Dabar kaip tik gera proga prisiminti tą išskirtinę moterį. Juk tikėtina, kad jums į rankas pateks buteliukas naujų kvepalų „Chanel Misia“ (2015 m.) ir kils klausimas: kas ta Misia ir kodėl taip išaukštinta? Aišku, galima atsakyti lakoniškai: Misia Sert (Maria Zofia Olga Zenajda Godebska Natanson Edwards, 1872–1950) buvo vienintelė Coco Chanel draugė. Tačiau tai būtų labai atsainus atsakymas.
Taip, jos draugavo. Negana to, Chanel buvo paskutinė, kuriai teko „piešti“ bičiulės portretą. Kai narkotikų išsekinta, į šmėklą panaši Misia gavo paskutinį patepimą ir naktį tyliai pasimirė, Coco išvaikė visus susirinkusius Rivoli gatvėje, užsirakino su Misia kambaryje ir duris atidarė tik už gerų poros valandų. Draugai, pamatę velionę, neteko amo: rožių pataluose gulėjo įspūdinga moteris su balta vakarine suknele. Ne pajuodusi senutė, o Paryžiaus karaliene vadinta Misia Sert. Ta, kuri buvo dievinama ir kurios portretus tapė garsiausi meto dailininkai.
Kas ji buvo? Talentinga pianistė: koncertuodavo nedažnai, bet mielai muzikuodavo siaurame draugų rate. Taip pat – mecenatė: tiesa, Misia, išlaikoma vyrų, ne visada turėdavo pinigų menininkams paremti, bet būtinai iš kur nors jų gaudavo. Dar ji sugebėdavo užuosti talentus, net jei šie keliais dešimtmečiais lenkdavo laiką ir visiems keldavo juoką ar siaubą. Kitą uoslę ji irgi turėjo, šiandien tokios moterys vadinamos trendseterėmis: visas Paryžius sekė, ką Misia vilki ir avi. Tačiau ji garsėjo ne tuo, ką čia vardijame, o kažkokia nesuvokiama magija.
Vyrai, supažindinti su šia moterimi, kaipmat ją įsimylėdavo ir tą meilę stengdavosi įamžinti.
Vyrai, supažindinti su šia moterimi, kaipmat ją įsimylėdavo ir tą meilę stengdavosi įamžinti. Kompozitoriai Misiai dedikuodavo savo opusus, parašytus jos salone, sėdint prie jos instrumento. Rašytojų knygose staiga atsirasdavo herojų, įtartinai panašių į Misią. Poetai jai skirdavo eiles. Apie dailininkus jau sakėme. Atrodo, kad jos kerai nepalietė tik „Rusų baleto“, na, bet ten buvo vieni gėjai. Tačiau to baleto galva ir siela Seržas Diagilevas buvo mirtinas Misios draugas. Beje, juodu buvo panašūs: patys nieko nekūrė, tačiau be jų nebūtų įvykę daug meno stebuklų.
Vunderkindė
Misios gyvenimo pradžia verta ašaringų XIX a. romanų. Tėvas, lenkų skulptorius Cyprianas Godebskis, buvo toks populiarus Europoje, kad net nusipirko Kararos baltojo marmuro karjerą, idant nepritrūktų medžiagos savo menui. Mama Zofia buvo belgų violončelininko virtuozo Adrieno Francois Servais duktė ir paprastai, kol vyras kur nors kaldavo akmenis, gyvendavo pas tėvus Halėje, netoli Briuselio.
Tėvas buvo nepagydomas lovelasas. Kai Zofia laukėsi dukros, ponas Cyprianas triūsė Sankt Peterburge, restauravo Carskoje Selo caro rūmų skulptūras. Žmona (genama nerimo, bet ir vilties, kad jis – nepagrįstas) sugalvojo patikrinti vyrą ir susiruošė į Rusiją, nors anuomet nėščiai moteriai kratytis karieta tūkstančius kilometrų buvo ir nesaugu, ir sunku. Tačiau tie sunkumai pasirodė vienas niekas, palyginti su skausmu, kai Zofia aptiko, kad sutuoktinis gyvena su jos pussesere.
