Troškimas buvo toks stiprus, kad jo nesustabdė net ir, atrodytų, sunkiai įveikiamos kliūtys: būdama 14 metų Justina sužinojo, kad turi rimtų stuburo problemų, kurios beveik dešimčiai metų privertė atsisveikinti su šokiu, o Lina, aplinkiniams įtikinus, kad šokėjos darbas – ne jai, įsidarbino odontologijos klinikoje, kur, nesijausdama laiminga, paniro į didelį liūdesį.
Tačiau likimas merginoms buvo dosnus – abi jos grįžo į šokio kelią ir šiandien jaučiasi jame kaip niekad tvirtos ir nepalaužiamos: studijuoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos programos Mokomojo dalyko pedagogika: šokio ir teatro pedagogikos ketvirtame kurse ir turi naują svajonę – savo žinias, įgūdžius ir patirtį perduoti jaunajai kartai.
Aštuoneriems metams teko pamiršti šokius
Pedagoginėms studijoms artėjant link pabaigos, VDU ketvirtakursė Justina Kiuršinaitė šiandien sako galutinai įsitikinusi, kad šokis yra jos lemtis. Tai, kad nori būti šokėja, ji žinojo nuo trejų metų – kiek tik save pamena, visad ieškojo galimybių šokti, nesvarbu, ar tai būtų šokio studijose, ar savarankiškai kuriant pasirodymus.
„Noras pasakoti istorijas per judesį buvo tarsi durianti adata, kuri visą laiką skatino mane ieškoti galimybių šokti. Deja, bet būdama keturiolikos sužinojau, jog turiu stiprų stuburo iškrypimą – skoliozę. Tai sustabdė mano kūrybines paieškas ir beveik aštuonerius metus buvau atsisveikinusi su šokiu“, – skaudų gyvenimo etapą prisimena Justina.
Tik būdama 22-ejų ji pasiryžo nueiti į šokių pamoką ir pasižiūrėti, ar vis dar nori ir gali būti šokėja. Dar ir kaip norėjo! Nuo to laiko žingsnis po žingsnio ji paniro į šokį – taip prasidėjo naujos jos kaip šokėjos gyvenimas.
Vedama smalsumo, ji mokėsi šokio ne tik Lietuvoje, bet ir Airijoje, Olandijoje, metus praleido Berlyne, intensyvioje šokių programoje. Praėjusiais metais, sudalyvavusi Erasmus+ programoje, studijavo Estijoje, Tartu universiteto Viljandžio kultūros akademijoje. Būdama trisdešimties įgyvendino ir savo didžiąją svajonę – kad ir trumpam, bet studijavo šiuolaikinį šokį.
„Įgijusi daug akademinės, organizacinės ir sceninės patirties, siekiu savo žiniomis dalintis su įvairaus amžiaus ir gebėjimų mokiniais. Šokio pedagogikos dėka taip pat siekiu bendrauti su kuo daugiau žmonių, padėti jiems atrasti talentus ir gebėjimus, kurių jie nemanė turintys.
Matydama, kaip žmonės pasikeičia šokdami, stebėdama jų augantį pasitikėjimą savimi, jų kuriamas istorijas ir publikos entuziazmą, įsitikinu, jog šokis yra mano lemtis, o šokio pedagogika – galimybė padėti kitiems visapusiškai save atskleisti. Galbūt skambėsiu naiviai, bet tikiu, jog šokis gali padėti keisti mūsų visuomenę ir mūsų gyvenimus“, – prisipažino J.Kiuršinaitė.
Svetur – intensyvus ir kūrybiškas gyvenimo etapas
Mokydamasi šokių programoje studijoje Berlyne, Justina susipažino su daugeliu gatvės šokio stilių bei turėjo galimybę gyventi intensyvų šokėjos gyvenimą. Berlyne ji suprato, jog visi gali šokti, ir bet koks judesio menininkas gali atrasti savo bendruomenę bei būti priimtas. Tuo tarpu Erasmus+ studijos Tartu universitete, Viljandžio kultūros akademijoje, jai buvo suteikta galimybė išpildyti savo svajonę – kad ir metus studijuoti šiuolaikinį šokį, sukurti du skirtingo pobūdžio spektaklius ir šokių filmą, kuriais ji labai didžiuojasi.
