Tačiau tokia karantino vizija pasiekiama toli gražu ne visiems – dalis žmonių priversti dirbti, rizikuodami savo sveikata, o kiti, praradę darbą, sprendžia sunkius išgyvenimo klausimus, pabrėžia sociologė, Vilniaus universiteto dėstytoja Milda Pivoriūtė.
Naujausiame tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ epizode su Urte Karalaite, jaunosios kartos sociologė atkreipia dėmesį į pandemijos metu išryškėjusią ir pagilėjusią socialinę nelygybę, pasakoja apie pandemijos pradžioje pradėtą tyrimą, kurio metu renka žmonių įspūdžius apie karantiną ir svarsto, kokiu būdu pasikeitusi kasdienybė gali atvesti prie didesnių vidinių pokyčių ir išsivadavimo iš aklo įpročio nuolat ką nors veikti ir skubėti.
Apsipirkimą parduotuvėje lygina su kopimu į Everestą
COVID-19 pandemija visus išmušė iš įprastos kasdienybės. Viena vertus, tai gąsdina ir paverčia įprastus dalykus grėsmėmis, kita vertus, priverčia į daugelį dalykų pažvelgti naujai ir paskatina imtis svarbių pokyčių – taip M.Pivoriūtė apibendrina žmonių, siunčiančių jai savo kasdienius įspūdžius apie karantiną, patirtį.
„Pavyzdžiui, toks kasdienis dalykas kaip ėjimas į parduotuvę, tapo dideliu įvykiu, kuriam reikia ruoštis fiziškai ir psichologiškai. Kai kas lygina pasiruošimą ir apsipirkimą su kopimu į Everestą, kiti – su atostogomis Havajuose, kur bus nuotykių.
Bet vis dėlto vyrauja įspūdis, kad parduotuvė tapo pavojinga vieta, kurioje skenuoji kiekvieną paviršių, žmogų, kontroliuoji savo prisilietimus ir net kvėpavimą.
Daugelis taip pat mini, kad išėję iš parduotuvės jaučiasi tartum juos būtų apgaubusi šlykšti, purvina plėvelė“, – pasakoja sociologė ir pabrėžia, kad kai iki šiol savaime suprantamais buvę dalykai staiga pakinta, ateina ypač palankus metas ir savo gyvenimo permąstymui.
Daugelis taip pat mini, kad išėję iš parduotuvės jaučiasi tartum juos būtų apgaubusi šlykšti, purvina plėvelė.
Pandemija parodė, kad dažnai siekiame produktyvumo iš įpročio
„Kai bėgame, skubame, turime daug reikalų, esame veikiami didelės inercijos, kurios patys negalime sustabdyti. Tai atspindi ir perdegimą patyrusių žmonių tyrimai, kurie parodo, kad sulėtinti tempą dažnai priverčia kaip pasekmės užklumpantys fiziniai ar psichiniai negalavimai.
Karantino poveikis toks pat „stabdantis“, todėl priversdamas atsigręžti į save, gali paskatinti iš naujo įvertinti savo prioritetus ir imtis pokyčių, kurių kitu atveju nesiimtume“, – sako pašnekovė, tačiau atkreipia dėmesį, kad žmonių rašomi karantino dienoraščiai taip pat išduoda, kad dauguma bando gyventi kaip anksčiau, išlikti produktyvūs, tačiau tam trūksta jėgų.
Bando gyventi kaip anksčiau, išlikti produktyvūs, tačiau tam trūksta jėgų.
„Tokioje situacijoje galima būtų kurį laiką tiesiog pasiduoti vegetacinei būsenai, o ne spausti ir kaltinti save dėl neveiklumo, nebijoti savęs paklausti, ar tikrai būtina būti produktyviam, kokio tikslo savo efektyvumu siekiu?“ – pataria M.Pivoriūtė ir pastebi, kad esame įpratę vertinti save ir kitus per darbą bei įvairias veiklas, todėl tokie klausimai gali kelti baimę, abejones savo vertingumu.
Tokių svarstymų bijoti nereikėtų, priešingai – būtent jie gali padėti perkainoti savo vertybes. Padėti atsakyti į šiuos klausimus iš dalies padeda ir tai, kad sustojęs visas pasaulis, todėl galime nebebijoti „atsilikti“. „Pastebiu, kad žinojimas, kad niekur kitur nėra geriau, įdomiau ir t. t., dalį žmonių nuramina ir leidžia daug kokybiškiau nei įprastai išgyventi dabartį – kad ir plaunant indus“, – pastebi pašnekovė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Saviugdos trenerė R.Lapinskaitė apie lėtą gyvenimo būdą: „Veiklumas ir produktyvumas gerokai pervertinami“
Nelygybės veidų daug daugiau nei pastebime
Visgi daliai žmonių apmąstyti savo tikslus ar imtis asmeninio tobulėjimo karantino metu sudėtinga dėl baimės, susijusios su finansinėmis ar sveikatos problemomis.