„Ji pakilo apledėjusiais laipteliais ir, prieš pabelsdama, atsirėmė į duris, kad atgautų kvapą. O tada išgirdo jai tokį pažįstamą juoką ir gerai pažįstamą moters balsą... Reikėjo įveikti tris tūkstančius kilometrų, kad gautum savo nelaimės patvirtinimą? Jaunai moteriai to buvo per daug. Po kelių valandų ji mirė, dar spėjusi duoti gyvybę Misiai.“ (Henry Gidelis, „Coco Chanel“, 2000 m.) Aišku, ši scena stipriai pagražinta, o ir Misia gimė kovo mėnesį, sniegams nutirpus. Bet kelionė jos mamai tikrai neišėjo į gera: du sūnus, Franzą ir Ernestą, turinti Zofia mirė gimdydama mergaitę.
Kol Misios tėvukas dirbo ir keitė žmonas, vaikas gyveno pas senelius Halėje – turtinguose, jaukiuose, mieluose namuose, kur visada būdavo pilna svečių ir muzikos. Skaityti natas senelis ją išmokė gal net anksčiau nei kalbėti, o kiek paaugusi ji jau sėdėdavo šeimos draugui, ilgaplaukiam, transvestitų nuolat lydimam kompozitoriui Ferencui Lisztui ant kelių ir grodavo su juo keturiomis rankomis. Visi aikčiojo ir žadėjo mažylei fantastišką ateitį, bet idilė greitai baigėsi.
Tėvas su nežinia kelinta pamote išsivežė Misią į Paryžių ir atidavė į vienuolyno mokyklą. Ten mergaitė turėjo vienintelį džiaugsmą – kartą per savaitę lankomas kompozitoriaus Gabrielio Faure muzikos pamokas. Sulaukusi penkiolikos metų Misia pabėgo į Londoną. O kai grįžo į Paryžių, jau galėjo gyventi savarankiškai: gerasis Faure jai perleisdavo savo mokinių.
Bohema
Misia buvo sąmojinga, protinga, seksuali, ekstravagantiška, pašėlusi. Sumaišę visus ingredientus gautume demonišką kokteilį.
Tais laikais džiūsna Coco Chanel kompleksavo dėl svorio. O Misia buvo etaloninė gražuolė: turėjo mielą, jausmingą veidelį, vapsvos taliją, milijono vertės užpakaliuką. Be to, buvo ne mergina – taifūnas. Jos kilmingos panelės išsilavinimas puikiai sugyveno su laukiniu temperamentu, noru viską žinoti, visur kišti nosį. Misia buvo sąmojinga, protinga, seksuali, ekstravagantiška, pašėlusi. Sumaišę visus ingredientus gautume demonišką kokteilį. Bet atsirado vyras, kuris jo neišsigando. 1893 m. Misia ištekėjo už savo pusbrolio Thadee Natansono.
Dvidešimtmetis Tadeuszas Natansonas buvo lenkų kilmės žydo bankininko sūnus. Jis su dviem broliais už tėvo pinigus leido žurnalą „La revue blanche“: spausdino geriausius meto rašytojus ir duodavo uždirbti garsiausiems dailininkams. Todėl visa Paryžiaus bohema buvo Natansono draugai. Kai Misia nutarė namuose atidaryti saloną, jai nereikėjo nė piršto pajudinti: svečiai į tuos namus ir taip plūdo. Jų dar pagausėjo, kai 1894 m. ir 1895 m. „La revue blanche“ viršelį papuošė Misios portretai, daryti Pierre’o Bonnard’o ir Henri de Toulouse’o-Lautreco.
Natansonų baliai garsėjo ne tik Paryžiuje, bet ir provincijoje. Mat pora iš pradžių nusipirko namą netoli Fontenblo, o kai šiame nebetilpdavo lankytojai, didesnį – Vilneve prie Jono, Burgundijoje. Čia visi suvažiuodavo vasarą, buvo švenčiami gimtadieniai ir parodų atidarymai. Misia labai stengėsi, kad jos puotos būtų stilingos, nepanašios į įprastas menininkų išgertuves. Tačiau ateidavo metas, kai de Toulouse’as-Lautrecas imdavosi barmeno vaidmens ir pradėdavo maišyti didžiai meniškus kokteilius, sluoksniuodamas įvairių spalvų likerius. Šio išbandymo niekas neatlaikydavo: svečių elgesys pasidarydavo neprognozuojamas, namai prisipildydavo pasliko meno elito.
