M.Nefas – istorijos mokslų daktaras, Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos istorijos mokytojas, kilęs iš pedagogų šeimos, vyro šeimoje – net šešiolika pedagogų. „Mokytojas – su savo energija, charizma ir užburiantis mokinius savo tikrumu“, – taip apie M.Nefą atsiliepia jo kolegos.
15min GYVENIMAS pokalbis su M.Nefu – apie kasdienybės pasirinkimus, iššūkius ir naująją kartą.
– Pradėkime nuo to, kad jūsų šeimoje yra net 16 mokytojų. Apie ką jūs, susėdę prie Velykų stalo, kalbėsitės? Apskritai – apie ką kalbatės per šventes?
– Iš tiesų giminėje yra net ir dar daugiau mokytojų. Viena iš temų, kuri yra visada paliečiama, – pedagoginė patirtis. Tiek džiaugsmai, tiek rūpesčiai. Natūralu, kad kai tiek daug bendro intereso – apie tai kalbamės. Bet tikrai nėra taip, kad prie šventinio stalo mes kalbėtume tik apie mokyklą ar tik apie mokinius. Kaip ir daugelis bet kokios srities profesionalų, mokame atsiriboti nuo savo darbo.
– Iš kur, kodėl giminėje tiek mokytojų? Matyt, ir giminė didelė?
– Taip, didelė. Antras dalykas – tai pereinamumas iš kartos į kartą. Mano močiutė buvo mokytoja, tėvai – mokytojai. Ir taip atsitinka.
– O kodėl istorija?
– Tėčio įtaka, nes jis buvo istorijos mokytojas. Augau tokiu laikotarpiu, kai buvo istorinis pikas, pakilimas, Atgimimas, Nepriklausomybės atkūrimas. Vėliau tėtis aktyviai dalyvavo politiniuose procesuose.
Natūralu, kad su istorija buvo užsimezgęs artimas santykis. Nuo mažumės domino šie dalykai. Taip ir įklimpau.
– Mindaugai, kas jums yra mokykla?
– Žvelgiu universaliai. Kiekvienas žmogus savo gyvenime turėtų dirbti tą darbą, kuriame jis geriausiai realizuoja tai, ką moka. Taip pat savo gebėjimus, savo asmeninius siekius. Man darbas mokykloje nėra kančia, nors visokių momentų būna.
Aš jaučiu moralinį, vidinį pasitenkinimą, kad galiu ką nors padaryti, pasiekti, prisidėti formuojant jaunas asmenybes, išmokyti juos, suprasti savo klaidą ir panašiai. Tai svarbu renkantis bet kokią profesiją: ar tu būtum mokytojas, ar gydytojas, ar apsaugininkas.
Jeigu žmogus nejaučia pasimėgavimo ir malonumo dirbti savo darbo, tai – kankinimasis. Gyvenimas nėra toks ilgas, kad save kankintume.
– Paminėjote asmenybės ugdymą. Vis dažniau kalbama apie tai, jog svarbu išugdyti kūrybišką asmenybę, ir apie tai, kad kūrybiškumas yra toks pat svarbus, kaip ir istorijos datos ar kitos žinios.
– Žvelgiant iš vienos pusės, kūrybiškumo ugdymas yra vienas iš didesnių mitų. Pripažinkim – kai kuriems žmonėms kūrybiškumas nėra duotas. Natūralu, kad ne visi žmonės yra kūrėjai, sugebantys vieną ar kitą darbą padaryti patys. Jiems dažniausiai reikia nurodyti kelią.
Bet kartu tai nereiškia, kad mes neturime stengtis to ugdyti. Kūrybiškos asmenybės yra tos, kurios veikia pačios, jos yra savarankiškesnės, sugeba priimti greitesnius sprendimus ir, manyčiau, kad jų kuriama pridėtinė vertė gali būti ir didesnė.
Mums to labai trūksta, nes visuomenėje turime daug vykdytojų, bet pritrūksta genialių galvų, sugebančių kurti ir materialinius, ir dvasinius produktus. Taip sukasi pasaulis. Natūralu, kad vykdytojų visada bus daugiau. Bet mums reikia sukurti tokią kartą, tokią visuomenę, kuri yra kūrybinga.
