UAB „Laidojimo paslaugų centras“ darbuotojai dažnai išgirsta įvairių klausimų, jų prašoma patarimo, paaiškinimo. Klausiama „kaip žmonės daro“, kaip reikia? Vieni renkasi šarvojimą tik vienos paros, kiti pasirenka ir keleto parų. Dažnai artimieji pasilieka ir nakčiai prie mirusiojo, taip kaip būdavo anksčiau. Stengiamės padėti, patarti, išklausyti ir įsiklausyti, būti šalia.
Esama ir tokių klausimų, į kuriuos, pamanėme, geriausiai atsakys kunigas, dvasininkas. Surinkome dalį jų ir paprašėme atsakyti Pilaitės Šv. Juozapo parapijos klebono Ričardo Doveikos. Ką vis dėlto svarbiausia suvokti netekus artimojo, kokios yra tradicijos, o kur tik mitai?
Ar tiesa, kad žmogaus siela atsiskiria tik trečią dieną po mirties? Anksčiau juk velionis ir būdavo laidojamas ne anksčiau kaip trečią dieną...
Krikščioniškas tikėjimas moko, kad žmogaus siela nuo kūno atsiskiria mirties akimirką. Siela palieka kūną tą pačią akimirką ir peržengia laiko tikrovę, įžengdama į gyvenimo po mirties erdvę.
Trijų dienų budėjimo prie mirusiojo tradicija atėjo iš krikščioniškos kultūros, atmenant Jėzaus Kristaus palaidojimą kape ir trečią dieną įvykusį Prisikėlimą. Ši tradicija buvo giliai persmelkusi mūsų visuomenės gyvenimo tikrovę, ypač kaimų ir miestelių gyvenimo ir elgsenos kultūrą. Prisiminkime mūsų kaimą: miršta žmogus ir jį gražiai bei oriai palaidoti tampa viso kaimo, visos bendruomenės reikalas. Pirmiausia mirties įvykis buvo išgyvenamas šeimoje. Tai buvo šeimos įvykis. Buvo natūralu numirti apsuptam šeimos narių, su malda, pakviečiant kunigą suteikti Ligonių sakramentą. Dažnai prie maldos prisijungdavo ir kaimynai.
O įvykus mirčiai visa bendruomenė atskubėdavo padėti, pasiskirstydavo darbus. Kas pagelbės nuprausti ir aprengti, kas namus specialiai papuošti šarvojimui, kas pasirūpinti maistu ir gaminti gedulingus pietus... Graboriui reikdavo padaryti karstą, jeigu velionis nebuvo pasirūpinęs įkapėmis – siuvėjui reikdavo pasiūti drabužius... Suskambėdavo parapijinės bažnyčios varpai, pranešantys apie bendruomenės nario netektį. O kaip pranešti kitiems giminaičiams? Iš pradžių arkliais kinkomais vežimais važiuodavo į kitus kaimus, vėliau jau atsirado kaime vienas ar keli telefonai, važiuodavo ir į miestelį siųsti telegramų... Žmonės buvo labai draugiški ir susitelkę. Vieni kitiems padėdavo, kuo tik ir kaip galėdavo. Taigi, atrodytų pakankamai skausmingas įvykis ir didelė netektis, bet tai stipriai sutelkdavo bendruomenę.
Dabar yra daug dalykų kitaip. Ir sudėtingiau, nes šeima dažnai susiduria su nepasiruošimu priimti artimo žmogaus netektį. Retai kas jau miršta apsuptas šeimos narių namuose. O ir pats mirties įvykis tampa ne natūralia žmogaus egzistencijos neišvengiamybe, bet visą gyvenimą apverčiančia nelaime. Į brangių žmonių ir kaimynų gretas įžengia šiandien laidojimo paslaugų įmonės, kurios gelbsti netekties ištiktai šeimai. Tačiau pastebimas keistas kraštutinumas: dažnai artimieji pernelyg skuba atsisveikinti. Kuo trumpiau, kuo greičiau. Kad mažiau patirti negatyvių emocijų. Dažnai net vaikai nevedami į budėjimą prie mirusiojo, kad neišsigąstų, kad neva nepatirtų streso... Iškelkime sau klausimą: ar norime būti formaliai palaidoti, ar pagarbiai palydėti iš šio pasaulio. Taip, anksčiau šarvojimo ir laidojimo procesas užtrukdavo, tačiau velionis būdavo palydimas su didžiausia pagarba, meile ir gražiausiais prisiminimais.
