Istorikas socialinių mokslų daktaras A.Bitautas Vilniaus Taikos progimnazijoje dėsto istoriją ir etiką mokiniams nuo 5 iki 8 klasės, taip pat dirba švietimo startuolyje „Digiklasė“, kur vienuoliktokus, dvyliktokus ruošia istorijos egzaminui. Šiais metais išmėgino save ir privačioje mokykloje, nes norėjo pats įsitikinti, kiek tiesos turi stereotipai apie valstybinių ir privačių mokyklų skirtumus.
„Mokslo metus skaičiuoju kaip krepšinio sezonus – mokytoju dirbu jau vienuoliktą sezoną, – šypsosi A.Bitautas. – Atvirai prisipažinsiu, kad būdamas mokiniu niekada nesvajojau dirbti mokytoju.“
Mokslo metus skaičiuoju kaip krepšinio sezonus – mokytoju dirbu jau vienuoliktą sezoną.
Anot jo, mokytojo profesija tuo įdomi, kad per gyvenimą ją daugiausiai ir geriausiai matome. Jei su kitomis profesijomis susiduriame tik fragmentiškai, mokytoją kiekvienas iš mūsų matome kas dieną po 7-8 pamokas.
Pašnekovas prisimena, kad kai 1998 m. mokėsi penktoje klasėje, nebuvo tokių vaizdinių vadovėlių, kokiais naudojasi šiandieniniai moksleiviai: „Mokytoja ištisai diktuodavo tekstą. Man rodėsi sudėtinga – mokytoja diktuoja, o tu, mažas vaikas, vis rašai ir rašai. Galvojau, jeigu būčiau mokytoju, tikrai neliepčiau vaikams tiek daug konspektuoti. Dabar su šia mokytoja kartu ir dirbu, smagiai pasijuokiame iš ano laikmečio ir tuometinių sąlygų.“
Studijas pasirinko susižavėjęs vaikų knygų serija
Didelę įtaką vaikystėje būsimam mokytojui padarė anglų rašytojo Terry'io Deary'io „Kraupiosios istorijos“ knygų serija vaikams. Sudomino pažadas, kad knygelėse „Aršieji actekai“, „Pasiutėliai graikai“, „Vėplos vikingai“ galima sužinoti tai, ko mokykloje nepasakoja istorijos mokytojas.
Todėl A.Bitautas savaime pradėjo labiau domėtis istorija. Pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas – 15min past.) įgijęs istorijos pedagogo kvalifikaciją, vėliau edukologijos krypties jungtinėje doktorantūroje A.Bitautas apsigynė socialinių mokslų daktaro laipsnį. Tačiau savo ateitį jis sieja ne su moksliniu, bet su pedagoginiu darbu, kur jaučiasi savo vėžėse.
Dar vienas iššūkis, kuriam šiais mokslo metais pasiryžo A.Bitautas, – darbas tarptautinėje Lietuvos ir Izraelio gabių vaikų ugdymo programoje „Gifted“.
Kokie yra gabūs vaikai?
A.Bitautas sako, kad darbas su gabiais vaikais jį džiugina. Tačiau iššūkių netrūksta. „Nors prieš pradėdamas dirbti šioje programoje pasirengiau planą, jo chronologiškai nesilaikome. Stebiu, kada vaikų akys žiba, kokių klausimų jiems kyla, ir bendru sutarimu pereiname prie įdomesnių temų. Užsiėmimams visada pasiruošiu tokios medžiagos, kokios mokykloje neturime, ir mane maloniai stebina šių vaikų apsiskaitymas, platus akiratis ir žinios. Jie jau daug dalykų žino ir mes galime plėtoti diskusiją, pokalbį. Jei valstybinėje mokykloje vienas kitas vaikas kažką plačiau žino, „Gifted“ vaikai visi tokie“, – teigė mokytojas.
Anot jo, kartais finansinis aspektas ne toks svarbus. Kur kas reikšmingiau – ką gali duoti vaikui ir ar jis nori iš tavęs tai priimti.
„„Gifted“ mane žavi vaikų noras sužinoti daugiau negu gauni paprastoje mokykloje, nes čia mes ir pasijaučiame tarsi mažaisiais studentais – ateiname į Vytauto Didžiojo universitetą, kuris globoja programą,“ – kalbėjo vyras.
Jis pasakojo, kad bendravimą su vaikais jis visuomet pradeda nuo susipažinimo. Papasakoja apie save, kur dirbo. Tada jau vaikai pasipasakoja – apie mokyklas, šeimą, tėvus, aplinką. Jis neslėpė: šių vaikų „socialinis burbulas“ yra kitoks.
„Matyt, būdamas tokioje aplinkoje, apsuptas tokių draugų ir pats tampi platesnio akiračio, platesnio žinojimo“, – pastebėjo A.Bitautas.