Taip jau lėmė situacija: mūsų valstybė nėra nei didelė pagal teritoriją, nei turi labai daug naudingųjų iškasenų. Investicija į jaunus žmones yra ta investicija, kuri atsipirks.
Aš kalbu ne tik apie valstybę, bet ir apie žmones. Tėvai, kurie augina vaikus, kartais sako: o žinot, kiek vaikai kainuoja?
Vaikai nekainuoja, tai – mūsų gyvenimas. Jei mes neskiriame tam atitinkamo dėmesio ir finansų, tai ir dabartį turime nekokią, ir ateitis nebus labai laiminga.
Tad manyčiau, kad turėtų būti bendras susitelkimas ir ugdymas – ne kūrybiškumo, bet žmogaus kaip asmenybės. Asmenybės duoda didžiulius dividendus ateityje.
– Kitas kraštutinumas: tėvų noras ir siekis, kad vaikas žūtbūt įgytų aukštąjį išsilavinimą. Tačiau kas tada valys mūsų gatves, kas ruoš maistą valgyklose, pagaliau – kas taisys batus?
– Iš vienos pusės, atrodo, kad mes nuo sovietinių metų savo švietimo sistemą pertvarkėme, o iš tiesų struktūra liko menkai pakeista. Nors ir daugiau nei prieš dešimt metų buvo mėginama pabaigti mokyklų profiliavimą į pradines, pagrindines, progimnazijas ir gimnazijas, bet tai – daugiau struktūros imitacija.
Jei pažiūrėtume į Vakarų valstybes, ten supratimas yra didesnis: ne visi žmonės gali būti kūrėjais, strategais. Mums reikia ir kasdieniškų specialybių, kasdieniškų žmonių.
Dažnai atsitinka taip, kad mokinys, kuriam neduota, kuris nėra linkęs mokytis matematikos, istorijos, lietuvių kalbos, bet jausdamas visuomenės ir tėvų spaudimą, 12 metų kankinasi mokykloje. Kai ją baigia, visuomenės ir tėvų spaudimas lemia jo stojimą į aukštąją mokyklą. Ten moka už studijas, kankinasi, ir tada, kai būna 22–23 metų, galiausiai jaučiasi laisvas įgyti kitą amatą. Pavyzdžiui, suvirintojo ar plytelių klojėjo. Tada žmogus tampa puikiu specialistu.
Mokytojo klaidos irgi yra skaudžios.
Tad man nuolat kyla klausimas: ar tikrai visada mums reikia turėti tokią sistemą, kuri yra nepaslanki jauniems žmonėms? Mes turime reaguoti į šiuolaikinės visuomenės poreikius, o ne mėginti visuomenę pritaikyti prie sistemos, kurią kažkada esame sukūrę.
Kuo daugiau jauniems žmonėms bus galimybių rinktis – profiliuotis – savo ugdymo planą, tuo bus geriau. Ir ne 11–12 klasėje, o anksčiau. Ne veltui, matyt, Vokietijoje yra gimnazijos, mokyklos, kur vaikai mokslo pakraipą gali rinktis nuo 5–6 klasės. Ta patirtimi ir reikėtų pasinaudoti. Diskusijos apie tai trūksta.
– Mediko klaidos yra skaudžios, žurnalisto – viešos, o kokios yra mokytojo klaidos?
– Mokytojo klaidos irgi yra skaudžios. Aš taip pat jų darau. Būnu suirzęs, piktas, pasakau piktesnį, griežtesnį žodį. Po to jaučiuosi nesmagiai ir mėgstu su mokiniais apie tai pasikalbėti. Atsiprašyti.
Bet yra kitas dalykas, kad kartais mes, mokytojai, klaidas darome kryptingai ir sistemingai. Pavyzdžiui, nenorime padėti mokiniui, per anksti juos nurašome.