Ir nors praėjus parai po mirties jau galima laidoti, rekomenduojame neskubėti, atsisveikinti. Žmogus turi labai svarbią savyje savybę – gedėjimo savybę. Ir eliminavus šią natūralią patirtį, vėliau susiduriama su didelėmis psichologinėmis problemomis. Tokios minties laikosi ir psichologai, kurie vėliau dirba su gedinčiais ir nepriimančiais mirties žmonėmis.
Žmogaus mirties momentas. Minėjote, kad anksčiau buvo kviečiamas kunigas, uždegama žvakė. Bet svarbiausia – tą akimirką šalia mirštančiojo buvo ir artimiausi žmonės. Koks jis dabar?
Jeigu vėl grįžtume į kaimą, tai žmogus mirdavo savo namuose, apsuptas šeimos, su malda. Dažnu atveju dar ir paskutinę valią išreikšdavo. Būdavo uždegama pašventinta grabnyčios žvakė, pakviečiamas kunigas, kad einantysis iš šio pasaulio spėtų gauti Ligonių patepimą, atlikti išpažintį, priimti Šv. Komuniją. Artėjančios mirties įvykis nebuvo slepiamas ir nuo mažiausių vaikų.
Dabar dažnai žmogus jam svarbiausią akimirką lieka vienas. Girdėjau pasakymą „karalienė ramiai užmigo apsupta artimiausių žmonių“, o ką – ramiai numirti, kai kas nors tau laiko už rankos – tampa tik karalių privilegija? Girdžiu iš artimųjų, kad medikai nepranešė, kai buvo dar laiko atsisveikinti arba neįleido į palatą, neleido pasitikti artimo žmogaus mirties... Liūdna. Šiuo atveju norisi priminti du svarbiausius žmogaus gyvenimo etapus – gimimą ir mirtį. Šiose patirtyse labai svarbus yra artimo žmogaus buvimas. Turime apie ką mąstyti ir diskutuoti visuomenėje, kad mirties įvykis tikrai būtų visos šeimos vienijančiu įvykiu, santykių puoselėjimu ir tikrovės priėmimu su tikėjimu. Juk mums, krikščionims, mirtis yra užmigimas Viešpatyje, įžengimas į gyvenimo tikrovę po mirties ir laukimas prisikėlimo iš numirusių. Toks mūsų tikėjimas. Jis ir turi persmelkti mūsų gyvenimo tikrovės įvykius ir patį gyvenimą bei kiekvieną gyvenimo pasirinkimą.
Mirus žmogui yra užsakomos Šv. Mišios. Ar svarbu, kada jos aukojamos? Pirmą šarvojimo dieną, laidojimo dienos rytą?
Krikščioniškos laidotuvės susideda iš kelių svarbių momentų. Šv. Mišios už mirusįjį, atsisveikinimas ir palaidojimas. Tradiciškai laidotuvių Šv. Mišios už velionį aukojamos arba laidotuvių dieną, arba iš vakaro. Kartais, susiklosčius aplinkybėmis, Šv. Mišios aukojamos laidotuvių dieną po laidotuvių apeigų. Malda už mirusį yra ir labai svarbi, ir labai reikšminga. Ypač šeimos narių Šv. Komunijos priėmimas per laidotuvių Mišias. Išpažinties atlikimas. Visa tai tam, kad žmogus visu savo vidumi, be jokių dėmių ir nuodėmių galėtų pilnai ir asmeniškai tapti pagalba ir tikra meilės tarnyste mirusiajam.
Tikėjimas mus moko, o apie tai jau savitai bylojo ir net pagoniška kultūra, kuri palikdavo maistą kapinėse, arba tuščią lėkštelę ant stalo, kad ateina Vėlės pasisotinti. Tai krikščioniškas tikėjimas žengia dar giliau – mes tikrai galime pamaitinti mirusiuosius, suteikti jiems pagalbą – tikrą ir labai jiems reikšmingą, priimant Šv. Komuniją. Kokia didi mums suteikta Dievo dovana – mes, esantys laike ir ribose, galime pamaitinti amžinybėje esančius savo artimuosius. Ir kai manęs klausia, ką galiu padaryti naudingo savo mirusiam žmogui, primenu pačią esminę meilės tarnystę – atlikti išpažintį ir priimti Šv. Komuniją už velionį. Tai pati didžiausia mano užduotis ir kilniausias darbas artimam žmogui.
Mirusiajam didžiausia dovana yra malda, Šv. Mišios, Komunijos priėmimas ir padėka už kartu nueitą kelią, šviesus prisiminimas, palinkėjimas džiaugsmo ir Dievo veido matymo amžinajame gyvenime.
O ką pasakytumėte apie kryžių su Kristaus figūrėle ant karsto dangčio? Vieni nori, kad būtų pritvirtinta, kiti atsisako... Kokia jos reikšmė?
