Klausantis Mildos Tijušaitės ir jos neįtikėtinų istorijų, matai šių laikų moterį – smalsią, energingą, užsispyrusią, labai drąsią ir gražią. Jos vidinė elegancija, stiliaus pojūtis, kruopščiai apgalvotas ir suderintas garderobas iki šiol traukia aplinkinių akį.
Mildos stiprybė – puiki atmintis ir pasakotojos talentas. Meistriškai pinami pasakojimai veja vienas kitą, atgaivina ano meto dvasią, gyvenimo būdą, traukia iš užmaršties vardus, pavadinimus, vietovardžius, palydi prancūzų, vokiečių kalbų intarpais ir įkvepia.
Paklausykime.
Tėvas mane mylėjo labiau nei brolį
Aš visą gyvenimą bijau kalakutų. Vienas pirmųjų mano prisiminimų – esu papuošta raudonu paltuku su pelerina ir baltu kailiuku. Zakristijonas laikė kalakutus. Kai jie mane pamatydavo su tuo raudonu paltuku, pasišiaušdavo ir visi bėgte į mane. Vienintelis dalykas, kurio bijau iki šiol – kalakutai (juokiasi – red. pastaba).
Gimiau 1932 m. pasiturinčioje šeimoje. Esu maišyto kraujo: vieni seneliai – grynakraujai vokiečiai Krauzai, kiti – vengrų kareivis Matijus Štijjuš ir močiutė lietuvė, kurios nepažinojau. Ją įsimylėjęs senelis pasiliko Lietuvoje.
Mano tėvas nenorėjo dirbti žemės, todėl nusprendė važiuoti mokytis į carinę Rusiją, nors rusiškai beveik nekalbėjo. Sesuo jam įdavė lašinių, pusę kepaliuko duonos ir išlydėjo. Greitai prasimušė, tapo svarbiausiu Pskovo gubernijos veterinaru (Glavnij veterinar Pskovskoj guberniji), bet kai bolševikai sušaudė carą, kai prasidėjo griovimai ir žudymai, jis grįžo į Lietuvą. Grįžo su pinigais.
Žaliakalnyje nusipirkęs žemės, pastatė gražų dviaukštį namą, patį gražiausią Kudirkos alėjoje. Atidarė tris krautuves. Buvo sūrių gaminimo specialistas, ne tik pats gamino, bet ir kitus mokė šio amato. Namie turėjome ir tualetą, ir vonią, niekur kitur Kaune dar nebuvo. Centrinio šildymo neturėjome, bet prie vonios stovėjo kolonėlė. Ją pakurdavo ir mus su broliu susodinę į tą vonią maudydavo.
Tėvas kažkaip mane labiau mylėjo nei brolį: vedžiodavo į vaikiškus spektaklius, skaitydavo knygas. Turėjau Haufo pasakas. Kokia graži knyga, koks viršelis! Anderseno pasakos... Iki šiol atsimenu… Kaip aš verkiau, kaip verkiau, kai mane nuvedė į pirmą operos spektaklį „Traviata“. Labai išgyvenau per „Otelo“, tai buvo paskutinis Kipro Petrausko vaidmuo.
Turėjau auklę, kurią baisiai mylėjau. Mamos nemylėjau. Gražiai apsirengusi ji išeidavo dirbti kasininke į parduotuvę šalia Konrado kavinės, o su manim likdavo auklė Anelė. Jinai mane ant rankų nešiodavo. Baisiai pamaldi buvo, tempdavo su savimi į bažnyčią. Pavargusi stovėti paskui nepaeidavau. Tai mane nešdavo, o mano kojos ilgos, plonos… Kai užėjo vokiečiai, ji išvažiavo į Vokietiją.
Draudžiamos knygos šuns būdoje
Tėvas nuo vaikystės kankino mane su mokslais, bet aš tikrai buvau gabi. Pirmūnė. Vaikai žaidžia, po kiemą laksto, nebuvo juk nei kompiuterių, nei televizorių, o aš turiu sėdėti su juo prie elementoriaus. Jis man rodydavo raides, o aš skaitydavau. Ola ir mola – visada painiodavau. Tu pasakysi, kas yra mola? Tai rankinis malūnas grūdams malti.
Laikėme vilkinį šunį, tikrą aviganį, kuriam tėvelis pastatė modernią būdą su prieangiu. Kai nebeliko šuns, ten tilpdavome 4 vaikai. Čia pasislėpusi skaitydavau detektyvus, kriminalus, kuriuos man drausdavo. Gerai prisimenu, kaip slapta iš tėvo paėmiau „Kaukolę žalsvame čemodane” ir skaičiau būdoje.