Edouard’as Vuillard’as buvo ją beviltiškai įsimylėjęs. Tapė Misią begalę kartų, o supratęs, kad jausmas – be atsako, tiesiog žiūrėjo į ją ir verkė. Menkai nuo jo atsiliko Pierre’as Auguste’as Renoiras (aštuonių portretų autorius), rašęs Misiai meilės laiškus ir nesupratęs, kodėl ji nesutinka apsinuoginti.
Rašytojas Stephane’as Mallarme per kiekvienus Naujuosius metus jai dovanodavo vėduoklę, išmargintą savo eilėraščiais. Dėl jos ėjo iš proto Paulis Valery ir daugelis kitų jautrių sielų. Regis, tik Bonnard’as ir de Toulouse’as-Lautrecas atsispyrė ponios kerams. Kai Misia likvidavo vieną pirmojo portretą (ji ten sau nepatiko), antrasis atkeršijo: nutapė Misią kaip viešnamio motinėlę su nukarusiu pagurkliu.
Beje, jaunoji ponia su paveikslais elgdavosi barbariškai: jei kas nors nepatikdavo – naikindavo, o jei patikęs portretas netilpdavo į jam skirtą vietą, be skrupulų jį apipjaustydavo. Bet menininkai jai viską atleisdavo.
Misia karaliavo ne tik Paryžiaus ar užmiesčio namuose. Ji kažkaip nepastebimai perėmė žurnalą: nė vienas menininkas negalėjo patekti į „La revue blanche“ be jos palaiminimo. Kita kalba, kad Misia laimindavo tik talentingus, nepripažino jokių protekcijų. Žurnalas iki pat uždarymo išsaugojo aukštą lygį, o žlugo dėl Natansono. Vieną dieną vyras tiesiog nustojo domėtis nuostolingu leidiniu ir (anot Misios) pasijuto finansų genijumi: pradėjo regzti planus, kaip praturtėti. Planai, matyt, nebuvo labai genialūs, nes Natansonas ėmė klimpti į skolas. O tada horizonte pasirodė žurnalų magnatas Alfredas Edwardsas.
Įnoris
Jam priklausė ne tik žurnalai, bet ir „Theatre de Paris“, kazino, daug kitos nuosavybės. Edwardsas buvo labai turtingas ir pratęs viską pirkti. Tad, susižavėjęs Misia, net nemėgino klausti, ar šioji jam ką nors jaučia. O tokia smulkmena, kad abu – susituokę, milijonieriaus išvis nedomino. Edwardsas ėmė atakuoti Misią kaip tankas. Pradžioje pašnekėjo su Natansonu, ir šis, krykšdamas iš džiaugsmo, žmonai pareiškė, kad išvažiuoja į Kološvarą („Kur jis yra?!“), nes tapo Edwardso kompanijos, valdančios tenykštes anglių kasyklas, generaliniu direktoriumi. Misia bandė aiškinti sutuoktiniui, kad jo norima atsikratyti, bet Thadee tik nusijuokė: „Tikrai manai, kad tave įsimyli visi vyrai!?“ Ir išvyko.
Vėliau išaiškėjo, kad Natansonas iki ausų skendi skolose, yra smaugiamas kreditorių ir jį gali išgelbėti tik Edwardsas. Pastarasis nevaidino džentelmeno, tiesiai pasakė: „Tu man atiduodi žmoną, aš likviduoju įsiskolinimus.“ Misia tūžo, kad yra derybų objektas, tebemylėjo savo nevykėlį vyrą ir jautėsi „kaip vaikas, atiduotas žmogėdrai“. O ir Natansonas nebuvo toks niekšas, kad parduotų brangiausią žmogų. Jis ir nepardavė. Tik šaukė Misiai į ragelį: „Mano padėtis – beviltiška! Daryk ką nors!“
Misia išsaugojo visus draugus, tik dabar pobūviai vykdavo svetainėje su Liudviko XVI stiliaus baldais ir krištolo kandeliabrais, o tarp menininkų šmirinėjo liokajai.
1904 m. Misia išsiskyrė su Natansonu, 1905 m. ištekėjo už Edwardso – tapo ketvirtąja jo žmona. Niekas labai nesigilino, kas dedasi moters širdyje, o išorinis vaizdas buvo vertas glamūrinių žurnalų. Pora gyveno Rivoli gatvėje, ištaigingame bute, pro kurio langus matėsi Tiuilri rūmai, nuomojo apartamentus viešbutyje prie Vandomo aikštės; savo gražuolę 35 m jachtą Edwardsas pavadino naujos žmonos inicialais. Misia išsaugojo visus draugus, tik dabar pobūviai vykdavo svetainėje su Liudviko XVI stiliaus baldais ir krištolo kandeliabrais, o tarp menininkų šmirinėjo liokajai. Vasarą ji bičiuliams rengdavo kruizus vyro jachta.