Tai krikščionio ženklas. Kryžiaus ženklu esame išganyti iš nuodėmės ir mirties. Kryžius mums vartai į amžinąjį gyvenimą. Jėzus yra mūsų gyvenimo Tiesa, mūsų siekiamybė susitikti su visa Švč. Trejybe – pačiu Dievu amžinybėje. Kapinės yra pašventintos, tad tikrai nematau jokios problemos, jei karstas laidojamas su pritvirtintu kryžiaus ženklu ant dangčio. Man tai tikėjimo liudijimas.
Kodėl svarbu mirusiajam atrišti rankas ir kojas?
Gal tai laisvės judėti ženklas? Kad niekas negali surišti ar sustabdyti žmogaus. Nei mirtis, nei nuodėmė, . kas gali mus atskirti nuo Kristaus meilės? Kas gali sutrukdyti veržtis link Dievo? Kad žmogus yra ir misija ir kelionė. Tai perskaitau šiame veiksme. Ir jis yra daug bylojantis labiau mums, gyviesiems.
Ar vis dar populiarūs „keturnedėliai“, ketvirtinės, tai yra keturios savaitės po žmogaus mirties? Tomis dienomis vėl susirenka artimieji, užsakomos Šv. Mišios, važiuojama sutvarkyti kapo...
Malda už mirusį – tai naujo ir besitęsiančio santykio su žmogumi išgyvenimas. O kartu ir jo užtarimas prieš Dievą. Pati didžiausia dovana, šalia asmeninės maldos už mirusį yra Šv. Mišios. Krikščionys labai giliai ir sąmoningai į tai žvelgia. Kiekviena tauta, kraštas turi savų tradicijų. Tačiau esmė išlieka ta pati – Šv. Mišių auka už mirusį. Žemaitijoje yra tradicija melstis devintą dieną po mirties, tada trisdešimtą dieną, metinėse. Bet visada pati didžiausia mūsų dovana jiems yra Šv. Mišios. Tradiciškai šv. Mišios aukojamos laidotuvių dieną. Tada 30 dienų po mirties. Laikas nuo laidotuvių iki 30 dienų po mirties yra rimtos patirties laikas – gedėjimo laikas. Ir šis laikas ateina iš Senojo Testamento, kuomet, mirus Mozei, Tauta 30 dienų gedėjo. Ir vėliau tęsė savo kelią į Pažadėtąją Žemę. Reikalinga savyje daug dalykų susidėlioti, atrasti tolimesnio santykio su išėjusiu tęstinumą. Gedėjimas labai svarbu. Vėliau Mišios aukojamos metinių dieną. Bet visada, tarp šių, savitų „atskaitos taškų“, šeima kasdien prisimena savo asmeninėje ir šeimos maldoje.
Puoselėja gyvenimo ir santykio tęstinumą. Ir lanko kapą. Kaip ne tik palaidojimo vietą, bet kaip prisikėlimo vietą. Kaip ateities ir žmogaus gyvenimo tikrovės įvykio vietą. Krikščionis yra laukimo žmogus. Laukiame antro Kristaus atėjimo. Laukiame ir tikime prisikėlimo iš numirusių ir amžino gyvenimo. Lankydami kapus primename sau, kad esame nemirtingi. Labai svarbus tada tampa ir kapo sutvarkymas. Daugelį lydi keistas ir dar vis gajus mitas nenurinkti gėlių visas keturias savaites. Ir tai nėra gerai. Gėlės nuvysta, kapavietė atrodo netvarkinga. Turime pareigą tvarkyti kapus. Ir turime būti laisvi nuo mitų niekuo nesuderinančių su krikščioniško tikėjimo žiniomis ir tiesomis.
Ar tiesa, kad žvakės, kurios nespėjo sudegti šarvojimo metu, turi būti baigiamos deginti ant kapavietės?
Žvakė visada yra Kristaus šviesos ženklas. Jos maža liepsnelė išsklaido bet kokias tamsumas ir teikia ramybės ir saugumo. Dievo artumo buvimo. Gražu, kad žvakės toliau yra uždegamos ant kapo. Didžiausia klaida ir labai liūdinantis dalykas yra nesudegusių žvakių sumetimas į kapo duobę. Čia turiu priminti, kad mirusiojo palaidojimo kapas nėra šiukšlių išmetimo vieta. Žvakės nėra šiukšlės.