Mokiausi baleto, labai patiko meninė gimnastika. Šokau kaip sapne su tuo kaspinu. Paskiau susirgau. Tuo metu jeigu kas sirgo, tai visa gatvė tomis pačiomis ligomis: vėjaraupiai, tymai, kiaulytė, difterija. Difterija – ne visi. Aš susirgau difterija. Labai pavojinga liga. Mirtina.
Vieną daktarą kviečia mama, jis – angina, angina…. Tada iškvietė garsiausią Kaune vaikų gydytoją, profesorių Mažylį. Greičiau tik į ligoninę, sako, ir kuo greičiau serumo suleiskite. Bet serumas buvo tarybinis, nelabai greitai veikė. Tu nežinai, kaip buvo baisu toje ligoninėje. Kaip mirdavo vaikai. Jie atsistoja lovystėse, dūsta, krenta ir miršta, krenta ir miršta. Aš lyg sveikstu, lyg ne. Vaistų tai nėra. Tokie tie sovietai. Kur prisiliečia – ten genocidas.
Prasidėjo komplikacija – tachikardija. Širdis ėmė taip smarkiai plakti, kad lova juda, o vaistų nėra, tik kamparas ir strichninas. Sako, atsisveikinkite, nieko nebus. Iškvietė kunigą. Atėjęs sako, kam daviau Paskutinį patepimą, tas išgyveno. Kaip aš meldžiausi, kaip meldžiausi, negaliu apsakyti. Kunigas toliau veda ceremoniją, o aš jaučiu, kaip mano širdis pradeda normaliai plakti. Metus negalėjau lankyti nei mokyklos, nei meninės gimnastikos.
Nesimokysiu okupantų kalbos!
Tą 40-ųjų rytą, kai atėjo okupantai, tėvai išvažiavo į ekskursiją į Trakus. Grįžta susinervinę: karas, karas. Ir prasideda karas. Kokie buvo rusų okupantai? Nešvarūs, netvarkingi. Vokiečių okupantai – lekia prie šulinio ir prausiasi. Mes, vaikai, žiūrime į juos, dar šokoladukų gauname. O rusai, jei obuolį valgai, tai atims ir obuolį iš vaiko.
Tiesa, kai vokiečiai atėjo, jie visas šeimas, kad nebadautume, nes nebuvo nei parduotuvių, nei pinigų, išvežė pas ūkininkus. Mūsų šeimą – į Veliuoną. Ten visą vokiečių okupaciją ir praleidome. Tėvas liko namų prižiūrėti. Mama buvo vokietė, tai labai pasitarnavo ūkininkams. Tai arklius išvaduodavo, tai susitardavo, kad turto neatimtų.
Sakiau, rusų kalbos nesimokysiu. Man nereikia okupantų kalbos. Ir vokiečiai okupantai. Atsisakiau mokytis ir vokiečių, nors mama ir seneliai – vokiečiai. Iš klausos pagaudavau, kai mama su tėvais kalbėdavosi. Tai ką tu dabar sugalvojai, klausia tėvai. Sakau, noriu mokytis prancūzų. Ir pasamdė man prancūzų kalbos mokytoją. Labai patiko mokytis prancūziškai.
Po vokiečių okupacijos panaikino vokiečių kalbą mokyklose. Įvedė prancūzų, o aš prancūzų jau mokėjau. Vaikai negabūs, nesimoko. Buvo nuobodu, tai po stalu megzdavau. Tai mokytoja šaukdavo: Tijušaite, ne pas tricoter (nustok megzti – red pastaba). Kiek visko pas mane primegzta!
Vaikas – ant paduškos, knyga – šalia
Pagimdžiau vaiką pati pirmoji. Kiek man tada buvo? Dvidešimt treji. Vaikas guli ant paduškos, šalia – knyga. Dar draugė ateidavo, kuri užrašų nevesdavo. Ir ją mokiau. Mokslai man buvo pirmoje vietoje.
Vyras mokėsi Maskvoje, Lengvosios pramonės institute, aš nakvodavau pas tėvus. Tai naktį bėgdavau per ąžuolyną pėsčiomis į paskutinį autobusą, kad spėčiau į silikatinį fabriką praktikos atlikti. Viena naktį dirbdavau.
Norėjau stoti į mediciną, bet kai nuėjau į pažintinę ekskursiją, kai pamačiau prozektoriumą (med. lavonų skrodykla – red pastaba) su visais lavonais, užuodžiau formalino kvapą, mane ėmė pykinti. Supratau, kad negalėsiu. Todėl stojau į Chemijos institutą, studijavau stiklo technologiją.
Kadangi labai gerai atlikau baigiamąjį projektą, mane paskyrė inžiniere į Vilniaus stiklo fabriko stiklo paruošimo cechą. Ar žinai, ką reiškia dirbti stiklo fabrike? 1 400 laipsnių temperatūra, kurioje verda stiklą. Mano atsakomybė būdavo eiti tikrinti.