Įsivaizduokit, jei mokinys mokosi ketverius metus pradinėje mokykloje ir jis yra nurašytas, nes nesiseka mokslai. Po to ateina į progimnaziją. Čia irgi mokosi ketverius metus, vėl būna nurašytas, niekam tikęs. Sakom jam: nieko iš tavęs nebus, tu nieko gyvenime nepasieksi. Mokytis į gimnaziją jis ateina jau su tokia nuostata. Tai ilgalaikės mokytojo klaidos, dėl kurių žmogui tikrai bus sunku išeiti iš užburto rato.
Tokia klaida yra gana dažna, ir bent jau aš stengiuosi niekada neiti į klišių pasaulį, sakydamas, kad tu nepasieksi, nepadarysi. Galbūt kartais nesąmoningai išsprūsta. Bet jei aš save reflektuoju kaip mokytoją – stengiuosi tikėti tais mokiniais, ypač – silpnesniais. Ir kiekvieno iš jų daroma individuali pažanga man asmeniškai palieka daug didesnį įspūdį nei gero mokinio dešimtukas.
Jei dvejetukininkas pasiekia ketvertą, penketą – jaučiu juo dalykinį pasigėrėjimą, pagaliau – ir savo darbo rezultatu. Nes tada jis yra aiškiau matomas.
– Dažnai sakome: geras mokytojas arba blogas mokytojas. Kas tai per sąvokos? Kaip jas įžodinti?
– Pasakyti tiksliai būtų sudėtinga arba reiktų išvardyti 30–40 savybių. Gerą mokytoja prisimena buvę mokiniai. Tai yra mokytojas, kuris moka išmokyti. O kartais sako: jis, kaip žmogus, geras, su juo galima pasikalbėti, patarimo paklaust. Geras mokytojas – ir dalykine prasme, ir turintis daug empatijos, emocinį raštingumą. Mokytojas neturi būti dėdė ar teta, kuris pastatytas ant postamento ir jį sunku pasiekti.
Man labai patinka, kai buvę mokiniai parašo žinutę arba užeina į mokyklą.
Tai žmogus, su kuriuo galima pasikalbėti ne tik apie dėstomą dalyką. Kitas pavyzdys: ar mokytojas atsisako su vaiku kalbėtis per pertrauką, nes jam reikia pailsėti?
Jei žmogus savo darbu patenkintas ir jis skleidžia gerą emociją, gerus virpesius, tokį mokytoją vaikai prisimena ir baigę mokyklą. Tai yra labai svarbu.
Aš asmeniškai nenorėčiau, kad didžioji dalis mokinių apie mane sakytų: man jis nepatiko.
Natūralu, kad visiems tu negali patikti, nes visi žmonės skirtingi, bet jei taip kalbėtų didžioji dalis – aš, aišku, būčiau dėl to kaltas. Vadinasi, kažką darau blogai.
– Malonių netikėtumų iš vaikų sulaukiate?
– Tie, kurie dar mokosi, visada maloniai nustebina. Man labai patinka, kai buvę mokiniai parašo žinutę arba užeina į mokyklą. Miela gatvėje susitikti su mokiniais, mokyklą baigusiais prieš 5–6 metus.
Man tokie dalykai iš tiesų patinka ir išlieka širdyje. Ne materialinės dovanos. Jos irgi, aišku, malonios, nes rodo vaikų ir tėvų dėmesį. Šiais metais mane labai nustebino auklėtiniai, per gimtadienį iškepę tortą. Super buvo. Tokie dalykai rodo žmogiškąjį, o ne tik dalykinį ryšį.
– Vadinasi, auklėtiniai žino jūsų gimtadienio datą?
– Kai vaikai klausia, kada mano gimtadienis, aš sakau: tą dieną, kai japonai užpuolė Jungtines Amerikos Valstijas. Tad jiems dar tenka paieškoti šitos informacijos.
Antra vertus, yra feisbukas – niekur nepasislėpsi.
– Dirbdamas su vaikais, būdamas mokytoju ir viešoje erdvėje turi galvoti, ką rašai ar kokią nuotrauką publikuoji?
– Ne tik būdamas mokytoju. Kiekvienas žmogus turėtų tai daryti. Aš ir mokiniams nevengiu patarimų duoti, ką viešinti, ko neviešinti. Nes, atvirai tariant, kartais būna gėda, kai pamatau. Gal dar jiems stinga supratimo?
