Atsisakė vadovo pareigų
Londone baigusi kūrybinio rašymo ir leidybos verslo studijas N.Pangonytė kelis metus dirbo leidybos srityje. Jai nuolat tekdavo bendrauti su knygų autoriais, kurie padėjo atskleisti ir pačios marijampolietės kūrybinį potencialą. Nors Didžiojoje Britanijoje Neringa jautėsi pakankamai komfortabiliai, tačiau namų ilgesys paskatino vieną dieną susikrauti daiktus ir grįžti gyventi į Lietuvą. Čia ji labai greitai įsidarbino viename šalies banke, o jau po dviejų metų laimėjo konkursą užimti vadovo pareigas kitame banke.
Supratau, kad daugiau taip nebegaliu. Menai, kultūra, literatūra – visa tai, ką mėgstu labiausiai, buvo tarsi atimta iš manęs.
Atrodė, kad gyvenimas Neringai šypsosi – ji kilo karjeros laiptais, o darbo užmokesčiu buvo labai patenkinta. Tačiau pati marijampolietė kuo toliau, tuo labiau ėmė jausti nesanti toje vietoje, kurioje norėtų būti. Galiausiai jai net pradėjo šlubuoti sveikata, todėl vieną dieną jauna moteris apsisprendė: „Gana, reikia viską baigti!“.
„Supratau, kad daugiau taip nebegaliu. Menai, kultūra, literatūra – visa tai, ką mėgstu labiausiai, buvo tarsi atimta iš manęs. Keturi metai bankinėje sistemoje buvo tarsi saviapgaulė, užmaskuota geru piniginiu atlygiu ir aukštu statusu. Išeidama nė kiek neabejojau, kad gerą algą galiu užsidirbti ir kitur, darydama tai, ką mėgstu labiausiai“, – pasakojo pašnekovė.
Taip jau sutapo, kad išėjusi iš banko, Neringa netrukus „Žinių radijuje“ ėmė vesti pokalbių laidą „Noriu daugiau“. Ši laida buvo apie tokius pat žmones, kaip ji – metusius gerus darbus ir pasinėrusius į mėgstamas veiklas. Nors šiuo metu radijo eteryje ši laida daro pertrauką, tačiau pati N.Pangonytė džiaugiasi turėta galimybe save išbandyti kitu amplua ir padaryti poveikį klausytojams. Buvę jos pašnekovai marijampolietę tik dar labiau įtikino, kad atsisakydama vadovo pareigų ji pasielgė teisingai.
Erdvė savirealizacijai
Palikusi darbą banke Neringa iš karto pasinėrė į daugybę kitų, širdžiai daug artimesnių, veiklų. Ji ne tik įsidarbino „Žinių radijuje“, bet ir vedė motyvacinius mokymus žmonių grupėms, pradėjo nuosavą konsultacinį verslą rekomendacinės rinkodaros srityje. Vis tik bene didžiausias marijampolietės įgyvendintas projektas – sukurta Marijampolės kultūros varikliu vadinama BWM erdvė. Taip, perskaitėte teisingai – tai tų pačių trijų raidžių junginys, kokį turi ir daug labiau žinomas vokiškas automobilis. Sąsajos su juo pasirinktos neatsitiktinai.
„BMW automobilis žinomas dėl savo kokybės, gero variklio, aukštos klasės. Kurdami savo erdvę iš pat pradžių norėjome, kad būtume žinomi, kaip Marijampolės kultūros variklis. Be to, mūsų miestas žinomas dėl automobilių verslo koncentracijos šalyje, todėl pasirinkdami aliuziją į BMW automobilį tarsi dar labiau susiejome save su Marijampole. Idėja sukeisti BMW raides ir prisistatyti po BWM ženklu kilo Mindaugui Rimavičiui. Jis labai daug prisidėjo brandinant ir įgyvendinant šią idėją.
Galbūt kažkam gali pasirodyti keista, kad mūsų trijų raidžių junginys niekaip neišsišifruoja. Bet panašių pavyzdžių galima sutikti daug kur. Tarkime, visiems žinoma, ką reiškia Muzikos asociacijos metų apdovanojimų M.A.M.A junginys, tačiau alternatyvios muzikos apdovanojimai T.Ė.T.Ė yra tik aliuzija į M.A.M.A ir niekaip nesišifruoja“, – paaiškino N.Pangonytė.
Tik praėjusių metų rugsėjį duris atvėrusį Marijampolės kultūros variklį vietiniai gyventojai labai greitai pamėgo. Daugelio marijampoliečių nuomone, tokios erdvės mieste labai trūko. Dabar pačiame miesto centre įsikūrusiu BWM nevaržomai naudojasi įvairių sričių ir profesijų atstovai – nuo menininkų iki verslininkų. Čia nuolat vyksta įvairios parodos, verslo susitikimai, mugės, kūrybiniai užsiėmimai, muzikos vakarai, motyvaciniai mokymai, seminarai, kavos dienos ar knygų klubai. Beveik 200 kvadratinių metrų ploto patalpos yra pritaikytos bet kokio pobūdžio renginiams.
