Prieš kelis dešimtmečius Vido gyvenimas buvo visiškai kitas. Milijonai litų, moterys, nauji verslo sandėriai ir tikėjimas, kad yra aprūpintas ne tik jo, bet ir jo vaikų bei būsimų anūkų gyvenimas.
Bankrotą išgyvenęs vyras dabar laiką leidžia gamtoje, medžioja, žuvauja, klausosi tylos ir sako, kad žmogui karališkai gyventi gali užtekti vos 500 eurų per mėnesį.
Per septynerius metus pasikeitė požiūris, gyvenimo būdas ir planai ateičiai. Būtent tiek metų Vidas gyvena „finansinio celibato“ sąlygomis ir kas mėnesį, pagal planą, nustatytą sumą moka bankroto administratoriui.
Tiesa, kai jis kalba apie savo buvusį gyvenimą, kartais imi abejoti, ar tai nėra nuo pasaulio atitrūkusio žmogaus fantazijos. Tačiau Vido rodomos praeities nuotraukos abejones gerokai sumažina. Nuotraukose – buvusio gyvenimo atspindžiai. O ant rankos tebėra žiedas su briliantais, kieme – BMW X5, gamintas pagal specialų užsakymą ir pritaikytas medžioklei, greta ežere – įspūdinga valtis su galingu motoru.
„Buvau ir briliantų versle. Vos nepraradau galvos, – sako, pokalbį vis nutraukdamas tylos pauze, kurią užpildo uždegamos cigaretės garsas. – Pirmą kartą apie tai kalbu. Nekalbu net su vaikais. Nenoriu jiems užkrauti savo išgyvenimų.“
– Vidai, žinau jūsų vardą ir pavardę, šiek tiek – ir jūsų istoriją. Dar prisimenu, kad kažkada esame net kalbėję telefonu darbo reikalais. Tiesą sakant, neprisimenu temos, tačiau ar gali būti, kad tai buvo susiję su jūsų veikla Jonavoje? Turėjote šiame mieste verslo projektų?
– Taip.
– Dar prisimenu, kad tąsyk pokalbis su jumis man nepaliko gero įspūdžio. Paliko blogą. Atrodėte, tariant paprastai, išpuikęs.
– Aš išties gyvenau puikybėje.
Dabar aš paleidau savo kaltę. Vėl einu savo keliu.
– Tačiau dabar sutikote duoti interviu. Tik be savo vardo ir pavardės. Kodėl? Juk praeitis ėjo ir praėjo. Dabar – kitas jūsų gyvenimo etapas.
– Visų pirma, turiu vaikus, todėl nenoriu skaudinti jų viską viešindamas. Aš dar turiu būti nematomas. Turiu paruošęs planą, kuriuo einu. Tai, ką aš darau, man grąžins tam tikrą kapitalą. Galėsiu pasidaryti pensiją.
Dabar aš esu bedarbis, gaunu nedarbingumo išmoką, nes esu po operacijos.
Rudenį baigsis mano bankroto laikas. Tada galėsiu steigti įmonę. Turiu planų. Viską darysiu atsargiai, nes aš apsvarsčiau, kur buvo klaidos, kur aš buvau kaltas. Dabar aš paleidau savo kaltę. Vėl einu savo keliu.
– Pradėkim nuo pradžių. Buvote verslininkas?
– Spekuliuoti pradėjau nuo 12 metų. Man tada prireikė pinigų. Pirmąjį verslą pradėjau perėjęs per visų giminių sandėliukus, kur surinkau tarą. Taip užsidirbau pirmuosius pinigus.
Kai buvau studentas, antrame kurse pradėjau spekuliuoti vaistais. Tuo metu buvo populiarus kultūrizmas. Į juodąją rinką leisdavau anabolikus ir viską, kas buvo skirta kultūristams, sportininkams. Žinojau, iš kur paimti.
Atėjo 1988 metai, tada pradėjau siūti. Pats. Dirbau jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, dariau kiaulėms infarktus ir tada gydydavau kiaules. Laisvu metu siūdavau.
– Kalbant apie vaistus, turėjote apie tai žinių?
– Taip, mano išsilavinimas yra susijęs su medicina.
– O kai baigėte studijas?
– Tada jau buvau vedęs. Žmona laukėsi sūnaus. Mano alga, kaip jaunesniojo mokslinio bendradarbio, buvo 125 rubliai. Tačiau subūriau moterų siuvėjų brigadą ir per mėnesį uždirbdavau apie 120 tūkst. rublių Nežinojau, kur dėti pinigus, per du mėnesius nusipirkau namą.
Tais laikais per mėnesį išleisti 500 dolerių buvo neįmanoma.