Šiuo metu nemažai žmonių nespėjusias sudegti žvakutes (vašką, parafiną) aukoja, palieka laidojimo namuose. Vėliau jos yra perdirbamos ir pasitarnauja socialinėms įvairioms iniciatyvoms. (karo Ukrainoje metu gaminamos žvakės šąlantiems ir tamsoje gyvenantiems) Žinau, kad ir „Laidojimo paslaugų centras“ ėmėsi tokios iniciatyvos. Sveikintina ir tvaru.
Šiuo metu vis dažnesnis šeimos noras atsisveikinti su kūnu, tada velionį kremuoti. Kada turėtų ateiti pašventinti kūną kunigas, ar prieš kremavimą, ar po? Apskritai, kaip bažnyčia žiūri į kūno kremavimą?
Čia turiu priminti, kad pagrindinis krikščionio palaidojimo būdas yra palaidojimas su kūnu. Kremavimas yra tik išskirtinių aplinkybių leistinas veiksmas. Kremuoti žmogaus vien dėl to, kad bus lengviau atsisveikinti nėra pakankamas pagrindas kūno kremavimui. Įsigali praktika, kuri sukelia daugiau problemų nei naudos. Kyla pagunda dalį pelenų pasilikti sau ir saugoti namuose, pastebimas visai ne krikščioniškas elgesys pelenų išbarstymas. Kiekvienas miręs turi turėti pirminę palaidojimo vietą. Iš dalies pelenų gaminami papuošalai. Visai neseniai girdėjau apie visai protu nesuvokiamą elgesį – dalį mirusio kremuotų pelenų panaudoti savo kūną tatuiruočių darymui... kažkaip jau makabriškai skamba. Tad kyla pagunda sudaiktinti patį žmogų. O tai iš esmės prieštarauja krikščioniškam mokymui, kuris kalba apie kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Tenka stebėti pigų pataikavimą ir įsiteikimą. Aišku, už atitinkamą mokestį... gaila. Žmogų paversti tik daiktu...
Bet, jei yra priimtas sprendimas kremuoti žmogų, tai tuomet ir laikomasi tam tikrų taisyklių. Kai šarvojamas kūnas, kad ir trumpam šeimos atsisveikinimui gražu, jei yra galimybė, kad kunigas sukalbėtų maldas prie mirusiojo kūno. Jei tam nėra galimybių, atsisveikinus ir kremavus kūną, jei jis yra šarvojamas atliekamas visos krikščoniškos laidotuvės. Aukojamos Šv. Mišios, artimieji susirenka budėjimui prie urnos, kunigas praveda laidotuvių apeigas. Urna yra palaidojama. Su urna yra elgiamasi lygiai taip pat kaip su karstu, kuriame yra žmogaus kūnas.
Katalikams svarbu atminti, kad mes nemirštame į tuštumą, gėlę ar medį, o tikime amžinuoju gyvenimu, kūno prisikėlimu. Siela nemiršta. Reinkarnacijos nėra. Kodėl tokia pagarba kūnui? Todėl, kad jo laukia ateitis
Ar atėjus į šarvojimo salę būtina atsiklaupti?
Tai asmeninio pagerbimo ženklai. Egzistavo graži tradicija, o kai kur ji gyva iki šiandien, kad atėjus lankyti mirusiojo yra atsiklaupiama maldai už velionį. Jei atsiklaupti nėra įmanoma, tada malda kalbama atsistojus. Labai svarbu ko ateiname į šermenys. Ateiname pabūti. Ateiname prisidėti prie jo iškeliavimo. Ateiname santykio tęstinumui. Tad malda ir padovanotas laikas būti yra esminiai šermenų momentai.
Kokias maldas kalbėti?
Malda visada yra pokalbis. Asmeninis ir bendruomeninis. Ateiname palydėti mirusiojo ir užtarti jį prieš Dievą. Per maldą išlaikome tęstinį santykį su mirusiuoju. Todėl labai tinkama sukalbėti Tėve Mūsų maldą, sveika Marija maldą, Viešpaties angelo maldą už mirusius. Labai sveikintina, o ir turi tai grįžti į mūsų gyvenimus bendruomeninė malda už mirusį. Kai susirinkę žmonės ne šiaip sau sėdi ar klauso foninės muzikos ir smalsiai žiūrinėja rodomas ant sienos fotografijas, bet meldžiasi už velionį. Nuotraukos gražu, bet jos gali puikiai patarnauti ir tapti įžanga į bendrą susirinkusių maldą.