Mokydamas gabius vaikus jis stengiasi užmegzti artimą ryšį. „Nutinka, kad žinau jų istorijos mokytojus, paprašau perduoti linkėjimų. Kitą užsiėmimą jie grįžta su naujienomis, kad jų mokytojas taip pat mane žino. Taip užmezgi ryšį, gimsta visai kitas kontaktas su vaiku ir jau lengviau tampa kalbėti apie Lietuvos valdovus ir kitus dalykus.
Anądien su berniukais apžiūrėjome universitete sukabintus olimpiečių plakatus. Jie ėmė klausinėti manęs įvairių dalykų iš sporto istorijos. Gal tai ir neformalus, bet vis tiek švietimas. Vaikai sako: „Oho, mokytojau, jūs žinot visus žaidėjus!“. Jaučiau, kad man pavyko pagauti būtent tą temą, kuri jiems įdomi, nes aš pats mėgstu sportą, seku rezultatus ir žinau medalininkus. Papasakojau apie vieną, kitą sportininką ir berniukų akys žiba, jie mato, kad mokytojas nėra atitrūkęs nuo realybės, jis irgi pasižiūri NBA“, – pasakojo istorijos mokytojas.
Lygindamas programos „Gifted“ vaikus su besimokančiais pagal įprastą programą jis išskyrė šių vaikų žinių gausą.
„Pavyzdžiui, kalbėjome apie istorines asmenybes. Buvau davęs užduotį patyrinėti šimtuką asmenybių, kurios yra iškaltos ant skulptūros „Vienybės medis“ Vingio parke, išrinkti, kurios patinka, ir argumentuoti, kodėl. Tas mokinių išrinktas asmenybes mes lyginome su 1930-ųjų žurnale „Jaunoji Lietuva“ paskelbtu mokinių sudarytu sąrašu.
Vaikai labai nuoširdžiai atliko šią užduotį. O viena mergaitė, pavyzdžiui, žinojo, kad Tadas Kosčiuška brangus lietuviams kaip vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas, bet brangus ir amerikiečiams, nes ne tik sėkmingai kovojo JAV nepriklausomybės kare kartu su Džordžu Vašingtonu, bet pirmasis drauge su Tomu Džefersonu steigė mokyklas juodaodžiams ir jomis rūpinosi. Platų akiratį liudija ir žinojimas, kas yra „Black Lives Matter“ judėjimas.
Aš pats nežinojau, o viena mergaitė papasakojo apie pirmąją slaugę Florence Nightingale. Jie renkasi Marie Curie, Niutoną, Hillary Clinton arba Johną F. Kennedy – asmenybes ar istorinius sluoksnius, kurie mūsų istoriniame naratyve eilinėje mokykloje nepaliečiami. Man patiko, kad vaikai ne tik geba surasti medžiagą – naršyti internete visi šiais laikais gudrūs, bet kad jie moka savo atsakymus argumentuoti, pateikti visa tai etiškai ir dar labai gražiai diskutuoja“, – nurodė pašnekovas.
Koks yra „Gifted“ mokytojas? Anot A.Bitauto, jis turi daug laisvės. Niekas nepateikia jokių schemų ar reikalavimų, kaip turi dirbti.
„Kaip man atrodo, taip aš ir stengiuosi modeliuoti ugdymo turinį ir užsiėmimus. Jei reikia, pasikonsultuoju su kolegomis iš Kauno, kurie programoje dalyvaujančius vaikus taip pat moko istorijos. Juk kiekvienas iš mūsų yra savo srities žinovas ir gali kažką papasakoti kitam“, – pažymėjo jis.
Didžiausias iššūkis – neapleisti nė vieno mokinio
Vilniaus Taikos progimnazijoje dirbantis pedagogas neslėpė: valstybinėse mokyklose mokytojai susiduria su daug iššūkių. Vienas didžiausių – atliepti įvairių gebėjimų mokinių poreikius.
„Gimnazijoje labai daug vaikų. Nemažai ir turinčių specialiųjų ugdymo poreikių. Juokauju, kad per pamoką mokytojas turi save padalinti į tris dalis: viena dirba su bendruoju srautu, kita su specialiųjų poreikių, o gabiajam vaikui lieka mažiausiai dėmesio. Nes bandai aprėpti didžiosios daugumos poreikius, – sakė jis. – Su gabiaisiais galima dirbti diferencijuojant užduotis, leidžiant daugiau pasireikšti patiems. Jie nori būti pastebėti, todėl galima pasiūlyti paruošti kokį pristatymą, pasakojimą ar dar kažką. Tačiau kai klasėje 30 vaikų, iš kurių 5-6 yra ypatingo dėmesio reikalaujantys specialiųjų ugdymo poreikių, dar 1-2 gabūs, save padalinti be galo sudėtinga“.