„Būtent šioje akademijoje atradau save kaip šokėją, ir įsitikinau, jog noriu sieti savo gyvenimą ne tik su šokiu, bet ir šokio pedagogika, – sako J.Kiuršinaitė, nusprendusi grįžti į Lietuvą, nes turėjo pabaigti savo pedagogikos studijas. – Erasmus+ patirtis Estijoje padėjo man susipažinti su kitokiu požiūriu į šokį, jo kūrimo procesą ir tai, kaip skirtingų sričių menininkai gali bendradarbiauti kurdami sceninį kūrinį. Taip pat mokiausi, kaip galima apie šokį diskutuoti, jį mokinti, tad nekantrauju šiomis žiniomis pasidalinti su savo būsimais mokiniais“.
Šokis Justinai suteikė taip trūkstamo pasitikėjimo savimi, padėjo stiprinti savo kūną bei psichologinę sveikatą, suteikė galimybę susipažinti su jos gyvenimą pakeitusiais žmonėmis: „Pedagogikos pagalba siekiu tuo dalintis ir su kitais, ypač paskatinti savęs ieškančius jaunuolius. Noriu, kad mokiniai šokį matytų kaip svarbią savo gyvenimo dalį ir kad šokio mokymosi metu įgytas savybes galėtų pritaikyti savo gyvenime“.
Šokdavo užsidariusi viena kambaryje arba pabėgusi į laukus
Kalbėdama apie ankstyvame amžiuje užgimusią savo meilę šokiams ir jos užuomazgas, Lina Likienė nėra tokia optimistiška. Jos vaikystė nebuvo tokia, kokios paveikslą galbūt norėtųsi piešti išgirdus apie vaikystę ir šokį. Jei kiti vaikai savo pomėgius ar pašaukimą atranda darželyje ir mokykloje, Lina tokios galimybės neturėjo. Ji kilusi iš Krakių – nedidelio miestelio Kėdainių rajone, kur šokio būrelių ar užsiėmimų nebuvo. Išskyrus nebent tas retas „dovanas“, kai į gimtąjį miestelį atvažiuodavo jaunas pedagogas, daugiausia pusmečiui, ir bandydavo suburti kokį šokių kolektyvą.
„Šokis ir pažintis su juo buvo mano pokalbis su savimi man saugioje erdvėje. Laiką leisdavau užsidariusi valandų valandas savo kambaryje arba pabėgdavau į laukus, kur manęs niekas nematydavo, ir šokdavau iki, kaip mama su močiute sakydavo, „devinto prakaito“. Buvau ypatingai jautrus vaikas, o vaikystė buvo įvairiaspalvė ir ne visada lengva. Šokis buvo tas įrankis, kuris guodė, stiprino, drąsino ir leisdavo „iššokti“ iš savęs viską, ką į save „sugerdavau“, kad vėl pajausčiau džiaugsmą ir lengvumą. Man tai buvo jungtis su savimi, savo kūnu, nors tada to nei supratau, nei apie tai galvojau, o tiesiog daug šokau“, – jautriais išgyvenimais dalijasi L.Likienė.
Reikia studijuoti kažką „rimtesnio“
Linos kelionė iki šokio vingiavo per daugybę ieškojimų. Mokykloje ji labai gerai mokėsi, baigė mokyklą su pagyrimu, tad ir studijuoti, atrodė, reikia kažką „rimtesnio“. Su šokiu anuomet savo ateities nesiejo, nes jautėsi nepasitikinti savimi dėl patirties stokos šokio srityje. Taip pat perėmė ir aplinkos formuojamą nuomonę, kad iš šokio nepragyvens, tad neverta to studijuoti. Anuomet galvojo, kad tegul šokis lieka tik pramoga.
