Netrukus 25-ąjį gimtadienį minėsianti pedagogė jau ketverius metus dirba mokytoja. Kurį laiką derino ir korepetitorės darbą, tačiau dabar teigia supratusi, jog poilsis, laisvas laikas ir asmeniniai pomėgiai svarbesni. Mokytojo dienos proga su Ž.Kakčiukaite pasikalbėjome apie šią profesiją, jos iššūkius ir dažniausiai girdimus dalykus – pedagogų trūkumą, santykius tarp mokytojo, vaiko ir jo tėvų.
„Aš tik neseniai išlipau iš studijų traukinio (prieš pusę metų baigiau magistro studijas), todėl tam tikra prasme dar jaučiuosi taip, tarsi būčiau studentė. Praėjusi mokslo metų šventė man buvo pirmoji, kai aš niekur nestudijuoju. Iš tiesų jausmas labai keistas, nes iki tol buvau tikra studentė. Šie mokslo metai man kitokie ir dėl to, kad persikėliau gyventi į sostinę ir dėstau sau nepažįstamoje mokykloje, visiškai nepažįstamoje aplinkoje. Mokytoja dirbu jau maždaug ketverius metus: trečius metus jau dirbu valstybinėje mokykloje, o ketverius – korepetitore. Tiesa, korepetitore dabar dirbu jau mažiau, supratau, kad reikia vertinti savo asmeninį laiką, o ruošiantis pamokoms valstybinėje mokykloje ir dar korepetitoriauti yra tikras iššūkis.
Kol studijavau, 1,5 etato dirbau valstybinėje mokykloje, lankydavau vakarines paskaitas ir dar turėdavau 1-2 papildomus mokinius per dieną, o kur dar pasiruošimai pamokoms. Nežinau, kaip viską spėdavau, bet dabar bandau neperkrauti savęs, geriau paskaitau knygą, žiūriu gerą filmą, gaminu, keliauju ar mokausi naujų dalykų“, – apie pasikeitusius prioritetus gyvenime pasakojo jauna pedagogė.
„Stebėdavau juos ir norėjau būti tokia pat“
Paklausta, kas paskatino rinktis šią profesiją, pašnekovė neslėpė – žingsniai mokytojos profesijos link prasidėjo jau žemesnėse klasėse.
„Mano klasės draugai tikrai prisimintų, jog apie perskaitytas knygas pasakodavau visą pamoką, mano pristatymai įprastai būdavo labai išvaizdūs ir įdomūs, galų gale, labai daug visuomet gestikuliuodavau rankomis. Mokytojai tai pastebėjo iškart: esu iš jų girdėjusi, kad dirbsiu darbą, kuriame reikės daug kalbėti. Mano tėvai taip pat visada skatino mylėti mokslą, pamenu, mama sėdėdavo su manimi ir kurdavo visokias istorijas apie ožkytes, avytes ir bitutes.
Kadangi mama daug laiko leisdavo namuose, daug ir klausinėdavo. Man atrodo nebuvo nė dienos, kad mama nepaklaustų, ką veikėme mokykloje, apie mokytojus, mokinius. Kartais net nenorėdavau namo grįžti, nes žinojau, kad pusvalandį turėsim aptarti visą laiką mokykloje. Bet dabar, kai tai atsimenu, suprantu, kad mamos klausinėjimas ir leido tą mokslą, mokyklos atmosferą pamilti, suprasti, kad mokslas nėra tik mokyklos ar universiteto dalykas. Tai labai gražu. Aš manau, kad niekas taip nepuošia žmogaus kaip intelektualumas ir mokymasis visą gyvenimą“, – mintimis dalinosi Ž.Kakčiukaitė ir pridūrė, jog, kaip dažnas vaikas, žaisdavo mokyklą:
„Turėjau nuosavus dienynus, vadovėlius, tikrindavau susigalvotus sąsiuvinius, organizavau neegzistuojančias išvykas. Ir man tai labai patiko, be to, truko gan ilgai. Gal dar dešimtoje klasėje pažaisdavau (juokiasi – past.).“
Mokytojos teigimu, ją visada žavėjo mokytojo įvaizdis: intelektualūs, pasitempę, pasipuošę, su puikia retorika: „Stebėdavau juos per pamokas ir širdelėje norėjau būti tokia pat.“
Neatsitiktinis ir lietuvių kalbos bei literatūros pasirinkimas. Pasak Ž.Kakčiukaitės, šis dalykas jai sekėsi mokykloje. Tiesa, rašinius girdavo ne visi mokytojai.