Manau, kad aš, kaip mokytojas, turiu kreipti dėmesį į tai, kas vyksta klasėje ar mokyklos koridoriuje. Ir tai, kas vyksta už mokyklos ribų, yra labai svarbu.
Ugdymas yra ne tik mokyklos reikalas. Labai sunku dirbti, jeigu mokinys ateina iš šeimos, iš aplinkos, kur tokio supratimo nėra.
Lietuvoje yra labai išplitęs pašalpininko mentalitetas: kažkas kažką turi duoti. Nebūtinai piniginę pašalpą, bet duoti kažką nemokamai. Mokinys sako: o kodėl jūs negalit man parašyti ketverto? Ar jums sunku, ar gaila?
Tada nutinka taip, kad nors tavo pareiga yra mokyti, bet to daryti tarsi neleidžia aplinka. Visų pirma turi išaiškinti, kad jam to reikia, kad tai duoda tam tikrą naudą.
Lygiai tas pats su feisbuku. Galėtum nekreipti dėmesio, kai publikuoja nepadorias nuotraukas. Bet, iš kitos pusės, tu jauti atsakomybę ir norą, kad tas jaunas žmogus nedarytų klaidų arba kad jos būtų neskausmingos, kad vaikas iš jų pasimokytų. Todėl aš ir nevengiu eiti į šią sritį.
– Jūsų mokiniai yra jūsų feisbuko draugai? Neišmeta?
– Ne, neišmeta. Jiems esu sakęs: pats jūsų į draugus nekviesiu, nes tai yra tam tikra prasme lindimas į privačią erdvę, tačiau jei pakviesite mane, aš visada sutiksiu. Didžioji dalis mano auklėtinių mane pridėjo prie feisbuko draugų. Bet ne visi.
Tai yra vienas iš Z kartos bruožų: viską padaryti žaibiškai.
– Kaip pavyksta susikalbėti su dabartine mokinių karta? Sakoma, kad jie ateina į mokyklą jau išmanydami daug įvairių dalykų.
– Jei jie ateina mokėdami, nereiškia, kad jie tą daro gerai. Medijų raštingumas yra labai žemo lygio. Nors žaisti kompiuterinius žaidimus jie moka daug geriau nei mokytojai, bet susirasti informaciją naudojant Google daugeliui mokinių yra misija neįmanoma. Jie remiasi principu: pirma ar antra pozicija yra teisinga. Tai yra vienas iš Z kartos bruožų: viską padaryti žaibiškai, kai svarbu yra greitis, o ne kokybė, įsigilinimas.
Ypač tai matosi per pamokas, kai mokiniai rašo rašto darbą. Toks mokinys stengiasi parašyti kuo greičiau ir tada išsitraukti telefoną. Nesvarbu, kad skambučio nebuvo.
Tai – iššūkis mums, mokytojams: kaip sukurti strategiją, kaip tai pakreipti naudinga linkme? Išmanusis telefonas neturėtų būti priešas.
Antra vertus, yra mokinių, kurie turi ligą, priklausomybę nuo išmaniojo telefono. Tokiu atveju reikia griežtų priemonių, nes vaikui tai gali sukelti problemų ir ateityje.
Visos priemonės yra geros, bet žmogus neturi būti kontroliuojamas jų. Nevengiu per pamokas mokiniams leisti surasti informaciją internete arba dalį užduočių atlikti elektroninėje erdvėje. Nesu iš tų mokytojų, kurie sako: ateini į pamoką – telefoną padėk į dėžutę.
Aš esu už sąmoningą ugdymą, o mokinys suklysti gali daug kartų. Taip, susikalbėti kartais yra sudėtinga. Bet kartų kova yra amžinas dalykas. Istoriškai mokyklose buvo bausmių sistema, o jei egzistavo bausmių sistema, tai buvo nusižengiama tvarkai.
Nereikia idealizuoti buvusių kartų sakant, kad mes buvome geresni. Pasikeitė žmonių poelgiai, bet kartų konfliktas visada bus. Ir šeimose, ir mokyklose.