„Norėjau studijuoti politikos mokslus, ekonomiką, bet man nepavyko, į šias studijas neįstojau. Galiausiai keliai nuvedė į Kauno kolegiją, kur vedama nuojautos pasirinkau Turizmo ir viešbučių vadybos studijas. Bandžiau įtikinti save ir kitus, kad aš čia ilgai nepasiliksiu ir studijuosiu „rimtus“ mokslus. Dabar linksma prisiminti, nes su šia studentės statuso pradžia taip pat prasidėjo nuostabus kelias link šokio per nuostabias patirtis, sukurtus ryšius bei pažintis“, – pasakoja L.Likienė, kuri tuomet, baigusi kolegiją, keletą metų dirbo viešbučio administratore.
Vėliau ji įsidarbino odontologijos klinikoje – dirbo daug, stengėsi, persidirbdavo ir... jautėsi labai nelaiminga. Būtent tada įvyko didžiausias jos gyvenimo projektas – gimė dukros. Po motinystės atostogų ji dar metams grįžo padirbėti į kliniką, bet jautėsi blogai. Tuo metu turėjo ir rimtų problemų su sveikata, tad ieškojo pagalbos jogoje, kvėpavimo praktikose, meditacijoje. Galiausiai ramybę ir stiprybę atrado šokio-judesio terapijoje, todėl nusprendė studijuoti šokio terapiją – taip atsidūrė VDU.
Šokis padeda sustoti, įsiklausyti ir išgirsti
Paklausta, ką jai reiškia pedagogika, Lina prisipažįsta, kad išgirdus šį žodį pirmiausia, kas ateina į galvą, yra augimas: visa apimantis, neapibrėžtas jokiais laiko ar amžiaus rėmais. Antra – tai noras augti, dalintis, suburti, įkvėpti, mokytis, padėti, pamatyti, leisti, suteikti galimybę, padrąsinti... Atrodo, Lina galėtų vardyti ir vardyti, nes, anot jos, vienos gražios taisyklingos sąvokos paaiškinimo šiam terminui nėra. Jis tiek daug savyje talpina, kad nėra paprasta apibūdinti.
„Mano dar neilga patirtis parodė, kad pedagogika – tai raktas į kiekvieno sielą, – įsitikinusi L.Likienė. – Tuo raktu tik reikia norėti naudotis. Kiekvienas asmuo yra individualus ir prie kiekvieno galima prieiti, sukurti ryšį bei atverti tai, kas jo viduje – slypinti galia, talentas ir didžiulis potencialas. Labai smagu bei netikėta, kai tavo paties akyse vaikas auga, skleidžiasi. Kartais pavyksta pastebėti ir atskleisti kažką naujo, pačiam vaikui nepažinto. Taip mes visi skleidžiamės ir augame kartu“, – savo patirtimis džiaugiasi pašnekovė.
Linai šokis iki šiol teikia didelį džiaugsmą, vitališkumą, laisvę, meilę sau, pasitikėjimą, duoda kitokį požiūrį į savo kūną ir gyvenimą. Šokis tapo kasdieniu įrankiu emocijų higienai, savęs suvokimui ir atsipalaidavimui. Ir kitiems žmonėms jai norisi perduoti žinutę, kad šokis per labai trumpą laiką gali sunkią, slogią būseną pakeisti lengvesne, džiaugsmingesne.
„Gyvename tokiu laiku, kada skubėjimas, lėkimas yra tapęs norma, – pastebi pašnekovė. – Šokis padeda sustoti, įsiklausyti ir išgirsti. Mes visi jaučiame įvairias emocijas, tik ne visi leidžiame sau jas išjausti. Nerimą ir įtampas taip pat patiriame visi. Nes gyvenimas kinta, vyksta nuolatinis judėjimas, pokyčiai. Noriu, kad mano pamokose kiekvienas – mokinys ar suaugusysis – pirmiausia jaustųsi saugus ir priimtas“.