„Pamokų metu aš buvau šiek tiek kitokia, dažnai ,,netilpdavau į rėmus“. Dėl tų ,,išėjimų iš rėmų“ nebuvau tikra, ar išlaikysiu egzaminą. Buvau perspėta mokytojos, kad mano rašiniai visiškai kitokie, nesutampantys su jokiais kitais. Aš mokėjau matyti grožį ten, kur nematydavo kiti, todėl ir minčių sklaida, įžvalgos buvo visai kitokios. Rašydama egzaminą vadovavausi mokytojos nuorodomis, planu, bet įdėjau ir visą savo širdį. O dar gavau temą apie meilę!
Tuo metu tai buvo mano mylimiausia tema. Sudėjusi visą širdį ir parašiusi savo gyvenimo rašinį (tuo metu galvojau, kad jis gyvenimo) aš gavau šimtuką. Tada ir buvo tas galutinis spyris, kad turiu gilinti lietuvių kalbos ir literatūros žinias. Be to, mano lietuvių kalbos mokytojos buvo tiesiog fantastiškos ir nepakartojamos moterys, kurioms visą gyvenimą būsiu dėkinga už tai, jog padovanojo man norą pamilti kalbą“, – įkvėpimo šaltinius prisiminė pašnekovė.
Pamokų metu aš buvau šiek tiek kitokia, dažnai ,,netilpdavau į rėmus“. Dėl tų ,,išėjimų iš rėmų“ nebuvau tikra, ar išlaikysiu egzaminą.
Pasirinktas studijas palaikė ne visi
Dar prieš tapdama mokytoja Ž.Kakčiukaitė žinojo, kuo jie gyvena. „Visą gyvenimą iki mokyklos baigimo gyvenau mokytojų name. Tuo laikotarpiu mane supo begalė savo karjerą jau baigusių mokytojų. Atėjus dvyliktai klasei, visi pradėjo klausinėti ir bandė atkalbėti. Sakė, kad bus daug darbo, kad vaikai „grobia visas nervų ląsteles.“ Esu pasakius tai ir vienai mokytojai, kaip paslaptį, nes šiek tiek gėdijausi sakyti mokytojai, kad noriu sekti jos pėdomis. Iš jos negavau neigiamo atsakymo, tik repliką, kad turėčiau labiau pasistengti laikant egzaminus. Tėvai ir kiti artimieji nesakė nieko, jie palaikė ir labai tuo džiaugėsi. Mano artimieji visuomet leido rinktis tai, ko nori mano širdis, o ne tai, ko galbūt norėjo jie. Bet ir šiaip, aš mėgstu ir mėgau svajoti tyliai, todėl draugams net nesakiau. Bijojau, kad nusineš mano svajonę, tyčiosis“, – pasakojo pedagogės kelią pasirinkusi moteris.
Pradėjusi dirbti mokykloje ji pirmiausia dėstė 5, 6, 7 klasių moksleiviams, kuriuos pati vadina „mažiukais“. Dabar jos mokiniai vyresni – 9,11,12 klasės moksleiviai.
„Labai myliu mažiukus, jie svajokliai, man jų gera klausytis (nors kartais nuo jų pasakų skauda galvą), jie kūrybiški – iš servetėlės man gali sukurti pasaką! Bet, žinoma, jie ir labai triukšmingi. Vyresnėliai ne tokie, jie rečiau svajoja, rečiau piešia, jiems galvoje tik tai, kaip geriau išlaikyti egzaminus ir parašyti atsiskaitymus. Persikėlus į gimnaziją negalėjau suvokti, jog praradau tuos mokinių eksperimentinius darbus, kūrybą, nusikalbėjimus, juoką, ašaras. Gimnazijoje net triukšmo mažiau, kartais, pamoką dėstau tik sau, nes vyresnėliai tarsi praranda kalbos dovaną“, – apie skirtumus, dirbant su skirtingo amžiaus mokiniais, kalbėjo pašnekovė.