Kai mano vyras pamatė, griebė mane – iš proto išėjai? – ir nuvedė į Mokslų akademijos Chemijos institutą, tada dar prie Petro ir Povilo bažnyčios. Ten dirbo garsus mokslininkas Daukšas, kuris priėmė mane dirbti laborante. Dirbdama institute nustariau stoti į aspirantūrą, bet laboranto atlyginimas mažas, o stipendija susieta su atlyginimu. Todėl perėjau dirbti į Statybinių medžiagų institutą ir tik tada stojau į aspirantūrą.
Pamenu, ateinu laikyti stojamojo egzamino, o profesorius sako: gal jums geriau tapti artiste? (Milda dažnai sulaukdavo dėmesio ir komentarų dėl savo išvaizdos – red. pastaba). Buvau pirma studentė, kuri gavo penkis su pliusu.
Juoką papasakosiu. Kai pastatė tą institutą Neries krantinėje, reikėjo susiskirstyti po du į laboratoriją. Nė vienas vyras su manimi nenorėjo eiti: Mes dirbti atėjome! Tik vienas vyras sutiko, su kuriuo anksčiau mokiausi.
Tai ką, susidėjai su enkavėdistu?
Juk aš nežinojau, kad jis enkavėdistas. Jis man sakė, kad elektrografijoje dirba. Kadrų skyriaus viršininkas man vieną dieną sako: tai ką, su enkavėdistais prasidėjai? Sakau, kokiais enkavėdistais? Jis elektrografas. Koks elektrografas? Jis enkavėdistas.
Visi draugai pradėjo manęs šalintis, bet paskui pamatė, kad mano pažiūros senovinės.
Kadangi vyras enkavėdistas, galėdavau važinėti į užsienį. Gaudavau iškvietimą iš mokslininkų, bet tik tam, kad išvažiuočiau. Su mokslininkais net nesusitikdavau. Kasmet važiuodavau į Berlyną su tokia drauge Vanda, dar gyva, ačiū Dievui, apsipirkti. Leisdavo įsivežti 2 kg kavos ir kažkiek ikrų. Kavą iškart priduodavome į kavinę.
Nuvažiavome į Berlyną paskutinį kartą – sieną griauna. Viešpatie, kas ten darėsi! Unter den Linden visi dainuoja, eina iš Vakarų miniom. Mes pabandome pereiti – mūsų neleidžia.
O Vokietijoje už sienos – mano giminės, kadangi 40 metais rusai leido išvažiuoti vokiečiams. Mano tėvas, nacionalistas, atsisakė: turtingai gyvenome, namas Kaune. Buvo gaila palikti.
Kitais metais į Berlyną nuvažiavau jau viena. Nusipirkau bilietą į Kelną ir pravažiavau sieną. Bet vokiškai, tai žinai, ein bisschen (Truputį – vok. k.). Iš Kelno noriu paskambinti giminėms. Stoviu prie telefono būdelės, galvoju galvoju, kaip paprašyti praeivio pagalbos. Sugalvojau: Bitte, helfen Sie mir anrufen (Padėkite, prašau, paskambinti – vok. k.). Jis man surenka numerį, paskambinu, atvažiuoja giminės ir pasiima.
Pasiima ir išleisti nenori. Per televiziją mato mūsų Sausio 13-osios įvykius. Aš sakau, kad jeigu liksiu, tai tik oficialiai. Pabėgėle, Ausländere, nebūsiu. Grįšiu į Lietuvą, atsiųsiu dokumentus ir oficialiai atvažiuosiu. Juk pase aš vokietė. Beje, manęs nenorėjo krikštyti Milda – pagoniškas vardas.
Tai parvažiavau į Lietuvą, susitvarkiau dokumentus ir gavau atsakymą, kad galiu atvažiuoti. Būsiu pilnateise, pilnaverte vokiete. Tai ką maniškis? Sunaikino tą leidimą. O giminaitė iš Vokietijos iki šiol man bankuchenus veža. Sakė, pati gražiausia mano teta.
Noriu mašinos!
Rimui (trečiajam vyrui – red. pastaba) išskyrė mašiną, bet jis nemokėjo vairuoti. Tai lankiau vairavimo kursus Naujoje Vilnioje, išlaikiau egzaminus ir vairavau. Tada moterys dar nevairuodavo. Mane pamatę vyrai pypindavo. Jau buvo vėsu, aš su skrybėlaite.
Jeigu kas pakely sugenda, tereikia išlipti iš mašinos. Visi vyrai sustoja: kas atsitiko? Puola man padėti. Rimas sėdi ant užpakalinės sėdynės ir rėkia: Aš jos vyras, aš jos vyras!
Vėliau institutui paskyrė naujos laidos Moksvičių. Toks didelis, gražus, bordinis.