Kiek vėliau pradėjome siūti patalynę Lenkijos viešbučių tinklui, o brigadoje dirbo apie 150 siuvėjų.
Pinigus tiesiog ištaškiau. Dalį vėliau įdėjau į „Sekundės“ banką ir jų netekau. Apskritai tais laikais per mėnesį išleisti 500 dolerių buvo neįmanoma. Taškykis kavinėse, gerk šampaną – be šansų.
1991 metais rusiškus rublius pakeitė bendrieji talonai, vadinamosios „vagnorkės“. Vienas doleris buvo 500 talonų. Palyginimui – kepsnys gerame restorane kainuodavo 200 „vagnorkių“.
Porą metų Lietuva buvo tokiame laukiniame atotrūkyje, kai vieni labai smarkiai skurdo, kiti – smarkiai kėlėsi. Ir darė nesąmones, statėsi 500–800 kvadratinių metrų ploto namus, kurie vėliau buvo nugriauti arba sugriuvo patys.
Naujieji verslininkai bandė lįsti į įvairias rinkas. Norėjosi išsipūsti. Gauni per mėnesį 10 tūkstančių, išleidi 500. Kur dėti dar 9,5 tūkst.? Viskas, gyvenimas sutvarkytas.
– Jei buvo pakankamai pinigų, kodėl norėjosi jų dar daugiau, kodėl norėjosi, kaip sakote jūs, išsipūsti?
– Verslo mokyklų mes nebuvome baigę, mes nežinojome, kaip elgtis su pinigais. Kapitalo istorijos, kapitalo kultūros nebuvo. Gal ir dabar jos tik užuomazgos. Daug verslų vyksta kaip vienam iš kito nugvelbt, gyvuoja tie, kas yra prisiplakę prie valdžios, kur skirstomi europiniai pinigai. Auksinės šakutės ir panašiai.
– Kada prasidėjo jūsų finansinės bėdos?
– Maždaug prieš dešimtmetį. Praradau tiek, kad būtų užtekę mano vaikams, mano anūkams. Buvau užliūliuotas sėkmės.
2002 metais šokau į baisiai didelius pinigus. Mano pirmasis didelis projektas buvo susijęs su nekilnojamuoju turtu Kaune. Ten atsilaužiau labai daug, po to pradėjau statyti ir pardavinėti didelius komercinius objektus.
Jei būčiau pasilikęs bent kelis nuomojamus logistikos sandėlius Klaipėdoje, kas mėnesį gaučiau apie 30 tūkst. eurų ir nebūtų jokio vargo. Bet pardavinėjau, stačiau, investavau toliau.
O tada atėjo krizė. Užsakovai nutraukė vieną, kitą, trečią sutartį. Bankrutavo Ūkio bankas, kur buvo mano pinigai. Taip viskas ir vyko. Mano paties klaidos.
– Tada ir nutarėte skelbti bankrotą?
– Taip, netrukus. Visų pirma, viena po kitos, bankrutavo mano įmonės. Po to skelbiau asmeninį bankrotą. Kitos išeities neturėjau. Didžiąją savo skolos dalį padengiau turtu. Bet vis tiek skolų liko.
– Ar tai sudėtinga procedūra?
– Viskas labai gerai, viskas amerikoniškai. Bankrotas nėra blogai, pasaulyje yra bankrutavę daug žinomų žmonių, bendrovių. Juk jei tu esi verslo žmogus, tu sukuri darbo vietas, moki mokesčius, ir tada kažkas tau nepavyksta. Tu drąsus, turi įžvalgų, rizikuoji. Bet ne visada pasiseka. Tada bankrutuok, išeik į laisvę.
– Bet apskritai – sunku netekti?
– Tam tikru momentu įkrenti į aukos vaidmenį. Bet tada reikia keisti mąstymą. Labai sunku iš ten išlipti. Aš esu jautrus žmogus, tik per savo gyvenimą užsiauginęs storą odą. Tik buvau pamiršęs, kad ją turiu.
Dabar man yra sudarytas mokumo atkūrimo planas. Vadovaujantis juo, per bankroto administratorių kreditoriams pervedu kas mėnesį po 150 eurų. Jis baigsis šiemet rudenį. Tada galėsiu kurti įmonę, užsiimti kokia nors veikla. Pradėti iš naujo.
Aš esu jautrus žmogus, tik per savo gyvenimą užsiauginęs odą. Tik buvau pamiršęs, kad ją turiu.
– Kokios jūsų mėnesio pajamos?
– Kadangi esu po ligos, gaunu 272 eurų nedarbingumo išmoką. Iš jų 150 eurų pervedu bankroto administratoriui.
– Tačiau juk iš likusios sumos neįmanoma išgyventi?