Kaip pastebi Milda Pivoriūtė, teigiamus asmeninius pokyčius ši krizė atneš pirmiausia vidurinės ir aukštesnės socialinės klasės žmonėms, ir tame jau užkoduota nelygybė:
„Nors nereikėtų ieškoti kaltų dėl COVID-19 pandemijos, vis dėlto kai kurie sociologai atkreipia dėmesį, kad Kinijoje laukinių gyvūnų turguose egzotinius gyvūnus dažniausiai pirko pasiturintys žmonės. Turistai ir darbo reikalais keliaujantieji šį virusą atvežė į skirtingas pasaulio šalis.
Taigi – galime teigti, kad aukštesnės socialinės padėties žmonių gyvenimo būdas lėmė situaciją, kurios padarinius sunkiausiai išgyvena žemesnio socialinio sluoksnio, mažiau pinigų turintys žmonės. Paradoksalu ir tai, kad be žemesnio socialinio sluoksnio, nekvalifikuotą darbą dirbančių žmonių paslaugų, šiandien negalėtume įsivaizduoti savo kasdienybės.“
Kinijoje laukinių gyvūnų turguose egzotinius gyvūnus dažniausiai pirko pasiturintys žmonės.
Sociologė pasidžiaugia, kad Lietuvoje pasirodo straipsnių apie ekonominę nelygybę, skurstančių šeimų, auginančių vaikus, problemas karantino metu. Tačiau svarbu nepamiršti, kad galimybė saviizoliuotis namuose ir dirbti nuotoliniu būdu yra privilegija, kuria ne visi gali pasinaudoti. Didžioji dalis žmonių, dirbančių nekvalifikuotą darbą – vairuotojai, kasininkės, kurjeriai – dabar yra priversti dirbti padidintos rizikos sveikatai sąlygomis.
„Nelygybė egzistuoja ir kalbant apie sveikatą. Dažnai skelbiant statistiką, išskiriama, kad dalis nuo COVID-19 mirusių žmonių turėjo lėtinių ligų, tartum tai turėtų visus nuraminti, nes neva jie mažiau vertingi“, – sako sociologė ir paaiškina, kad lėtinės ligos gali būti siejamos su gyvenimo būdu, o pastarasis – su pajamomis. Todėl turintieji mažiau pinigų prasčiau maitinasi, turi mažiau galimybių gauti kokybiškas medicinos paslaugas ir visa tai lemia tokių ligų atsiradimą. Be to, nuo finansinės padėties priklauso ir sveikatos būklė senatvėje.
Dalis žmonių gali išmokti pabūti su savimi
Žvelgdama į ateitį, mokslininkė pažymi, kad karantinas gali palikti ir teigiamų pėdsakų. Pavyzdžiui, jau dabar iš dienoraščių matoma tendencija, kad kai kurie žmonės ima labiau pastebėti ir vertinti nekvalifikuotą, šiuo metu labai svarbų darbą dirbančius žmones. Galima tikėtis, kad bent dalis žmonių naują požiūrį į šių profesijų atstovus išsaugos ir pasibaigus pandemijai.
Kai kurie žmonės ima labiau pastebėti ir vertinti nekvalifikuotą, šiuo metu labai svarbų darbą dirbančius žmones.
Kitas teigiamas pokytis – atrasta savanorystė. Net tie, kurie karantino metu prarado darbą, nusprendė imtis savanoriškos veiklos ir tokiu būdu pajuto mažesnį nerimą bei didesnį prasmės jausmą.
„Galbūt sutaupytą laiką, kuris anksčiau buvo skirtas nebūtinų prekių ir paslaugų vartojimui, dalis žmonių ir toliau nuspręs skirti savanorystei, padėdami toms grupėms, kurioms sekasi sunkiau“, – viliasi pašnekovė ir priduria, kad būtent savanorystė galėtų padėti sumažinti ir visuomenėje egzistuojančią nelygybę.
Savanorystė galėtų padėti sumažinti ir visuomenėje egzistuojančią nelygybę.
„Galiausiai, galbūt išmoksime išbūti su savimi, nes daliai žmonių tai labai sunku. Būnant savo kompanijoje mėnesį, prasideda trintis su savimi, apima nuobodulys. Mokėjimas būti su savimi ir mėgautis savo kompanija – labai svarbus įgūdis, kurio ugdymui nuo pat mažų dienų reikėtų skirti daugiau dėmesio. Manau, kad šio įgūdžio lavinimui, kuris, beje, prisideda prie lengvesnio karantino išgyvenimo, ši pauzė pasitarnaus“, – sako M.Pivoriūtė.
Viso pokalbio su sociologe Milda Pivoriūte bei kitų sąmoningumą ir kritinį mąstymą ugdančių pokalbių klausykite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“.