Vieną ant instituto paskyrė ilgiausiai dirbantiems darbuotojams. Visi vyrai, aš tik viena moteris. Galvoju va! (rodo špygą – red. pastaba), aš jį gausiu. Nuėjau pas Mokslų akademijos prezidentą prospekte. Einu ir jaučiu, kad mane seka. Matau, stovi viršuje vyras ir seka. Užėjau į rūbinę, o jis dairosi, vaikšto pirmyn atgal. Aš – į tualetą, tik jis nusisuko nugara į kitą pusę, aš – pas prezidentą.
Prezidentas klausia: Tai kas atsitiko? Sakau: Noriu mašinos. Jis man: Mat problema, maniau, buto atėjai. Išėjau iš prezidento gavusi parašą, kad mašiną išduos man. Matau, dar mane seka. Rūpuže, galvoju, aš tau parodysiu. Vėl įlindau į tualetą ir stebiu. Tik jis nusisuko, koridorius ilgas, aš šmurkšt pro atsarginį išėjimą. O kaip supyko visi vyrai institute… moteris gavo mašiną…
Meilė – tai viskas
Kiek tu meilių būta? Nesuskaičiuosi. Darželyje turėjau simpatiją, kuris man lipdydavo visokius kareivėlius iš plastilino. Prabėgo daug metų. Jau beveik pensininkė buvau. Užėjau į amerikonų parduotuvę priešais tarybinę Vilniaus ligoninę. Prieina vyras: O, darželio meilė.
Pasirodo mes ir sodus netoli vienas kito turėjome. Kadangi sodai šalia, jis beveik kasdien mane aplankydavo su šunim. O kai aš pas jį ateidavau, tai jis šaukdavo: Elvyra, atėjo Milda, kepk blynelių. Jei iš darbo vėliau pareinu, tai randu smėlio laišką: Buvo atėjęs Jurgis.
Didžiausia meilė buvo, kai mane nuvedė pas Daukšą, kad priimtų į institutą. Tuo metu pas direktorių į kabinetą įžengė gražus, aukštas vyras ir sustojo tarpduryje mane pamatęs. Kokia buvo meilė … paskui jo žmona paskundė, uždaras teismas vyko.
Gyvenime meilė labai daug ką reiškia. Labai. Meilė – tai viskas. Stimulas.
Klausyk, mirdamas jis bučiavo telefoną, o jam leido morfijų, visas kūnas morfijaus pleistrais buvo apklijuotas. Sirgo vėžiu, gulėjo Trakų slaugos namuose. Giminaičiai, surinkę mano numerį, paduodavo jam telefoną. Iš balso vos gyvas. Paskutinį sykį sakau: labanakt, laidinis bučinukas. Jo giminaitis vėliau pasakojo, kad nepaleido telefono iki mirties, bučiavo bučiavo.
Šunys nepuola
Kai išėjau į pensiją, nepragyvensi juk iš tos pensijos, tai škotų terjerų veisyklą turėjau ir gėles auginau. Iš pradžių manęs nenorėjo priimti į gėlių draugiją: atėjo, mat, su tokiais nagais.
Atvažiavo komisija pas mane į namus pasižiūrėti, kaip auginu gėles, o namie – staltiesės siuvinėtos, viskas gražiai sutvarkyta. Priėmė į gėlininkes. Turėjau labai gerą uždarbį iš tulpių svogūnėlių. Ir hiacintus auginau, bet šiaip sau. Tulpės geriau augo, nesirgo.
Su škotais buvo sudėtingiau. Jų Lietuvoje nebuvo. Palangoje susipažinau su maskviete, kurios draugas Maskvoje turėjo škotų veislyną. Jinai man pažadėjo protekciją. Atostogavome su Jūrate (dukra – red. pastaba) kažkur Lenino kalnuose, ji Lomonosovo universitete mokėsi, ir parsivežiau šuniuką. Su tuo šuniuku užantyje sėdau į traukinį ir taip iki pat Vilniaus. Spurdėjo visą kelią.
Nuvežėm komisijai parodyti. Pasirodo, veislei jis netinkamas – per stambus. Tai paskui kalytę įsigijau. Ji atsivesdavo po 4 šunyčius. Trečią dieną ateidavo komisija, kiekvieną kauliuką apžiūrėdavo. Mano kambaryje specialiai gardas buvo pastatytas.
Manęs šunys nepuola. Pikčiausias šuo gali pribėgti, aš ramiai pakalbu pakalbu ir nurimsta. Žmonės nustemba. Čia energetika. Viskas eina iš vidaus.
Gal ir Jūs turite įdomią istoriją, kuria norėtumėte pasidalinti? O gal pažįstate žmogų, kuris daro nuostabius dalykus, o gal tiesiog gyvena neįtikėtiną gyvenimą? Pasidalinkite, siųskite mums gyvenimas@15min.lt.
