Pasak Giedrės, patyčias ji patyrė ilgai. Tai vyko mokykloje – išvengti jų moksleivei nepavyko net keičiant ugdymo įstaigas.
„Tiesioginės patyčios vyko mokykloje iki 12 klasės. Esu pakeitusi nemažai mokyklų ir kiekvienoje jų atsirasdavo tokių, kuriems neįtikdavo mano kūno dydis“, – prisiminė portalo pašnekovė ir pridūrė, kad netiesioginės patyčios vyksta ir dabar socialiniuose tinkluose.
„Labiau ir mažiau žinomi žmonės pasisako prieš ir apie žmones su antsvoriu. Kadangi aš esu žmogus, turintis antsvorio, tie žodžiai netiesiogiai liečia ir mane. Nors dabar aš jau suprantu kur kas daugiau apie tuos, kurie nori pasityčioti“, – kalbėjo Giedrė.
Galima tik įsivaizduoti, ką jaučia vaikas, o vėliau – paauglys, kai eidamas mokyklos koridoriais iš bendraamžių girdi užgauliojimus ir įžeidžiančius komentarus, skirtus jo išvaizdai.
„Aš sulaukiau tiesioginių patyčių žodine forma, kai buvo naudojami įvairūs neigiami epitetai, skirti apibūdinti mano kūną. Stora kiaulė, karvė, pabaisa, auka, ryža sterva, monstras ir panašūs žodžiai lydėjo mane mokykliniais metais. Taip pat dažnai vaikinai, o kartais ir merginos, naudodavo ir fizinę jėgą bandydami įspirti, pastumti, pargriauti.
Patyčių sulaukdavau iš mokykloje susiformavusių grupelių, kurios dažniausiai užgauliodavo ir kitus moksleivius“, – prisiminė Giedrė.
Pakeitus mokyklą, problema nedingo
„Keiskit mokyklą“. Tokią frazę iki šiol dažnai girdi patyčias patiriantys moksleiviai ir jų artimieji.
Pakeisti mokyklą teko ir Giedrei. Tiesa, tai vyko ne dėl patyčių, o dėl pasikeitusios gyvenamosios vietos. Per mokyklinius metus jai teko mokytis keliose ugdymo įstaigose.
„Sunkiausia buvo, kai einant į mokyklą arba iš mokyklos nuolat jausdavau įtampą, kad pakeliui sutiksiu užgauliotojus. Visuomet buvau kovinėje padėtyje, jei netyčia reiktų gintis. Tai labai puikiai atsimenu – kad ir mokykloje ta emocinė įtampa buvo tapusi norma. Nors, kita vertus, visose mokyklose turėjau nuostabius klasės draugus, kurie man padėjo jaustis gerai. Su dauguma jų ir iki šiol esam itin artimi draugai“, – teigė pašnekovė.
„Man tai atrodė normalu“
Tyrimai rodo, kad nuolat psichologinį ir fizinį smurtą patiriantis žmogus prie jo gali įprasti. Tai patvirtina ir Giedrė. „Man atrodė normalu, kad aš esu žeminama dėl savo storumo, nes niekas apie tai, kad patyčios yra negerai, nekalbėjo. Aš jaučiau, kad taip turi būti“, – apie vaikystėje ir paauglystėje patiriamas patyčias pasakojo moteris.
Neretai nuo patyčių kenčiantys vaikai ir paaugliai jaučia gėdą, baimę ir kaltę, todėl niekam nepasakoja apie siaubus, kurie lydi jį kasdien.
Giedrė taip pat atvira: „Apie tai su niekuo nekalbėjau. Nemokėjau išreikšti savo jausmų, o ir niekas nerodė pavyzdžio, kaip tai padaryti. Viską laikiau savyje, bandžiau su tuo tvarkytis taip, kaip tai išmaniau. Susikūriau stiprios ir neturinčios kompleksų merginos įvaizdį, kuriuo daug kas tikėjo. Niekada niekam nerodydavau, kad bijau ar kad man skauda. Tačiau netrukus pradėjau nekęsti ir kaltinti save dėl to, kad iš manęs tyčiojasi“, – apie skaudžias patirtis pasakojo portalo pašnekovė.
Pagalbos dėl vaikystėje ir paauglystėje patirtų patyčių ji pradėjo ieškoti jau baigusi mokyklą – tuomet jai buvo 25-eri.
„Nuo tada prasidėjo mano kelionė į savęs stiprinimą ir naują gyvenimą“, – pridūrė iniciatyvą „Dydis nesvarbu“ įkūrusi Giedrė.
Išgyventi padėjo draugai
Mokyklą ji baigė seniai, tačiau patyčių tema, regis, niekur nedingo – nuo bendraamžių, o kartais – ir suaugusiųjų smurto vis dar kenčia daug vaikų. Vis dėlto, Giedrės nuomone, „jos laikai“ skiriasi nuo dabartinių, kaip ir patyčių paplitimas bei būdai, kaip tai daryti.
