakalbina sutikęs.

– Matote žmonių gyvenimus iš arti, padedate juos keisti. Gal galėtumėte įvardinti dažniausias priežastis, dėl ko žmonės vienu ar kitu gyvenimo etapu atsiduria akligatvyje?

– Priežasčių yra ne viena. Bene dažniausios – netektis, skyrybos, liga, darbo praradimas.

Tokiais atvejais visų prašau kreiptis, pagalbos ir paramos būdų tikrai yra.

Gyvename sudėtingu laikotarpiu, ekstremali situacija didina sunkumus patiriančių žmonių skaičių. Žmonės, ypač senyvo amžiaus, įsibaiminę, jaučiasi vienišesni, mažiau lankomi artimųjų. Sunkumų patiria šeimos, auginančios vaikus – baiminamasi nuotolinio mokymo, nes tuomet nukenčia darbas, patiriami nemenki iššūkiai.

Nedarbas ir iki pandemijos buvo didelis, o dabar yra kaimų, kur darbingo amžiaus žmonių yra, tačiau nebeliko dirbančių. Tai jau opi ir gili socialinė problema. Prarandami darbo įgūdžiai, menkėja savivertė. Žmogus susigyvena su tokia situacija, vėliau nugali nenoras keisti savo gyvenimą.

Smagu patarti, padėti motyvaciją turinčiam žmogui, žaviuosi jų stiprybe keistis, gyventi kitaip. Deja, tokių nedaug.

– Ar noriai žmonės priima Jūsų pagalbą, pamokymus, galbūt kartais ir kokį griežtesnį žodį?

– Galiu teigti, kad dažniausiai, jei pagalbos žmogus kreipiasi, ją ir priima. Čia labai svarbu išlikti nešališkai, atsiriboti nuo asmeninių nuostatų ir pagalbą teikti profesionaliai. Griežtesnis žodis tikrai nieko nelemia, tad jo, manau, ir nereikia.

Esu įsitikinusi, kad geresnis darbo rezultatas pasiekiamas draugišku kontaktu ir pasitikėjimu.

Teigti, kad socialiniame darbe dominuoja sėkmės istorijos, negaliu, nes tai būtų netiesa.

– Gal galėtumėte įvardinti, kas per tuos penkiolika socialinio darbo metų Jums įstrigo labiausiai?

– Atmintyje įstrigusios situacijos – tai mano darbo patys didžiausi skauduliai. Tačiau nenorėčiau apie tai kalbėti. Kad ir kiek keisčiau žmonių, apie kuriuos pasakočiau, vardus, gyvenamąsias vietas, galbūt juos atpažins kiti, galbūt jie atpažins patys save ir nejaukiai pasijus. Telieka tokie atvejai ir situacijos mano atmintyje ir konfidencialūs…

– Kai bendravome iš karto po apdovanojimo, pasakėte labai gražią žinutę: „Žmogus ne tas, kuris nugali silpnesnį, o tas, kuris silpnam padeda būti stipriu“. Kam ji skirta?

– Šią puikią mintį esu perskaičiusi kažkokioje knygoje ir labai įsidėmėjusi. Sunku paaiškinti, tačiau iš karto po apdovanojimo būtent ji man nuskambėjo širdyje.

Siunčiu šiuos žodžius visiems socialinį darbą dirbantiems kolegoms. Jūs kiekvienas, kaip ir aš pati, silpnam padedate būti stipriu, todėl kiekvienas esate vertas apdovanojimo!

– Vilma, Jūs padedate kitiems žmonėms kurti savo gyvenimus. O kaip ir kuo gyvenate pati?

– Esu ištekėjusi. Vyras Vidmantas yra dzūkas, užaugęs Lazdijų rajone. Miškininkas, baigė Žemės ūkio akademiją ir gavo paskyrimą dirbti Kėdainių rajone. Nuoširdus, kantrus. Jam esu labai dėkinga už palaikymą ir pasitikėjimą, už tai, ką gyvenime turiu ir esu pasiekusi.

