Būtent taip – „Apkabinsiu žodžiu“ – ponia Birutė prieš aštuonerius metus pavadino ir savo veiklą. Ji veda gedulingus pietus, šermenis, laidojimą, metines, kuria in memoriam filmus, į kuriuos sugula ne tik nuotraukos, bet ir vaizdinė simbolika, filosofinės mintys, citatos, muzikos kūriniai, rašo atsisveikinimo kalbas.
Kartais, neslėpė pašnekovė, tenka dirbti ir psichologo darbą, nes būna, kad žmonės paskambina prabėgus kuriam laikui po laidotuvių, nori pasikalbėti, pasidalyti išgyvenimais, klausia, kaip jai pačiai pavyko išgyventi mamos ir sūnaus netektį.
Kaip vėliau suprasite iš mūsų pokalbio, pats gyvenimas poniai Birutei sudėliojo visą kelią šios veiklos link. Užsiimti ja nėra lengva ir tikrai tai daryti galėtų ne kiekvienas. Jai padeda įgyta sceninė patirtis, veikiausiai vidinė stiprybė, užsibrėžta riba, kiek gali viso to įsileisti į savo širdį, ir supratimas, kad tai, ką daro, yra naudinga, prasminga ir labai reikalinga liekantiems šioje – gyvenimo – pusėje.
Be noro nuraminti gedinčiuosius, ji sakė turinti ir kitą norą – parodyti, kad gedulingi pietūs, šermenys ar net metinės nėra skirtos tik tam, kad visi susitikę pavalgytų, pasikalbėtų ir išsiskirstytų.
Pažadėkite, kad surasite šitą moterį ir kad ji praves mano laidotuves ir sukurs mano gyvenimo video filmą.
„Mano noras – skleisti informaciją, kad šiandien susirinkome ne įprastų pietų, kad tai yra paskutiniosios velionio vaišės mums, gyviesiems. Žmonės išties tam ruošiasi, taupo pinigėlius, palieka nurodymus namiškiams“, – sakė pašnekovė ir papasakojo istoriją, kaip ją vienoje televizijos laidoje pamatęs vyriškis, sirgęs nepagydoma liga, sukvietė savo šeimą ir išreiškė savo paskutinę valią.
„Žiūrėdamas tą laidą į kambarį jis pasikvietė savo šeimą ir pasakė: „Pažadėkite, kad surasite šitą moterį ir kad ji praves mano laidotuves ir sukurs mano gyvenimo video filmą.“ Taip ir įvyko. Man šią istoriją po visko papasakojo velionio našlė.
Ji man sakė: „Birute, jūs neįsivaizduojate, kaip aš bijojau, ką jūs kalbėsite, kaip viskas praeis, iki jūs pirmą kartą atsistojote ir prakalbote, ir pamatėme sukurtą in memoriam filmą. Vyro valia buvo, kad pravestumėte jo laidotuves, be kunigo, bet su vedančiąja, kad ta diena taptų paskutiniu gražiu jo gyvenimo įvykiu.“ Kai tai išgirdau, pajutau dar didesnę atsakomybę, pagarbą šeimai ir velioniui, kūnu perbėgo šiurpuliukai“, – pasakojo ponia Birutė.
Kalbėdama ji vis ieško tinkamų žodžių savo veiklai įvardyti, kad jie nieko nežeistų ir nesisietų su pramoga. „Tam tikra prasme tai yra paslauga ar paslaugų paketas, betgi paklausykit, kaip tai skamba, juk kalbame apie gedulingus pietus...“ – sakė pašnekovė.
Negalima drąsiai teigti, kad B.Ambložiejė Lietuvoje tokia – vienintelė, tačiau konkurencijos jai – nėra. Tai lyg ir turėtų džiuginti, tačiau ne pašnekovę. Ji su apgailestavimu sako, kad reikia tokių žmonių daugiau, ir viliasi, kad ateis diena, kai paslauga taps populiaresnė ir pačiai pavyks suburti komandą.
O dabar apie tai, kaip viskas prasidėjo, iš kur semiasi minčių, idėjų, ką pasakyti gedintiesiems, ir kaip pavyksta visų šių išgyvenimų neparsinešti namo, negyventi tomis mintimis kasdien?