„Nors anuomet nebuvo daug informacijos, kaip elgtis patyčių metu, tačiau jos turėdavo erdvės ribas. Tuo tarpu dabar yra internetas, kur persikelia patyčios ir jos tampa stipresnės, turi įvairiausių formų, kurias kartais sunku net užčiuopti“, – apie iššūkius, su kuriais susiduria dabartinis jaunimas, sakė pašnekovė.
Kas jai padėjo sunkiausiais momentais? Giedrė sako, kad jai labai padėjo draugai, kurie buvo šalia. Nors su jais nebuvo iki galo atvira, jie iki galo nežinojo, ką ji išgyvena, bet jų palaikymas suteikė stiprybės.
„Tai, kad jie mane priėmė visokią, man buvo didžiausias išsigelbėjimas, – sakė Giedrė. – Universalaus patarimo neturiu, bet, manau, kad vienas dalykas, kas tikrai gali pagelbėti vaikui, tai jo santykis su šeima ir kokį vertybių pagrindą ta šeima jam padeda sukurti. Vaikui, kuris savo artimiausiųjų aplinkoje jaučiasi mylimas, jaučia palaikymą, yra pozityviai motyvuojamas, visuomet bus lengviau pereiti kelią, kai kiti vaikai nori jį pažeminti. Nes, visų pirma, jis turės stiprų šeimos užnugarį ir jausis saugus su jais bendraudamas.“
Tai, kad jie mane priėmė visokią, man buvo didžiausias išsigelbėjimas.
Vertindama savo patirtį iš dabartinės suaugusio žmogaus perspektyvos, Giedrė sako įgijusi daug patirties. Be to, tai įkvėpė jos projektą „Dydis nesvarbu“:
„Manau, kad be to, ką išgyvenau mokykloje ir kokie žmonės mane supo tuomet ir vėliau, po mokyklos nebūčiau sukūrusi „Dydis nesvarbu“. Žinoma, tai, ką patyriau, prisiminti skaudu, bet tai nėra mano kompleksas. Dabar aš žinau, kad tik pažeisti ir kompleksuoti žmonės ieško būdų pažeminti kitus, kad patiems būtų lengviau būti netobuliems.
Stiprus tas, kuris priima ne tik savo, bet ir kitų, aplink jį esančių, netobulumą.“
Suprasti akimirksniu
- Patyčios yra sąmoningas veiksmas. Kitaip tariant, vaikas ar suaugęs žmogus, kuris tyčiojasi, dažniausiai supranta, ką daro ir kad jo veiksmai ar žodžiai skaudina kitą.
- Šis elgesys kartojasi. Vieną kartą įvykęs agresyvus elgesys – dar nėra patyčios. Jomis vadiname elgesį, kuris vyksta sistemingai tam tikrą laiką.
- Patyčių situacijoje yra psichologinė ir/ar fizinė jėgos persvara. Kitaip tariant, auka jaučiasi silpnesnė, negalinti apsiginti. Taigi, patiriančiam patyčias žmogui sunku pačiam išspręsti šią situaciją, būtina, kad į tai įsitrauktų ir padėtų kiti žmonės.
- Pasikeitęs elgesys ar emocijos gali rodyti, jog žmogus patiria patyčias.
- Daugiau informacijos apie tai ir pagalbos būdus rasite čia.
Dėmesys ne tik aukai, bet ir smurtautojui
Patyčių tema Giedrė daug domisi ir dabar, juolab kad, kaip ir minėjo, netiesiogines patyčias ir jų poveikį jaučia iki šiol.
Pasak jos, viešumoje kur kas daugiau informacijos apie patyčių prevenciją, vis dėlto neretai pamirštama akcentuoti, kad patyčios sujungia mažiausiai du žmones – auką ir smurtautoją: „Mano nuomone, svarbus momentas – kad atkreipti dėmesį reikia ne tik į aukas, bet ir į tuos, kurie tyčiojasi. Ypač kalbant apie vaikus. Kodėl, iš kur ir kas skatina tuos vaikus rinktis tam tikrą emocinio smurto kelią prieš kitus? Dar nesutikau tokių, kurie atėję iš laimingos šeimos ir turintys gerą santykį su ja bei kitais žmonėmis, nori tyčiotis iš kitų.“
Šiuo metu ne Lietuvoje gyvenanti Giedrė pastebi teigiamų pokyčių. Jos nuomone, daugeliui žmonių patyčios jau yra ne normalus, o smerktinas elgesys. Vis dėlto daugiau dėmesio šiai temai, anot jos, galėtų skirti žmonės, kurie vaikams ir paaugliams (taip pat – ir visiems kitiems) turi didelę įtaką. Tai – nuomonės formuotojai.
„Pradžia galėtų būti įtakos turintys žmonės, kurie rodo pavyzdį savo sekėjams. Labai daug patyčių pavyzdžių ateina būtent iš jų. Vienokia ar kitokia forma. O tai sukuria „Jeigu gali jis, galiu ir aš“ principą“, – sako socialiniuose tinkluose taip pat aktyviai savo nuomonę reiškianti Giedrė.