Renoiras vis dar neprarado vilties pamatyti Misios krūtis, bet šansai jau buvo minimalūs: kai kas nors ją tapydavo, netoliese rymodavo Edwardsas, kuris buvo pavydus kaip mauras. Dėl tos pačios priežasties sumažėjo Misios portretų, drobėse ji tapo panaši į kilmingą damą. „Salono šeimininkė“ irgi pakito – pasijuto galingo vyro žmona. Kai Misios favoritas Maurice’as Ravelis trejus metus negavo prizo, kurio buvo vertas, ji panaudojo Edwardso pažintis, kad būtų pašalintas apdovanojimus dalijantis konservatorijos direktorius.
Ponas Edwardsas nemokėjo būti ištikimas. Nepraėjus nė metams po tuoktuvių, Paryžius ėmė kalbėti apie jo romaną su Genevieve Lantelme – viena iš belle epoque gražuolių, karjerą pradėjusių viešnamyje, o vėliau tapusių aktore.
Jos ir Edwardso pažintis buvo tikra likimo ironija: milijonierius, laisvalaikiu rašęs pjeses, buvo supažindintas su Lantelme, kai ieškojo artistės, kuri suvaidintų Misią jo komedijoje „Par Ricochet“. Šioji buvo apie tai, kaip šauniai jis paveržė nuo vieno nevykėlio žmoną... Kokios aistros dabar degino tą žmoną, galima tik nujausti. Misia jautėsi apgauta, išduota, parduota. Ypač kai kartą gatvėje kaktomuša susidūrė su linksma trijule: Edwardsu, jo meiluže ir juos lydinčiu Natansonu... Misia pareikalavo skyrybų. Ir – nepasigailėjo. Edwardsas jai skyrė dosnią mėnesinę rentą, o penktąja žmona tapusi Lantelme netrukus iškrito iš jachtos (tos – su Misios inicialais) ir nuskendo. Buvo įtariama, kad ne be Edwardso pagalbos.
Euforija
Misia neilgai buvo viena. Dievas pasiuntė karvelį: 1908 m. draugai ją supažindino su tapytoju katalonu Jose Maria Sertu. Šis neaukštas stiprus vyras, po Paryžių vaikštinėdavęs su sombreru ir mantija, žmones traukdavo kaip magnetas. Neatsispyrė ir Misia, juolab Sertas buvo it jos atspindys – išsilavinęs, pašėlusio temperamento, charizmatiškas, ekstravagantiškas. Aišku, Misiai nepraslydo pro akis ir faktas, kad pramonininko sūnus Sertas gal net turtingesnis už Edwardsą ir madingas tarp aristokratų: šie laikė geru tonu savo buduarą ar svetainę dekoruoti ispano freskomis.
Kolegos linksmai pašiepdavo Sertą dėl jo „aukštų“ pažinčių ir barokinio meno, tačiau jis buvo geras dailininkas. Vyro darbai puošė ne tik ponų pilis, bet ir Viko katedrą, Rokfelerio centrą, Tautų Sąjungos pastatą Ženevoje. Serto sugebėjimais Misia patikėjo, kai jis dekoravo jų apartamentus (irgi Rivoli gatvėje). Čia viskas buvo jo sugalvota – pradedant stalais iš malachito ir vėžlių kiautų, baigiant didžiuliais kalnų krištolo luitais prie židinio: juose fantasmagoriškai lūždavo liepsnos.
Tai buvo laimingiausias Misios metas. Ji buvo turtinga, mylima, nevaržoma, galėjo gyventi, kaip tinkama, žinodama, kad vyras tam pritars. Ji ir toliau (anot rašytojo Paulio Morand’o) „kolekcionavo genijus, kurie visi buvo ją įsimylėję“, tačiau pažinčių ratas prasiplėtė. Salone dažnai užsibūdavo Serto pažįstami prancūzų aristokratai, iš Rusijos emigravę didikai: juos traukė keisti namai ir perdėm laisva jų atmosfera („pagerinta“ narkotikų, kurių atsargos čia niekada neišsekdavo). Tačiau Misia laikė ranką ant pulso: su Guillaume’u Apollinaire’u kalbėdavo apie jo poeziją, su Marceliu Proustu – apie jo „Prarasto laiko beieškant“ (kur pati buvo nelabai gražiai aprašyta); kai Igoris Stravinskis skųsdavosi, kad nesupranta Claude’o Debussy, o šis – pirmojo, jai tekdavo aiškinti, kodėl jie abu genialūs.