Ji prisipažino, kad visada galvojo, jog didžiausias iššūkis yra suvaldyti triukšmą. „Bet kai pradėjau mažiau dirbti su vadovėliais ir rašyti į sąsiuvinius, o daugiau kalbėtis ir prigalvoti visokių užduočių, kurios būtų susiję su vaikų mėgstamais kompiuteriniais žaidimais, pokalbių temomis, madomis ir visais kitais to amžiaus vaikų mėgstamais dalykais, pamokos pačiai tapo įdomesnės, o ir vaikai nekantraudami klausinėdavo: ,,Mokytoja, tai ką veiksim šiandien?“. Tada nurimo ir triukšmas“, – sakė pedagogė.
Pasak jos, svarbu suprasti, kad dabartiniai vaikai negali visą pamoką žiūrėti į vadovėlį ir nurašinėti tekstus: „Man pačiai nuobodu laukti, kol jie tai atliks, tai ką jau kalbėti apie svajoklius ir vietoje nenustygstančius vaikus. Ir kai dabar mokytojai skundžiasi, kad nėra vadovėlių, aš mintyse galvoju: „Kam jų reikia?“ Juk mes visi tokie originalūs, tokie nuostabūs, negalim visų vaikų padaryti vienodais pieštukais. Jie turi būti skirtingi ir skirtingai suvokti tam tikrus dalykus. O mane tai be galo žavi.“
Kaip sekasi sutarti su mokinių tėvais?
Neretai iš mokytojų galima išgirsti, kad dažnai sunkiau rasti bendrą kalbą ne su vaikais, bet tėvais. Pasak Ž.Kakčiukaitės, jai asmeniškai su nepatenkintais tėvais teko susidurti netiesiogiai.
„Pavyzdžiui, mano mokinių auklėtojos man papasakodavo apie tai, jog tėvai klausinėja, ar aš išvis turiu kokį išsilavinimą, kodėl nedėstau iš vadovėlių, kodėl vaikai neturi pratybų, kodėl užduodu tiek mažai namų darbų, kodėl liepiu skaityti šiek tiek kitokias knygas. Tuo metu aš šiek tiek nervindavausi, bent porą dienų tikrai, net bandydavau save pakeisti, pavyzdžiui, su mokiniais vien rašydavau, duodavau daug namų darbų. Bet kai pradėjau nuobodžiauti per pamokas, o vaikai pradėjo daugiau triukšmauti, supratau, kad turiu būti savimi.
Manęs laimingos nedaro darbas, kuriame aš tik sėdžiu ir žiūriu, kaip mokiniai atsako į klausimus ir atlieka užduotis pratybose. Tačiau buvo ir daug tėvelių, kurie manimi didžiavosi. Esu sulaukusi labai gražių žinučių apie tai, kad niekada nenustočiau būti savimi, nes tai gražiausia, ką turiu“, – pasakojo pašnekovė.