Jau pamirštama giesmininkų tarnystė bei visų giedojimas. Pametėm daug labai svarbių dalykų. Nebesame dalyviai, tampame tik stebėtojais. Ir tai liūdina. Stebėti ir nieko asmeniško. Šermenys labai gerai atskleidžia tai kaip elgiamės ir kokie esame kasdienybėje. Jei nepraktikuojame asmeninės maldos kasdienybėje, tai šermenyse ir belieka foninės muzikos skambesyje stebėti nuotraukas ir švęsti gyvenimą. Bet dažniausiai savo, mirusį paliekant tik kaip dekoro detalę... ateinam pasiguosti, bet nebe būti advokatais prieš Dievą už savo mirusį žmogų. Šermenyse nukrenta labai daug kaukių nuo veidų...
Ką reiškia žemės užbėrimas į kapo duobę?
Iš dulkės esu, dulke ir virsiu. Kūną grąžiname žemei, o sielą – Dievui. Tai religinis veiksmas, tam tikra apeiga, šeimos narių santykis su mirusiuoju. Žemiškas gyvenimas baigėsi, bet išreiškiame viltį ir tikėjimą, kad kapas turi ateitį, kad tai bus mūsų artimojo prisikėlimo vieta. Žemę beriame ranka.
Kodėl dažnai beriame tris saujas?
Tradicija, bylojanti Triasmenį Dievą, bei Kristaus buvimą kape tris dienas.
Ar reikia įspausti kryžiaus formą ant kapo?
Krikščionio laidotuvėse dažnai tai matome. Tai gražus ženklas, kuris primena kieno kapas tapo supiltas. Įstatomas laikinas kryžius, ant kurio užrašoma velionio vardas ir pavardė, gimimo ir mirimo metai. Jis pašventinamas.
Kur dėti vėliau laikiną kryžių, kai jau statomas paminklas?
Kryžius gali būti sudeginamas, supjaustomas ir įkasamas į žemę. Dažnai kapinėse yra vieta, kur sudedami tokie kryžiai, vėliau jais pasirūpina kapinių tvarkytojai.
O ką pasakytumėte apie gedulingus pietus?
Jie nėra būtini. Bet gali tapti gražia atminties tęstinumo patirtimi. Nes pietų metu šeima, giminės, artimieji susirenka ne tik prisiminti mirusį, už jį pasimelsti, bet ir suteikti liudijimą – besitęsiančio gyvenimo, kuriame ir toliau yra vietos mūsų mirusiam. Bet labai svarbu, kad tai nevirstų būtinybe, puota ar įsipareigojimu prieš kitus.
Nuoširdžiai dėkodami už pokalbį, už išsamius atsakymus, norime paklausti, ko palinkėtumėte mums visiems, susidūrusiems su netektimi ar dar susidursiantiems? Ir tiems, kuriems kasdienis sunkus darbas – laidoti žmones?
Mirtis kiekvienam yra iššūkis ir didelė paslaptis. Turime Kristaus liudijimą, Jo žodį, Jo pergalingą veiksmą ant kryžiaus. Todėl mums, krikščionims, mirtis nėra pasmerkimas ar pralaimėjimas, bet slenkstis į gyvenimą po mirties. Mirtis tai užmigimas Dievo delnuose, tai poilsis prieš labai svarbų asmeninį veiksmą – prisikėlimą. Turėtume to nepamiršti. Būtina nepamiršti savo laikysenos Dievo akivaizdoje. Sykiu, labai kviečiu atsigręžti į šeimą, saugoti ir puoselėti krikščioniškas vertybes. Ir niekada nesudaiktinti žmogaus.
Jums, kurių pagrindinis darbas yra laidoti žmones, linkiu šį darbą suvokti kaip tarnystę. Žmonės labai jaučia, ar tu esi šalia, ar tavęs nėra, ar tu tik atlieki darbą, ar nuoširdžiai padedi palydėti mirusįjį ir kartu nueiti netekties kelią. Ir palyda, ir kūno paėmimas, ir šarvojimo salių administratorės, ir duobkasiai – tai mūsų evangelizacijos laukas. Jūs tarsi pirmieji apaštalai, siekiantys jautriai ir pagarbiai nuraminti, pagelbėti, pasakyti „Šitą kelią nueisime kartu“. Sunki ši tarnystė, bet kai suvoki, kad padedi žmogui – tai tarsi misiją iš aukščiau atlieki. Daugeliu atveju, tomis akimirkomis esate ir kaip mirusiojo šeimos nariai.
Visi gyvename už Rojaus patirties, mirtis yra natūrali egzistencijos dalis. Linkiu ją priimti kaip neišvengiamą ir tikėti, jog visi prisikelsime ir vėl gyvensime kūno ir dvasios vienybėje bei darnoje. Ir visi būsime verti būti įvestais į Dievo amžinąjį džiaugsmą kūno prikėlime iš numirusių ir amžinajame gyvenime.