Augant BWM žinomumui, įvairių renginių čia turėtų tik daugėti. Pavyzdžiui, neseniai įstaiga gavo paramą iš tarptautinio fondo „The Ella Fund“, įprastai remiančio moterų veiklas švietime, versle, medicinoje ir kitose panašiose srityse. Už gautą paramą, kiekvieną mėnesį Marijampolės kultūros variklis kvies žmones į kūrybos dienas. Atėjusieji nemokamai gaus drobes, molbertus, dažus ar teptukus, bus skatinami eksperimentuoti ir save atrasti kūryboje.
Iš sąvartyno į kultūros židinį
Beveik kiekvieną užsukusį į Marijampolės kultūros varikliu vadinamą erdvę nejučia apima jaukumas, jausmas, tarsi būtum namuose. Taip ir norisi prieiti prie knygų lentynos, išsitraukti iš jos vieną knygą, smagiai įsitaisyti šalimais kabančiame hamake, ant sofos ar sėdmaišyje ir skaityti, skaityti, skaityti... o gal priešingai – pasiimti darbo kompiuterį, iš čia pat esančio aparato įsipilti kavos ir daryti kasdieninius darbus. Būtent taip dažnai elgiasi pati Neringa, kuomet įstaigoje nevyksta jokie renginiai. Marijampolietė pasakojo šią erdvę kūrusi pirmiausiai sau, o tik po to kilo idėja ja dalytis su kitais. Galbūt dėl to suvalkiečiai ją taip greitai ir pamėgo.
Nors pirmą kartą įžengus į jas daugelis būtų bėgęs kuo toliau, aš iš karto pradėjau įsivaizduoti, kaip visa tai galima sutvarkyti.
Nors dabar BWM atrodo labai patraukliai, tačiau dar visai neseniai šioje vietoje stūksojo šiukšlių kalnai, o apleistas patalpas buvo pamėgę vietos benamiai. Antrą šimtmetį skaičiuojančiame statinyje kadaise veikė baldų, o vėliau ir audimo fabrikai, tačiau pastaruosius 5-6 metus jis buvo visiškai apleistas.
„Įkurti tokias patalpas Marijampolėje mane įkvėpė Kaune surasta studija. Su fotografe Edita Valinče ieškojome tinkamos vietos mano iš virvučių pintų kilimų įamžinimui. Tam reikėjo išskirtinio interjero, kurio Marijampolėje niekur neradome. Kaune atrasta studija iš karto labai patiko – daug meno kūrinių, dideli langai, baltos sienos... Grįžusi namo net kelias naktis nemiegojau, galvodama, kaip panašią studiją perkelti į Marijampolę. Ėmiau tikrinti miesto nekilnojamo turto skelbimus ir labai greitai radau pačiame centre apleistas patalpas. Nors pirmą kartą įžengus į jas daugelis būtų bėgęs kuo toliau, aš iš karto pradėjau įsivaizduoti, kaip visa tai galima sutvarkyti“, – prisiminė marijampolietė.
Pirma Marijampolėje
Su patalpų savininku aptarusi savo idėją, Neringa labai greitai ėmėsi darbų. Norėdama turėti galimybę nuomotis patalpas ir jas naudoti visuomeniniams tikslams, ji su sese Edita Ragažinskiene bei drauge Egle Naujalyte įsteigė Marijampolės menų ir renginių asociaciją, kuri ir tapo oficialia patalpų naudotoja. Dalis remonto darbų buvo atlikta savininko lėšomis, dalis – rėmėjų iniciatyva. Neringa pasakojo, kad tikrai ne visi potencialūs rėmėjai iš karto patikėjo būsima idėja, tačiau norinčių padėti ir prisidėti atsirado ne tiek ir mažai. Šiandien Marijampolės kultūros variklyje jų garbei yra skirta visa siena, ant kurios parašytos visos vienaip ar kitaip prisidėjusiųjų prie šios įstaigos atsiradimo pavardės ir įmonių pavadinimai.
Prireikė nemažai laiko, kol Neringa su būriu bendraminčių buvusį sąvartyną pavertė kultūros židiniu. Persirengę darbiniais rūbais čia ištisas dienas su dažų teptuku, plaktuku, kaltu ar kitais panašiais įrankiais rankose plušėjo pati N.Pangonytė, jos draugas Aivaras Novikas ir kiti bendraminčiai. Nors prakaito išlieta tikrai nemažai, tačiau dabar patalpos atrodo beveik taip, kaip Neringa ir įsivaizdavo iš pradžių. Vis tik dar tikrai ne visi sumanymai įgyvendinti iki galo.
„Jau netrukus čia turėtų pradėti veikti savarankiško tipo kavinukė. Tokios nėra niekur kitur Marijampolėje. Užsukę žmonės galės patys įsipilti kavos ar arbatos, patys už ją susimokės, patys išsiplaus puodelius. Ši kavinukė veiks pasitikėjimo principu. Taip pat planuojame atšilus orams prie BWM įrengti ir lauko terasą.
Ji turėtų tapti dar didesniu žmonių traukos centru. Kas mane pažįsta, žino, kad mėgstu keisti veiklas, įprastai ilgai vienoje vietoje nestoviu. Kai kas net garsiai svarsto, kad visa tai man greitai nusibos. Bet juk šios erdvės – tik sienos. Veiklas jose galiu vykdyti kokias tik noriu, nuolat jas keisti. Manau, jog dabar esu ten, kur ir turėčiau būti“, – užtikrinta buvo pašnekovė.