– Birute, kaip jums apskritai gimė mintis imtis tokios netradicinės veiklos?
– Manau, kad tam tikra prasme viskas prasidėjo beveik prieš trisdešimt metų. Mano anyta buvo nuostabus žmogus. Turėjo dešimt vaikų, buvau ištekėjusi už jos jaunėlio.
Kartą ji sumanė, kad dešimt žiemų praleis paeiliui pas visus savo vaikus, jog šiems netektų važinėti pas ją į kaimą. Pirmiausia atvyko pas mus. Tais laikais turėjome magnetofoną su kasetėmis. Anyta labai mėgo dainuoti ir turėjo gerą klausą. Mano dukrai Marijai tuomet buvo penkeri. Juodvi megzdavo ir dainuodavo.
Dukrai kilo mintis, kad galima tas dainas įrašyti. Kai pasiūlė tai babai – taip vadindavome anytą, ši sumanė per kiekvieną viešnagę pas savo vaikus įrašyti po juostą ir jiems palikti, o kai mirs, per laidotuves ne triūbas samdyti, o paleisti tas kasetes.
Anyta gyveno dar 20 metų. Jai mirus, pirmas dukros klausimas man buvo, kur yra ta kasetė? O aš ją labai saugojau. Kai nuvykome į šermenis, ten buvo leidžiami kaimo močiučių įgiedoti kalnai. Atvažiavusios pasakėme, kad norime vykdyti babos valią. Visi vaikai tai jau buvo pamiršę, tų kasečių neišsaugoję. Paleidome ją, neįsivaizduojate, kokia buvo euforija. Buvo toks jausmas, tarsi baba guli ir dainuoja. Skausmas, slogi nuotaika buvo kaip ranka nuimti. Įsivyravo neapsakoma ramybė. Babos dainos skambėjo visus šermenis, iki atėjo kunigas.
Kita patirtis buvo laidojant mamą. Sėdėdama per gedulingus pietus supratau, kad tyla yra labai slogi. Ir jutau vidumi, kad reikia ką nors pasakyti. Tokiomis akimirkomis ypač sunku kalbėti – širdgėla didžiulė, ypač palaidojus artimą, žodžiai stringa gerklėje. Aš baigusi režisūrą, daug metų dirbau scenoje, tad tiesiog susikaupiau ir atėjus minčiai ją išsakiau. Padariau tai, nes labai norėjau paguosti tėtį. Ir, pamenu, tada susimąsčiau, kodėl nėra tokio žmogaus, tokios paslaugos, kad tą žmogų, kuriam to labai reikia, kas nors „apkabintų“ žodžiu.
Sėdėdama per gedulingus pietus supratau, kad tyla yra labai slogi. Ir jutau vidumi, kad reikia ką nors pasakyti.
Praėjo daug metų, aš, aišku, tą mintį pamiršau. Buvo kitos laidotuvės – draugės anytos. Pasisiūliau padėti virtuvėlėje. Tą kartą nutikusi situacija buvo kertinė. Per gedulingus pietus susirinko gerokai daugiau žmonių, nei buvo numatyta. Vyko nemaloni sumaištis, buvo akivaizdu, kad visiems vietos neliks. Tada priėjusi prie draugės paklausiau, ar leistų ji man ką nors pasakyti.
Tą akimirką dar nežinojau, ką, bet susikaupusi prisiminiau vieną filosofinę legendą. Papasakojau ją, pavyko nuraminti žmones, pasakiau, kad nesijauskime nepatogiai, o pasidžiaukime, kad mūsų čia susirinko tiek daug, vadinasi, velionė nugyveno gražų gyvenimą, ir mes visi esame jos užgyventas turtas. Viskas susitvarkė, visi rado vietos susėsti, virtuvėje pagamino daugiau maisto, o kiek vėliau žmonės įgavo drąsos atsistoti ir patys ką nors pasakyti. Pamenu, džiaugiausi, kad atsisveikinimas, gedulingi pietūs buvo kur kas prasmingesni nei įprasta.