Užauginome tris vaikus – dukrą ir du sūnus. Jauniausias sūnus Audrius mokosi ir dirba Vilniuje. Diplomuotas masažistas, klasikinės jėgos trikovės dalyvis ir fanas. Vidurinysis sūnus Marius gyvena ir dirba Kaune, vedęs, su žmona Daiva augina penkerių Paulitą ir trejų Jorį. Dukra Vaida su vyru Mariumi gyvena ir dirba Vilniuje, augina dvynukus Dominyką ir Jokūbą, kurie šiais metais pradėjo lankyti pirmą klasę.

Anūkus myliu besąlygiškai, tiesiog jau vien už tai, kad jie yra.

Didžiuojuosi ir džiaugiuosi savo vaikais, be galo laukiu sugrįžtančių į namus. Tuomet namai pilni veiksmo, išdaigų, juda, kruta visi darbai, o vakarais pakvimpa dukros iškeptu pyragu ir būna kupini pokalbių, pasakojimų, nuoširdaus, jaukaus buvimo kartu.

Esu be galo laiminga, kai galiu pabūti su savo mama, kuri gyvena Kėdainiuose. Ji pati geriausia, švelniausia, brangiausia ir mylimiausia!

– Ar pavyksta laisvalaikiu atsiriboti nuo darbo? Kaip mėgstate jį leisti?

– Kad profesionaliai dirbtum, būtinas poilsis. Sakoma, problemos ir nebaigti darbai turi likti anapus užvertų darbo kabineto durų. Turiu pripažinti, ne visada taip išeina.

Kartais jaučiu, kad kažkokia sunkiai sprendžiama situacija ar problema apraizgo tarsi voratinklis. Tada pirmas pagalbininkas yra fizinis darbas ir gyvenimo džiaugsmo paieškos.

Fizinio darbo užtenka, nes gyvenu nuosavame name, turiu daržą, sodą, gėlyną, nemažai arų vejos, kuri nepaliaujamai auga! O gyvenimo džiaugsmas kasdien šalia, tik reikia norėti ir mokėti jį įsileisti, atverti jam savo sielos duris. Džiaugsmo gali suteikti ir dideli, ir maži dalykai. Kaip gera klausytis paukščių balsų, vandens čiurlenimo, klausytis vėjo, paliesti gėlės žiedą!

Savaitgaliais, atostogų metu stengiuosi kuo daugiau keliauti. Esu aplankiusi nemažai šalių, susipažinusi su jų kultūra.

Pastaraisiais metais, siaučiant COVID-19 pandemijai, atradau daug nematytų ir nuostabių dalykų Lietuvoje – tai pažintiniai takai, apžvalgos bokštai, parkai, miestai, miesteliai.

Žaviuosi Baltija. Tiek ramiai tyvuliuojančia, tiek šėlstančia. Jūra – variklis ir vitaminai mano sielai.

– Kokių pomėgių, hobių turite?

– Kaip ir daugelis, mėgstu skaityti. Šiuo metu mano rankose Delios Owens literatūrinis debiutas „Ten, kur gieda vėžiai“. Tamsiais ilgais žiemos vakarais mano rankose spalvoti pieštukai. Žaviuosi spalvų terapija. Spalvinimas nuramina mintis, atpalaiduoja, nuramina stresą.

– Mes, lietuviai, vis dar esame gana uždari, bijantys pasakyti kitam žmogui komplimentą, gražų žodį, nors galbūt apie tai ir pagalvojame. Tiesą pasakius, netgi pati save kartais pagaunu galvojančią, kad žmogus gražiai atrodo, moteris apsirengė nuostabią suknią ar pasipuošė išskirtiniais papuošalais, bet to jam nepasakau. Todėl šįkart noriu ištaisyti savo klaidą ir pasakyti Jums, kad, pamačiusi Jus ir pagalvojusi apie amžių, maniau, jog Jums kiek per keturiasdešimt. Tačiau tik pažiūrėjusi į gimimo datą, supratau, kad gerokai suklydau. Tad, Vilma, kur Jūsų jaunystės, švytėjimo paslaptis?

– Koks fantastiškas komplimentas, dėkoju Jums!!! Tik atsakymo, apgailestauju, čia aš neturiu.

Aš labai myliu gyvenimą. Nesu bambeklė, esu atvira sau ir naujovėms, nesu susikūrusi stereotipų, gal todėl ir gyventi lengviau, ir švytėti drąsiau.

– Vilma, ačiū Jums už prasmingą darbą, atsidavimą bei nuoširdų pokalbį ir skirtą laiką jam.