Jos nuomone, geri mokytojos santykiai su moksleiviais ir jų šeimomis pasitarnauja visiems. „Aš skaitau labai daug psichologinių knygų, esu baigusi šeimotyros studijas. Manau, tai man padeda labiau pažinti tėvų ir vaikų, pedagogų santykius. Būtent dėl to ir pasirinkau studijuoti šį mokslą. Gal nuolatinis tobulėjimas ne tik lietuvių kalboje ir literatūroje, bet ir kitose srityse neleidžia man bjauriai kalbėti su vaikais ar jų tėveliais. Apskritai esu visai atsisakiusi apkalbų, net negaliu klausytis, kaip mokytojai apšneka tėvus ir jų vaikus, t.y. mūsų mokinius. Gal tai ir daro mano kalbą gražią, gal dėl to ir mane likimas apdovanoja gražiais žodžiais“, – svarstė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Pasak pašnekovės, pedagogas turi suprasti, kad keičiantis kartoms, keičiasi ir vaikų interesai: „Nori ar ne, kiekvienas mokytojas turi domėtis, ką žiūri, veikia, kuo domisi vaikai, kuriems jis dėsto. Jei mokytojai nori, kad vaikai kalbėtų apie jų dėstomą dalyką, jį pamiltų ir patys turi su jais supanašėti. Žinoma, nuolatinis atsinaujinimas vargina, reikalauja daug laiko, domėjimosi, iliustracijų paieškų, bet taip gera matyti vaizdą, kuomet vaikų akys spindi, pamačius jiems pažįstamą personažą ar animacinio filmo ištrauką. Tai – didžiausias įvertinimas. Be to, ir pats mokytojas sužino naujų dalykų, kurie padeda gyventi šiuolaikinės visuomenės standartais, palaikyti pokalbius su vaikais <...>“, – mintimis pasidalino Ž.Kakčiukaitė.
Darbo diena nesibaigia išėjus iš mokyklos
Pastaraisiais metais viešumoje netrūko įvairių įvykių, susijusių su pedagogų algomis, darbo krūviu ir kitais dalykais. Nemažai mokytojų iki šiol nesupranta, kodėl garsūs pažadai padaryti mokytojo profesiją prestižine ar bent verta pagarbos, lieka neištesėti. Ž.Kakčiukaitės nuomone, toks viešumas nepadeda į mokyklas atvesti jaunų pedagogų.
„Aš kartais pagalvoju, kad visi tie streikai, mokytojų skundai, viešasis diskursas, kuriame teigiama, kad algos yra labai mažos, o švietimo sistema siaubinga, baugina jaunus pedagogus. Tokie vieši pasisakymai ir kasdieniai skundai tikrai neskatina dirbti tokio darbo, todėl pamačiusi tokias straipsnių antraštes ar per televiziją skleidžiamą informaciją tiesiog išjungiu. Yra nemažai merginų, kurios socialiniame tinkle „Instagram“ transliuoja savo dienas mokykloje ir dažnai skundžiasi, kokios yra pavargusios, kaip nekyla rankų nieko daryti. Taip, tikrai taip nutinka, bet kartais tų negatyvių emocijų per daug. Matyt, toks nacionalinis lietuvių bruožas. Galų gale, norint kažką pakeisti, reikia pradėti nuo savęs, o ne badyti pirštais į kitus.
Mokytojo darbas kartais vargina žymiai labiau nei fizinis darbas, nes mokytojai kasdien susiduria bent su 100 skirtingų asmenybių, turi išklausyti jų nuomonių, didžiąją dalį pamokos turi išaiškinti temą ir dar susitvarkyti su klasės drausmingumu. O kur dar visi popieriai ir dienyno pildymai. Aš pati nuo žmonių pertekliaus dažnai pavargstu, skauda galvą, einu bent 15 minučių miego, o nuo kalbėjimo esu net savaitei praradusi balsą! O juk ruoštis kitos dienos pamokoms reikia kasdien“, – atviravo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Visi tie streikai, mokytojų skundai, viešasis diskursas, kuriame teigiama, kad algos yra labai mažos, o švietimo sistema siaubinga baugina jaunus pedagogus.
Ji sako suprantanti, kad ši profesija – tikrai ne kiekvienam: „Viena mano grupiokė būtent dėl pastovaus laiko aukojimo kitiems ir atsisakė šios profesijos. Mokslo metų pradžioje, būna, kad ir aš apie tai pagalvoju.“
Visgi, yra ir dalykų, kurie stipriai motyvuoja. Pasak Ž.Kakčiukaitės, jai tai – akimirkos, kai didžiuojasi savimi. „Pamokoms ieškau išskirtinės informacijos, kaip jau minėjau, ją sieju su šiuolaikiniu pasauliu. Todėl labiausia mane džiugina tai, kad galiu pradžiuginti mokinius, matyti jų nustebusius veidus. Man smagu, kai įdomu ne tik man, bet ir jiems“, – sakė mokytoja.