– Žmogus visada gali išgyventi, jei pats nori. Atsikrausčiau čia, į Aukštaitiją, 2018 metais, prieš tai tik atvažiuodavau. Atsikrausčiau visas sudaužytas, pasimetęs, sunaikintas emociškai.
Vienu metu, kai prasidėjo finansinės problemos, mano pusryčiai buvo 10 cigarečių ir 3 puodeliai stiprios kavos. Visą laiką galvoji apie tai, kas nutiko, kas su tavimi bus. Tu pasimetęs, išmestas per bortą iš valties.
Kai pradėjau gyventi čia, pusmetį valgiau tik grikius ir avinžirnius. Labai išsivalė organizmas. Svėriau tada kaip būdamas 10 klasėje.
– O dabar? Medžiojate, žuvaujate?
– Taip. Ir užsidirbu šiek tiek grynųjų pinigų. Už 500 eurų per mėnesį galiu gyventi karališkai. Dabar piniginėje turiu 50 eurų, bet žinau, kad netrukus gausiu nedarbingumo išmoką.
Iki ligos dirbau vienoje įmonėje, gaudavau minimalų atlyginimą. Iš jo taip pat 150 eurų reikėjo pervesti kreditoriams. Bet, kaip ir sakiau, aš užsidirbu šiek tiek grynųjų.
– Prieš pokalbį sakėte, kad kiekvienam linkėtumėte išgyventi tai, ką teko išgyventi jums. Kodėl?
– Gal nebūtinai.
– Bet jums pačiam ką davė ši patirtis?
– Buvo daug laiko įsigilinti į save, knygų daug skaičiau. Maždaug trejus metus gyvenau visiškoje tamsoje, atskirtyje. Feisbuko paskyrą, pavyzdžiui, susikūriau tik neseniai.
– O gamta žmogui daug duoda?
– Žiauriai. Aš juk šalia gamtos, gamtoje esu augęs. Kaip tarzanas. Yra toks rusų filmas – „Nacionaliniai medžioklės ypatumai“. Ten yra tokia frazė, kurią pasakojo japonų samurajus: „Tiek mėčiausi po pasaulį ir tiek ieškojau to, ko man reikia, o galiausiai pajutau, kad viskas yra per mano ištiestą ranką.“ Tad viskas tikrai yra pasiekiama ranka.
– Bet žmogus yra sociali būtybė...
– Pats didžiausias žmogaus priešas yra protas, jei tu nesugebi su juo susidraugauti ir priversti jo tarnauti tau. Ne tu jam turi tarnauti, o jis turi tarnauti tau. Tada susitvarko pasąmonė, nes ten pas mus tiek pripėduota, tiek visko.
– Visgi noriu sugrįžti prie savo klausimo. Žmogus sociali būtybė, jam reikia kito žmogus, žmonių. Jums netrūksta socialumo?
– Kai buvau auka, savo dienoraštyje verkaliojau: noriu grįžti į sociumą. Bet dabar aš turiu tam tikrus žmones. Nesu vienas.
Už 500 eurų per mėnesį galiu gyventi karališkai.
– Auka – kieno?
– Nemokėjimo susitvarkyti su savo reikalais, problemomis, per daug dideliu pasitikėjimu, puikybe, savęs demonstravimu. Moterys, jaguarai, mersai.
– Daug draugų atsiranda, kai esi turtingas?
– Patikėkit. Esi geidžiamas.
– Ir moterų?
– Čia atskira tema, apie tai nenoriu kalbėti. To buvo per daug. Nenoriu net prisiminti. Su moterimis turi būti kaip su UAB – 50 procentų turi būti tavo kūno, o 50 procentų – tavo sielos. Aš tokią moterį turėjau ilgus metus, tik supratau tai neseniai. Visa kita yra epizodai.
– Ką blogo žmogui duoda dideli pinigai?
– Stogą nurauna.
– O laimės?
– O jūs manot, kad, pavyzdžiui, Numavičius su savo milijardu yra laimingas? Jam reikia dirbti kasdien, o tada užsikreti tokia liga, kai nori, jog pinigai daugintųsi. Ir man taip buvo. Tikslas buvo užsidirbti milijoną. Užsidirbau, paturėjau. Pamačiau, kad jis nieko gyvenime nereiškia. Reikia trijų. Ok, yra trys. Tada supranti, kad ir tai nieko. Azartas, priklausomybė. Kaip sportas.
– Žmogaus elgesį labai pakeičia alkoholis. Būdamas neblaivus, jis gali padaryti tai, ko pats iš savęs nesitiki. O kaip žmogaus elgesį keičia pinigai?
– Labai stipriai. Mano artimieji sako: Vidą pražudė pinigai; nebūtų buvę pinigų, jis nebūtų pražuvęs. Bet aš nepražuvau. Aš tik išėjau atostogų.