Po metų švenčiant minėtos mano draugės gimtadienį, prieina prie manęs jos giminaičiai ir sako: šventę pravesti ir mes galėtume, bet kaip gražiai tu pravedei gedulingus pietus. Man buvo šokas. Visą vakarą galvojau, kokius gedulingus pietus vedžiau, juk niekad to nedariau. Vėliau supratau, kad mintyje jie turėjo draugės anytos gedulingus pietus.
Laikui bėgant draugų, bičiulių šeimas vis dažniau ėmė lankyti netektys. Laidojom tėvelius, senelius. Vis dažniau išgirsdavau prašymus: „Birute, gal tu ką nors galėtum pasakyti?“ Paskui pradėjau girdėti žmonių komplimentus. Tada pradėjau galvoti: jei žmonės dėkoja ir sulaukiu komplimentų tada, kai kalbu be išankstinio pasiruošimo, netikėtai užklupta, kaip būtų, jei tam pasiruoščiau?
Dar po kurio laiko mirė mano kolegos sūnus. Jis nebyliai paprašė mano pagalbos. Tada, turėdama parą laiko iki laidotuvių, sėdau ruoštis. Tuomet man ir gimė mintis, kad šią veiklos kryptį reikia pavadinti paprastai – „Apkabinsiu žodžiu“. Juolab kad tie du žodžiai neprieštarauja mano renginių veiklai, ją esu pavadinusi taip pat dviem žodžiais – „Renginių ratas“, nes viskas gyvenime juk sukasi ratu.
Po ilgos pasiruošimo nakties, drauge su rytu gimė ne tik pavadinimas, bet ir suvokimas – dabar. Jei ketinu pradėti, tai dabar. Prieš gedulingus pietus paprašiau patikimų gedinčių bičiulių, kad jie į mane žiūrėtų kritiškai ir atvirai įvertintų, o tai galiausiai lemtų mano galutinį sprendimą.
Man iki šiandien išlikęs tas vaizdinys: gedulingi pietūs vyko kavinukėje prie jūros, buvo furšetinis stalas, patalpa maža, o žmonių – per šimtą. Palipusi ant laiptų pakopos pamačiau daugybę žmonių galvų, visi stovėjo susispaudę petys petin. Drebančiu balsu pradėjau kalbėti, visų žvilgsniai nukrypo į mane, atsakomybė buvo didžiulė, bet vėliau supratau, kad visi tie žmonės į mane žiūrėjo su padėka: „Pagaliau kažkas prakalbo.“ Tai išsivystė į prasmingą pasibuvimą, kupiną prisiminimų, filosofinių minčių, nes prakalbo daugelis. O iš bičiulių išgirdau: „Birute, tu privalai tai daryti.“
– Kaip žinote, ką tomis akimirkomis pasakyti gedintiesiems? Iš kur semiatės tų minčių, idėjų?
– Nuo tos dienos pradėjau viską daryti kryptingai: rinktis medžiagą, užsirašyti idėjas, mintis, ką išgirstu per televiziją, radiją, ką perskaitau. Skaitau, klausau daug rusiškos poezijos, verčiu tuos tekstus. Pradėjau gilintis į įvairiausias knygas, prisipirkau jų. Knyga „Gyvas dangaus įrodymas. Neurochirurgo kelionė į pomirtinį gyvenimą“ man atvėrė akis, ir tas mums dar nepažintas gyvenimas įgavo dar didesnę prasmę.
– Dar mūsų pokalbio pradžioje akcentavote, kad nebūtų painiojama, jog jūs – ne gedulingų pietų, šermenų organizatorė, o vedėja.
– Taip, aš jokiu būdu nesu organizatorė, nes visais organizaciniais laidotuvių reikalais rūpinasi laidojimo namai. Kai žmonės paprašo mano patarimo, žinoma, pasidaliju savo mintimis. Aš esu tik viena dalelė, kokia, beje, galėtų būti kiekvienuose laidojimo namuose, be viso to, ką jie daro.
Prieš trejus metus, aplankiau visus Vilniuje esančius gedulo namus, siūlydama šią idėją. Su manimi sutiko bendradarbiauti Vilniaus laidojimo rūmai „Ritualas“, esantys Olandų gatvėje. Tai lėmė sprendimą palikti Klaipėdą ir įsikurti sostinėje.