Kalbėdama apie kasdienį darbą, ji atkreipė dėmesį, jog dažnai atmosferai kenkia ir pernelyg didelis susikoncentravimas į egzaminus ir pasiruošimą jiems.
„Net pati, kai mokiausi, nuolatos girdėjau frazes: ,,jums to reikės egzamine“, ,,egzamine tikrai bus ši tema“. Bet ar tikrai tai svarbiausia? Mokykla turėtų ugdyti meilę mokslui, o ne tik paruošti egzaminams. Man pačiai norėtųsi visuomet mokiniams sugalvoti daug praktinių darbų, kurie būtų įdomūs ir, žinoma, susiję su pamokos tema. Kitaip tariant, norėčiau mažiau kalbėti, daugiau rodyti ir kurti. Tačiau tai pavyksta ne visada. Kartais lietuvių kalbos ar literatūros temos būna tokios sudėtingos, arba tokios neįdomios, jog neišmąstau, kaip tuos vaikus sudominti. Ideali diena darbe man – daug mokinių juoko, kalbų ir idėjų, atliekant įvairiausius, gal kartais ir labai keistus, darbus, kurie susiję su pamokos tema. Ne vadovėliai, ne kompiuteriai, ne rašymas į sąsiuvinius. Tada nenuobodžiauju ir aš“, – sakė Ž.Kakčiukaitė.
Sėkmingas mokytojas, kuris neina „atidirbti“ dienos
Dirbdama su skirtingo amžiaus kolegomis, jauna pedagogė mato daug įkvepiančių pavyzdžių. Tačiau yra ir tokių, kurie į mokyklą ateina „atidirbti“: „Mano galva, mokytojas negali būti tik pasirinkto dalyko dėstytojas, tai turi būti kur kas daugiau, juk jis yra pavyzdys augančioms kartoms. Tai žmogus, kuris turėtų įkvėpti kitus žmonės, galbūt net tapti autoritetu. Būtent tokios buvo ir mano mokytojos, kurias dar ir dabar dažnai prisimenu. Štai kokie mokytojai yra sėkmingi, tie, apie kuriuos net ir praėjus daug metų pagalvojame ir mintyse sakome, kokie jie buvo nuostabūs.“
Su Ž.Kakčiukaitė kalbėjomės Mokytojo dienos išvakarėse – dienos, kai pedagogai sulaukia daugiausia padėkų. Pasak jaunos mokytojos, jai ši diena – šventė, kurios proga pirmiausia sulaukia sveikinimų iš tėvų.
„Įprastai mama sukuria kažkokį eilėraštuką. Ji visada tarsi pajuokauja jį kurdama, bet tuo pačiu, man labai malonu iš ryto skaityti. Mama visada mane pasveikina su visomis Mokytojų šventėmis (įskaitant ir mokslo metų pradžią). Be to, mano mama, nors ir ne mokytoja ir jau nebeturi vaikų, kurie būtų mokyklinio amžiaus, apie švietimą žino daugiau nei aš ir neleidžia išjungti nė vienos televizijoje transliuojamos laidos apie tai. Taigi, pirmiausia, mokytojo diena man yra laukimas tėvų žinučių, kurios visada pradžiugina“, – sako Ž.Kakčiukaitė.
Pasak merginos, Mokytojo diena jai yra ir gėlių diena: "Mes, lietuviai, turime labai mažai žiedų, pas mus mažai vasaros, todėl žiedai visada suteikia daug džiaugsmo. Man patinka stebėti, kaip vaikai gėdijasi padovanoti gėlytę, kaip nedrąsiai prieina. Aš manau, kad tai yra pats gražiausias simbolis, kuris susijaudinimą suteikia tiek mokiniams, tiek mokytojams. Dar gražiau, kai mokiniams tėveliai leidžia išrinkti gėlės – visada matosi, jog gėlės yra rinktinės. Tai reiškia, jog tuo metu, kai vaikas rinko gėlę, galvojo, kuri gražiausia ir labiausiai tiktų mokytojui. Manau, jog tos dienos jaudulys yra gražiausia, kas gali nutikti mokytojui.“