Per pamoką mokytojas turi save padalinti į tris dalis: viena dirba su bendruoju srautu, kita su specialiųjų poreikių, o gabiam vaikui lieka mažiausiai dėmesio.
Mokytojas turi rodyti pavyzdį
Pasakodamas apie savo darbą A.Bitautas pažymėjo, kad pedagogams nebeužtenka būti formaliais mokytojais pamokose.
„Jaunimas gyvena įdomiame pasaulyje ir mes turime keistis, nebūti formaliais mokytojais pamokoje, bet ugdyti vaikus platesne prasme, skatinti juos išbandyti neįprastus vaidmenis. Man labai patiko patirtis, kai teko vesti Vasario 16-ajai skirtą pamoką-koncertą „Compensa“ koncertų salėje. Į renginį pakviečiau vaikus, kurie atėję pamatė mokytoją koncerto vedėjo vaidmenyje, – kalbėjo istorijos mokytojas. – O neseniai į pamoką įsiprašė Lietuvos televizija ir aš vaikams stebint daviau interviu. Aš ir klydau, ir po kelis kartus tą patį sakinį turėjau kartoti, bet vaikai matė mano žmogiškumą, kad aš esu toks pats, kaip ir visi – ir klaidas darau, ir taisausi.“
Nuotolinis mokymas – ne vien blogis
Paklaustas, kaip pasikeitė vaikai, kurie didžiąją dalį praėjusių mokslo metų mokėsi nuotoliniu būdu, pedagogas pabrėžė, jog tai davė ir naudos. Tiesa, yra ir akivaizdžių padarinių. Pvz., nemažai daliai vaikų sunku susikaupti per gyvas pamokas.
„Negalima absoliutinti, kad nuotolinis mokymas vien blogai, kad dėl jo vien spragos atsiranda. Kaip negalima ir teigti, kad nuotoliniai mokslai vienas gerumas. Mes labai linkstame viską absoliutinti. Aš norėčiau, kad švietimo srityje viskas būtų personalizuojama, einama ne per temas, bet per problemas, ne per dalykus, o per objektus. Akivaizdžiai matosi, kad didžiajai daugumai vaikų yra sudėtinga susikoncentruoti, išlaikyti dėmesį, suprasti perskaitytą tekstą... Nežinau, ar viską reikia suversti karantinui. Tai elementarūs dalykai, dėl kurių, atrodo, neviltis apims“, – pažymėjo A.Bitautas.
Anot jo, labai daug priklauso nuo paties vaiko požiūrio, nuo aplinkos, nuo šeimos. Daliai vaikų karantinas ir nuotolinis mokslas buvo tarsi atostogos: jie praktiškai nesimokė, tik leido laiką prie kompiuterio.
„Aš netgi išsiugdžiau tokius gebėjimus, kad žinau, ką vaikas daro ir tada, kai yra išsijungęs garsą ir nekalba, suprantu, ar jis klauso manęs“, – atviravo pašnekovas.
Tačiau nemaža dalis, kurie ir iki karantino buvo stropūs ir gerai mokėsi, sugrįžę į gyvas pamokas mokosi taip pat puikiai – nėra jokių mokymosi spragų.
„Žinoma, kontaktinio mokymo metu mokytojas gali prieiti, pabaksnoti, parodyti, paklausti, kodėl nedarai, nerašai. Turiu mokinį, kuris turi savybę gavęs užduotį sėdėti ir nieko nedaryti. Šiandien buvo užduotis vaikams surasti piliakalnius. Sakau, išsitrauk mobilųjį, kurio tu ir taip nepaleidi iš rankų, ir susivesk į paiešką „artimiausi Justiniškių piliakalniai“. Jis taip nudžiugo radęs piliakalnį Pilaitėje, sako: „O, geras, Pilaitėje yra piliakalnis!“ Vis tiek kažkokį tikslą pasiekiau. Nuotoliniame mokyme būtų buvę sunkiau“, – kalbėjo A.Bitautas.
Su septintokais kalbame apie seniausius laikus, baltų gentis ir kita. Kaip pritraukti prie šių dienų? Puikus pavyzdys – pabėgėliai.
Jo teigimu, švietimas labai priklauso nuo mokytojo asmenybės, jėgų ir pastangų, kurias jis įdeda.
„Aš visada stengiuosi, kiek įmanoma, vaikams suaktualinti istoriją. Pavyzdžiui, su septintokais kalbame apie seniausius laikus, baltų gentis ir kita. Kaip pritraukti prie šių dienų? Puikus pavyzdys – pabėgėliai. Anais laikais žmonės migravo ir šiais laikais migruoja. Vaikai jau ir klauso – kur ir kaip jie ėjo, kur nusibastė. Pradedi nuo problemos ir tada per ją, per paveldą, per tai, ką jis žino, eini nuo žinomo prie nežinomo, suaktualini ir stengiesi sudominti“, – sakė pedagogas.