Ji gal ir ne viską mokėjo pasakyti žodžiais, bet talentus užuosdavo per kilometrą. Taip 1917 m. Misia kažkokiame vakarėlyje tarp daugybės žmonių išskyrė niekuo neypatingą Coco Chanel ir pakvietė ją į svečius. Vėliau dizainerė sakė: „Jei ne Misia, taip ir būčiau likusi visiška idiotė.“ Gal tai buvo kiek perdėta, bet Misia tikrai pasistengė, kad siuvėja taptų menininke.
Ji supažindino Coco su Seržu Diagilevu, Pablo Picasso, Salvadoru Dali, Jeanu Cocteau, privertė klausytis jų pokalbių, mokytis; ji įkalbėjo Coco kurti kvepalus, kurie virto kultiniais „Chanel No. 5“. Vienu metu jos buvo neišskiriamos. Kai Sertas, keliolika metų gyvenęs su Misia, 1920 m. jai staiga pasipiršo, Coco net lydėjo porą povestuvinėje kelionėje į Veneciją...
Vėliau buvo visko: kartais tos moterys nekentė viena kitos, kartais tiesiog nesimatydavo; santykiai itin pašlijo, kai Chanel ėmė remti menininkus, kad pranoktų draugę. Bet jei kurią nors ištikdavo bėda, kita strimgalviais bėgdavo gelbėti. Nors Misios memuaruose nėra nė žodžio apie dizainerę, o Chanel atsiminimuose jų, labai negražių, net per daug...
Dar vienas kolekcijos genijus buvo Seržas Diagilevas, homoseksualas, kuris sakė, kad Misia – vienintelė moteris, kurią jis vestų. Ji iškart patikėjo jo „Rusų baletu“ ir, kiek įmanydama, rėmė spektaklius. Daugelio baletų idėjos buvo aptariamos Misios namuose ir daugelio muzika čia buvo atlikta pirmą kartą; Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“ – taip pat. Jai ne sykį teko būti arbitru, kai vyrai nesutardavo.
Nors Diagilevui labiau reikėjo ne svarios Misios nuomonės, o pinigų, ir ji jų gaudavo. Buvo atvejis, kai per „Petruškos“ premjerą ponia Sert atbėgo paskutinę akimirką nešina keturiais tūkstančiais frankų: jų prireikė, kad į skolą siūti kostiumai nebūtų konfiskuoti ir įvyktų spektaklis. Buvo kitas atvejis, kai Misia nupirko visus neparduotus bilietus, kad Diagilevas neabejotų, jog baletas turi pasisekimą... Jie draugavo dvidešimt metų; Diagilevo laidotuves apmokėjo irgi Misia.
Ji tapo grande dame, egzistavo savo išpuoselėtame pasaulyje, kuris buvo gana toli nuo dienos realijų.
Ji tapo grande dame, egzistavo savo išpuoselėtame pasaulyje, kuris buvo gana toli nuo dienos realijų. Kai jos salone, Erikui Satie grojant opusą „Trys kriaušės formos kūriniai“, buvo pranešta apie karą, Misia kaipmat susiruošė į frontą. Pareikalavo, kad Paryžiaus karo komendantas parūpintų medikamentų, aukštosios mados kutiurjė – karių uniformų, o pati sėdo į mersedesą (su Cocteau ir dar pora menininkų, pasipuošusių specialiais Paulio Poiret „sanitarų“ kostiumais) ir patraukė ieškoti ugnies linijos. Negana to, ją pasiekė. Bet, pamačiusi medžiuose kabančias nutrauktas rankas, mikliai pasuko atgal. Tokia realybė buvo ne jai...