– Ši jūsų veikla dar daug kam atrodo neįprasta, negirdėta. Tačiau kuo toliau, tuo dažniau esate kviečiama pravesti gedulingus pietus ar šermenis, bet veikiausiai nemažai žmonių vis dar mano: kam to reikia?
– Tai yra didžiulis iššūkis, nusistovėjusių tradicijų laužymas. Kad ir koks gražus, kad ir kiek filosofiškai stiprus, guodžiantis žmogų, jam reikalingas jis būtų, nešti jį man vienai, nėra paprasta. O taip norisi, kad kuo daugiau žmonių apie tai sužinotų. Kad žmonės kuklumo, baimių atsikratytų. Nes vis dar tenka išgirsti: „Koks dar vedantysis?! Mano sutuoktinis gi paprastas žmogus buvo, niekas to nesupras.“ O aš visada sakau taip: jei jau žmogus nusipelno gimimo, jis nusipelno ir prasmingo išėjimo. Juk tai paskutinis mirtingojo įvykis.
Kiekvienas gimęs žmogus užlipa ant savo gyvenimo scenos. Ateina diena, kai nuo jos turime nulipti. Kodėl mums niekas neploja?
Prisiminiau Stasio Povilaičio laidotuves, tada dar gyvenau Palangoje, mane labai sujaudino akimirka, kai išnešant iš bažnyčios urną minia žmonių pradėjo ploti. Paskui svarsčiau, kodėl tik tokiems iškiliems žmonėms yra plojama? Kodėl tik valstybei nusipelniusiems žmonėms rengiamos iškilmingos laidotuvių ceremonijos?
Kiekvienas gimęs žmogus užlipa ant savo gyvenimo scenos. Ateina diena, kai nuo jos turime nulipti. Kodėl mums niekas neploja? Dabar, jei tik sutinka artimieji, per gedulingus pietus arba kapinėse aš tai propaguoju ir paprašau visų atsistoti ir paploti išeinančiajam. Tai tarsi sielos palydėjimas.
– Tikiu, kad patirčių esate prikaupusi visokių, nemažą dalį jų papasakojote ir man, tik sudėti visko į vieną tekstą, deja, neišeina. Ką iš jų išskirtumėte?
– Yra tekę vesti šermenis tremtyje be žinios dingusiam asmeniui. Šeima nusprendė surengti šermenis, pakvietė mane. Pati sau tai pavadinau emocinėmis laidotuvėmis. Nebuvo nei kūno, nei urnos, bet mes kalbėjome apie tą žmogų, buvo išlikusių nuotraukų, emociškai palydėjome anapilin. Vesdama tokias ne dažnai pasitaikančias laidotuves jaučiu didžiulį indėlį ir savo svorį.
Per beveik aštuonerius metus tik kartą teko vesti šermenis, kai buvo žmogaus kūnas, o ne urna – tai rodo tradicijų pokyčius ir koks populiarus tapęs kremavimas. Minėti šermenys truko dvi dienas. Jausmas buvo kitoks, toji emocija pareikalavo dar stipresnio vidinio susikaupimo. Kalbėti prie urnos – kiek lengviau.
Vis dažniau sulaukiu užsakymų dar žmonėms esant gyviems, kai patys sugalvoja savas laidotuves, kai vaikai pradeda planuoti šermenis sunkiai sergantiems tėvams ar seneliams, in memoriam filmus yra tekę kurti net drauge su būsimuoju velioniu. Išankstinį pasiruošimą aš palaikau visa širdimi. Juk apgalvotas žingsnis kur kas prasmingesnis.
– Kaip randate savyje stiprybės tokiai veiklai? Kaip sugebate viso to neparsinešti namo, nuolat su tuo negyventi?
– Į kiekvieną veiklą turime ką nors investuoti – arba daug pinigų, arba savo patirtį. Mano investicija – 30 metų sceninė patirtis. Man 56-eri, esu subrendusi šiai veiklai. Aišku, prisidėjo ir studijos – jos išmokė pasitikėti savimi, kontroliuoti emocijas, dikciją, reguliuoti balso tembrą. Juk ne veltui išlaikyta eilė scenos kalbos egzaminų, tarp jų ir valstybinis. Jei kada rinksiuosi komandą, joje matau tik solidžias, brandžias asmenybes. Tegu neįsižeidžia jaunimas, bet tai – ne jiems. Čia reikalinga patirtis, o ji tik su metais užgyvenama.