Nuosmukis
1925 m. giedrą dangų užtemdė debesys: Sertas įsimylėjo jaunutę kunigaikštytę, auksaplaukę gruzinę Isabelle Roussadaną Mdivani, kurią visi vadino tiesiog Rusi. Misia karčiai pasakė vyrui: „Aš suprantu, kad tavęs negalima nedievinti.“, ji net pajuto simpatiją varžovei, kai šioji mėgino nusižudyti. Misia ėmė visur kviesti Rusi ir nesitraukė nuo jos nė per žingsnį; jie net gyveno trise. Vėliau Cocteau apie tai parašė pjesę, neva tai buvo pats tikriausias meilės trikampis ir Misia kunigaikštytę mylėjo neką mažiau nei jos vyras. Aišku, visko galėjo būti, juolab Sertas, didelis kokaino mėgėjas, savo moterims irgi negailėjo narkotikų: Misia ėmė vartoti morfijų, o Rusi – ką gaudavo. Bet atėjo metas, kai teisėta ponia Sert ėmė suprasti, kokia komiška jos padėtis, ir davė vyrui ištuoką...
Misia apsigyveno toli nuo poros, bet nenutolo: ji vedė Rusi pas Chanel rinktis vestuvinės suknios ir išrūpino jai nuolaidą; ji padėjo Sertui išrinkti vestuvinį žiedą ir vėrinį. Kai Rusi susirgo tuberkulioze, bet atsisakė gydytis, Misia apsimetė, kad pati serga, ir prašė, kad gruzinė ją palydėtų į Šveicariją. Taip Rusi pateko į medikų rankas, bet jos tai nebeišgelbėjo.
Sertui palikus Misią, ją ėmė aktyviai globoti Chanel. Nuvežė į Angliją, bet ten niekas nesuprato Misios ironijos, o jai buvo nuobodu klausytis apie lapių medžioklę. Paskui abi kažkur plaukiojo, kol malonią pramogą nutraukė žinia apie mirštantį Diagilevą. Abi vyko į Holivudą, kur Chanel turėjo kurti filmų kostiumus... Lygiai taip pat, kai mirė Chanel meilužis Paulis Iribe, Misia išgelbėjo draugę nuo savižudybės...
Palaidoję Rusi, buvę sutuoktiniai vėl ėmė bendrauti. Misia rūpinosi vyru, kasdien lankė – net kai šis, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, susirado naują meilužę, Vokietijos ambasadoriaus žmoną Ursulą von Stohrer. Moteris palūžo tik Sertui 1945 m. mirus nuo hepatito. Nuo streso ji apako viena akimi. Žinoma, ir be akies dar buvo galima gyventi, juolab Misia vėl tapo prašmatniojo buto Rivoli gatvėje savininke. Jos kompanionai buvo mylima dukterėčia ir „paveldėtas“ vyro sekretorius, kuris parūpindavo narkotikų... Chanel dar sugebėjo ją nuvilioti į Šveicariją, tikėdamasi atpratinti nuo morfijaus. Pati Misia dar nusigavo iki Venecijos, kad bent viena akimi pamatytų vietas, kur jai buvo taip gera su Sertu. O paskui prasidėjo visiška degradacija: Paryžiaus karalienė galėdavo išsitraukti švirkštą net gatvėje ir praleisti naktį belangėje...
Apie Misią rašoma įvairiai. Vieniems ji atrodė jautri, nuoširdi, tikra draugė. Kiti sakė, kad buvo melagė, mėgo smeigti peilį į nugarą.
Apie Misią rašoma įvairiai. Vieniems ji atrodė jautri, nuoširdi, tikra draugė. Kiti sakė, kad buvo melagė, mėgo smeigti peilį į nugarą. Ją vadino „ragana“, „rūpesčių darymo eksperte“, moterimi, kuri versdavo vargšus genijus apsimesti, kad myli ją. Daug kam kliuvo ir „šeštas pojūtis“, kai Misia akimirksniu nuspręsdavo, ar žmogus jai įdomus, ar ne, ir nebuvo jėgos, kuri pakeistų jos nuomonę.
Paulis Morand’as rašė, kad Misia vienodai užsidegdavo ir meile, ir neapykanta, Chanel irgi negailėjo draugei pipirų: „Kartais aš kam nors nukandu ranką. Bet Misiai rankos neužtenka – ji žmogų praryja visą.“ Gal tiesa slypi kur nors anapus? Juk Misia, iš kuklios muzikos mokytojos tapusi milijonų švaistytoja, galėjo keistis. O jei ta mitinė moteris būtų buvusi tik savimyla snobė, šiandien apie ją nekalbėtume.