Ar neparsinešu į namus? Visko būna. Anksčiau patirtomis emocijomis dalydavausi su namiškiais, vėliau atėjo suvokimas, kad gal to nereikėtų daryti, gal reikėtų save pasaugoti. Praktika diktuoja ir tai, kaip turi elgtis. Aš jaučiuosi gerai. Man nesunku kalbėti tik todėl, kad žinau, jog darau šventą darbą. O tokiu atveju negali jaustis blogai. Ir kai pagalvoji, iš kur visa tai? Gyvenimas pats mane čia atvedė.
Turiu pačių laidotuvių patirtį, esu patyrusi jų kartumą: aš puikiai žinau, ką reiškia palaidoti mamą, puikiai suvokiu, koks skausmas mane veda į kapines prie sūnaus. Tampa daug lengviau suprasti kitą, žinai, ką galėtum jam pasakyti. Bet toli gražu nedrįstu sakyti našlei, laidojančiai savo vyrą, vaikams, kurie laidoja tėtį, nes tokių mirčių kartėlio nesu patyrusi. Tik įsivaizduoju, kad tos netektys skausmu yra panašios.
Žinau, kad jokiu būdu stovėdama prieš gedinčius negaliu galvoti apie savo skausmą. Žinau, iki kiek giliai savo žodžius galiu nuleisti sau į širdį. Joje yra mano pačios ramybės kertelė, į kurią negaliu įsileisti jaudulio, kitaip – ašaros. Tai išmokstama.
Tai, kad šiandien išlydim mums brangų žmogų, nereiškia, kad ir mūsų gyvenimas turi baigtis.
Kitas dalykas, aš šį darbą dirbu su didžiule meile. Niekada negalvoju apie atlygį kurdama filmą, rašydama kalbą, tik paskui atsikvošėju, kad patyriau dvasios malonumą, o už jį dar bus ir atlyginta. Negana to, aš be galo tikiu savo veikla ir kad tai reikalinga žmonėms.
– Užsiminėte, kad konkurencijos šiuo klausimu mūsų šalyje jums nėra, bet norėtumėte, kad būtų daugiau tuo užsiimančių žmonių. Kokių pati turite planų šiuo atžvilgiu?
– Kartą per vienas laidotuves prie manęs priėjo žmogus ir pasiteiravo, ar aš sukūriau filmą, ar aš visa tai įgarsinau, ar aš čia dvi dienas ir būsiu, ir t. t. Atsakiau, kad taip. Jis man sako: „Jūs neturite teisės tokį prasmingą darbą dirbti viena! O ką, jei mano artimiesiems kas nutiktų, norėčiau jus pasikviesti, o jūs esate kitose laidotuvėse?“ Tam žmogui atsakiau: „Ką tik taip ir įvyko...“ O jis man: „Taip negali nutikti jūsų darbe.“
Todėl turiu tokią mažą svajonę – sukurti komandą, paruošti skaitovus, apmokyti žmones, kad daugiau jų galėtų dirbti šį darbą. Labai tikiuosi, kad suspėsiu tai padaryti.
Mano veikla dar nėra tokia populiari, nedažnai sutampa, kad reikėtų manęs keliose vietose tuo pačiu metu, bet ten, kur tuo metu esu, atiduodu visą savo širdį, visą savo laiką, neskaičiuoju valandų. Man labai svarbu, kad likę gyvieji suprastų, jog gyvenimas ir toliau tęsiasi, jog jis yra be galo įdomus, kad galima klupti, bet vėl reikia atsitiesti, stotis ir eiti į priekį.
Tai, kad šiandien išlydim mums brangų žmogų, nereiškia, kad ir mūsų gyvenimas turi baigtis. Mes turime pasidžiaugti, kad tas žmogus mūsų gyvenime užėmė svarbią vietą ir kad turime galimybę su juo atsisveikinti.
